Tomo Razmaus/URM nuotrauka

Minint nenutrūkstamos Lietuvos diplomatinės tarnybos šimtmetį, Birutė Ušinskaitė kalbina Užsienio reikalų ministerijos ambasadorių ypatingiems pavedimams ALFONSĄ EIDINTĄ. Garsus Lietuvos diplomatas, istorikas ir populiarių knygų autorius, jau penktoje klasėje svajojęs tapti žurnalistu, šiandien kartu su kolegomis jis kuria Lietuvos diplomatinės tarnybos ekspoziciją, kuri bus atidaryta 2018 m. lapkričio 7 d. Kaune.

Dirbote Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju. Kas Jus atvedė į diplomatinę tarnybą? Ar kada nors įsivaizdavote, kad tapsite diplomatu?

Ne, nelabai įsivaizdavau. Aš gana sėkmingai dirbau Lietuvos istorijos institute. 1993 m. pabaigiau knygą apie Aleksandrą Stulginskį, buvo įvairių sumanymų, kadangi kilo didžiulis istorijos poreikis. Į diplomatinę tarnybą mane atvedė visuomeninė veikla, nes Sąjūdžio metais istorija tapo politikos dalimi. Dar esu parašęs knygą „Istorija kaip politika“ iš savo poleminių straipsnių. Įsitraukiau, kai buvau su kitais kolegomis istorikais Sąjūdžio pakviestas padėti mūsų komisijos nariams Sovietų Sąjungos parlamente rinkti medžiagą ir liudijimus dėl Molotovo–Ribbentropo pakto pasekmių Lietuvai, apie sovietų įvykdytą jos okupaciją. Kad buvo toks paktas, mes žinojom, kaip ir tai, kad Lietuvoje slaptųjų protokolų nerasim, nes ten jų nėra, bet daugybė kitų svarbių faktų buvo ir mūsų archyvuose. Juos surinkom ir teikėm. Ir per tai, ir per straipsnius, polemikas, laidose per radiją bei televiziją įsitraukiau ir į pokalbius apie užsienio politiką. Kai buvo ruošiamasi deryboms su Tarybų Sąjunga, buvau toje komisijoje ekspertas. Rengėme medžiagą, galimus klausimus, atsakymus, taip buvau pastebėtas ir pakviestas prisidėti. Pagalvojau, kad gal būtų įdomu ir pabandyti. Pasitariau su draugais ir priėmiau sprendimą. Kaip tik tada, 1993 m. rudenį, pradėjom planuoti atidaryti daug naujų ambasadų, bet taip išėjo, kad pirmas paskyrimas buvo į Vašingtoną. Tiesiog taip sutapo.

O vaikystėje kuo svajojote tapti užaugęs?

Žurnalistu, kadangi nuo penktos klasės rašiau į rajoninį laikraštį visokius straipsnelius, informacijas („Vaiguvoje atidaryta pirtis“, „Pasodinti ąžuoliukai“, „Girti rodė kiną Vaiguvoje taip, kad ekranas nukrito“ ir t. t.), miniatiūras, žurnalistinis darbas traukė. Galbūt todėl ir nebuvo sunku pereiti į istorijos tyrinėjimus. Rašydamas istorinius darbus irgi turi apgalvoti, kaip kuo įdomiau pateikti žmogui, kuris negali skirti tiek laiko istorijai, kiek tu skiri, ir stengtis, kad jam būtų įdomu paskaityti.

Ar pavyko savo svajonę įgyvendinti?

Taip. Ir diplomatiniame darbe labai praverčia istorijos žinios. Iš pradžių, kai priėmiau pasiūlymą pereiti dirbti į diplomatinę tarnybą, buvo labai nedrąsu, nes nebuvau tokių dalykų studijavęs, neturėjau diplomatinio darbo pagrindų, parengimo. To mokiausi vėliau, jau dirbdamas. Žinoma, archyve buvau vartęs prieškario URM dokumentus, pranešimus, memorandumus. Žinojau, kas tai yra, kaip tai daroma, bet stigo diplomatinio darbo praktikos. Kas padėjo? Visur susidūrėme tuo metu, ypač nuo 1993-iųjų rudens, ir Vašingtone, ir Kanadoje nuolatos iškildavo santykių su Rusija klausimai, Molotovo–Ribbentropo paktas vis buvo prisimenamas ar tiesiog Baltijos šalių okupacija 1940 m. Visos istorinės temos, netgi smulkūs dalykai diskusijose su lietuvių organizacijomis ar Holokausto istorijos klausimai kalbantis su žydų organizacijomis, apskritai apie Lietuvos žydų istoriją, čia jau istorijos pagrindas buvo didžiulis pagalbininkas. O visa kita jau atėjo darbo metu, kai sužydėjo praktikos vaisingas medis.

Birutė Eidintienė, Billas Clintonas su žmona, Alfonsas Eidintas Baltuosiuose rūmuose. Asmeninio archyvo nuotrauka

Taigi, pereikime prie Vytauto Didžiojo universiteto ir LR užsienio reikalų ministerijos įgyvendinamo projekto sąlyginiu pavadinimu „Lietuvos diplomatinei tarnybai 100“. Kaip vertinate šį projektą? Koks tai projektas?

Projektas sumanytas seniau. Užsienio reikalų ministras jį labai palaikė, todėl, kad jau sutarta iš pat pradžių, jog ekspozicija bus ten, kur posėdžiaudavo prieškario Lietuvos vyriausybė, dabartiniame VDU rektorato pastate. Bene pirmą kartą bandome dr. Vytauto Žalio vadovaujami sukurti plačią Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklos panoramą. Jis jau seniau pradėjęs tą darbą, aš vėliau prisijungiau. Tikslas – parengti ekspoziciją „Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–2018 m.“ Bet, nors mes abu praeityje domėjomės ta tema ir rašėme net dirbdami diplomatinės tarnybos metais, o Vytautas dar yra diplomatijos istorijos specialistas, tai nebus tik Lietuvos diplomatijos istorija, šimtmečio pažymėjimas, nes 2018 m. lapkričio 7 d. jau bus 100 metų nuo tarnybos pradžios, norisi parodyti ne tik nueitą kelią. Tai ir valstybingumo dalis, nes visų pirma diplomatinė tarnyba, Užsienio reikalų ministerija, pasiuntinybės – tai yra vienas iš kertinių valstybingumo akmenų. Tai valstybės taikiomis priemonėmis gynyba ir įsitvirtinimas pasaulyje, santykių su kaimynais, kitomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis palaikymas.

Reikia ypač pabrėžti, kad diplomatinės tarnybos veikla, vienintelės iš nepriklausomos Lietuvos prieškarinių struktūrų, nenutrūko okupacijų metais. Nes mūsų diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis, o vėliau ir Stasys Bačkis išlaikė diplomatinę tarnybą, pasiuntinybes ir diplomatinį atstovavimą daugelyje šalių, kurios nepripažino Lietuvos okupacijos. Tai buvo labai svarbu. Ir perdavė įgaliojimus mūsų jau atkurtos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui A. Saudargui. Po nepriklausomybės atkūrimo atsinaujinusi tarnyba, išsiplėtusi, perėmusi iš prieškario laikų vieną, kitą likusią ambasadą, konkrečiai – Vašingtone, pastatus ar žemę, veikia ir toliau. Tad uždavinys ne vien tiktai istorija. Vienas iš svarbiausių tikslų – kad visi, kas ateis jos pažiūrėti, susipažinę su ekspozicija gerai suprastų, kodėl reikalinga Lietuvos diplomatinė tarnyba, ką ji daro, kodėl reikalinga kiekvienam Lietuvos piliečiui. Juk čia plėtojami ne tik geri santykiai su kitomis šalimis, vyksta ne tik kultūriniai mainai, kurių dėka žmonės gali pasidžiaugti ir atstovais iš kitų šalių, ne tik komerciniai tarpvalstybiniai santykiai, ne tik investicijos, pritrauktos supažindinant mūsų verslą su kitų šalių verslu arba tiesiog pritraukiant į Lietuvą pasižiūrėti galimybių ir panašiai.

Yra ir paprasta priežastis. Juk daugybė mūsų žmonių dabar keliauja po pasaulį. Bekeliaujant atsitinka labai daug nemalonių dalykų. Jie ir apvagiami, apiplėšiami, pameta dokumentus, nežino, kad reikia tranzito vizos atgal grįžtant per kitą šalį, kurioje turi išlipti, ir visais tais atvejais (o juk ir nelaimių atsitinka, žmonės numiršta, nuskęsta, žūsta keliuose). Diplomatinė tarnyba padeda visiems į bėdą pakliuvusiems mūsų piliečiams. Ir netgi kalėjimuose sėdinčius mūsų piliečius turime traktuoti vienodai su kitais mūsų piliečiais, jeigu jie skundžiasi sąlygomis anoje šalyje, kaip nors blogai traktuojami vien dėl to, kad yra Lietuvos piliečiai, tai, žinoma, mūsų pareiga – ginti jų interesus, ir ne vien tik konsului, bet ir pačiam ambasadoriui įsikišti. Ir tą veiklą reikia atskleisti.

Tai tokie būtų trumpai pagrindiniai tikslai. O kartu tai proga pasižiūrėti į tuos veidus, kurie kūrė diplomatinę tarnybą, kurie dirbo, organizavo konferencijas, vedė derybas, pasižiūrėti tų laikų unikalių pripažinimo dokumentų ir sutarčių. Taip pat, kiek leidžia istorinė medžiaga, pabandysime įrengti ir XX a. 4 dešimtmečiui būdingą Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio kabinetą. Manau, bus įdomu pasižiūrėti. Žinoma, lėšos tam dideliam darbui yra kuklios, bet pasistengsim parengti valandos trukmės ekspoziciją, kad žmonės, kurie nori sužinoti apie Užsienio reikalų ministerijos arba diplomatinės tarnybos apskritai ir mūsų atstovybių veiklą užsienyje, išėję turėtų geresnį supratimą, kaip ta tarnyba veikia ir kokius darbus daro.

Papasakokite apie savo vaidmenį ir indėlį į šio projekto įgyvendinimą. Kokius darbus atlikote pirmiausia? Koks buvo Jūsų pirmasis žingsnis įgyvendinant šį projektą?

Pirmiausia reikėjo surinkti medžiagą – nuotraukas, pasakojimus, interviu, kroniką, be to, man atiteko toks klausimas, kaip Lietuvos diplomatinės tarnybos užuomazga. Juk ir tie žmonės, kurie atėjo į Lietuvos diplomatinę tarnybą, neatsirado iš niekur. Reikėjo susipažinti su valstybės atkūrimo procesu, su faktais, iš kur atsiranda gabesnių diplomatijai žmonių, iš kokių organizacijų, pavyzdžiui, iš Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklos, paskui iš tų, kurie pabėgo į užsienį, ir lietuvių, kuriuos ištrėmė į Sibirą. Jie pradeda vykdyti organizacinį darbą, atsiranda talentų, kurie organizuoja lietuvių pabėgėlius daugelyje Rusijos miestų. Draugijos, Lietuvių komitetas per įgaliotinius suorganizuoja, teikia jiems paramą, pašalpą, steigia lietuviškas mokyklėles, o jau kai Lietuvos Taryba išrenkama, čia toks nedidelis atradimas: Lietuvos Taryba pradeda skirti įgaliotinius į tuos miestus, kur buvo lietuvių kolonijos, juos grąžinti namo. 1918 m. pavasarį, kai Vokietija ir bolševikų Rusija pasirašo Bresto taiką, atsiranda galimybė sugrįžti lietuviams namo.

Ir štai tie įgaliotiniai turi įgaliojimus ir ruošia dokumentus žmonėms, kurie jau dabar pripažįstami kaip Lietuvos piliečiai, nes Vokietija 1918 m. kovo 23 d. pripažino Lietuvos valstybę. Padedant Vokietijos konsulams Lietuvos Tarybos (ar jos Prezidiumo) įgalioti atstovai išduoda dokumentus, ir lietuviai gali grįžti namo. Taip apie 200 000 grįžta. Ir grįžta specialistai, kurie pradeda atstatyti šalį. Dar rūpintasi sugrąžinti karo metu išvežtą iš Lietuvos turtą. Yra ir daug kitų darbų, teikti istorinių ir politinių aktualijų reikmenis mūsų ambasadoms užsienyje. Buvo daug atradimų įvairiausiose bibliotekose. Pavyzdžiui, labai maloniai nustebino Kauno technologijos universiteto bibliotekos rankraščių skyrius, kuriame nemažai prieškarinio Kauno diplomatinio gyvenimo nuotraukų. Be abejo, net ir internete buvo verta pasirausti, netikėtų eksponatų pateikia žmonės iš asmeninių archyvų.

Su buvusiu Izraelio prezidentu Moše Kacavu, kredencinių raštų įteikimas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Esate parašęs knygą „Ambasadorius. Tarnyba savo valstybei svetur“. Ką šiandien patartumėte jauniesiems diplomatams, ko palinkėtumėte savo kolegoms, kurie dirba URM?

Šiaip jie žino, ką reikia daryti, jie labai gudrūs. Ko čia palinkėsi? Aš vis dėlto galvočiau apie kelis momentus, kad jie atkreiptų dėmesį, retkarčiais paskaitytų autorių knygų ir galėtų dalyvauti pokalbiuose su užsienio kolegomis apie jų literatūros ir kultūros žvaigždes, kad žinotų juos. Tai daro gerą erudito įspūdį, reikėtų ir prisistatyti eruditu diplomatu. Tada labai lengva bendrauti. Taigi, retkarčiais reikia akį užmesti į literatūrą, nors suprantu, nėra laiko. Ir dar – svarbu išmanyti šalies kultūrą. Linkiu jiems sėkmės, kad jie turėtų bent truputį laiko pasiruošti važiuodami į kitą šalį, nes jo paprastai pritrūksta. Ir, žinoma, mokytis kalbų ir gerai žinoti politinį kontekstą, tai jau diplomato kasdienė duona.

O gal išduosit, kokią knygą dabar rašote?

Ne, dabar nieko naujo nerašau, bet su kolega R. Lopata mes ėmėmės paruošti ir paskelbti rinkinį „Lietuvos valstybės vyriausybių protokolai (1918–1920 m.)“. Tai pirmųjų atkurtos valstybės vyriausybių dokumentai, dar vienas Lietuvos istorijos šaltinių paskelbimas. Kadangi dabar šimtmečio metai, tai tas darbas ir bus skirtas prof. A. Voldemaro sudarytos 1918 m. lapkričio 11 d. pirmosios Lietuvos vyriausybės šimtmečiui. Tai šaltinių knyga, kuri irgi bus daug kam reikalinga. Ne tik istorikams ir teisininkams, ekonomistams ir lituanistams, o ir apskritai visiems, kam įdomi istorija. Tai yra autentiški dokumentai, atspindintys, kaip valstybė realiai buvo kuriama kiekvieną dieną, kaip vyriausybė telkė kraštą gynybai, kūrė ministerijas, įstaigas, savivaldybes, miliciją, telkė tautines mažumas, bandė gerai sugyventi su kaimynais, kaip vadovavo gynybai, siekė Lietuvos tarptautinio pripažinimo. Bus tikrai smalsumą pagaunanti istorija dokumentuose.

Svečiuose pas amerikiečių politiką Al Gore ir jo žmoną. Asmeninio archyvo nuotrauka

2017 m. sausio 23 dieną Jums buvo įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija už knygą „Pūga prie Mėmelio. Atvadavimo saga“. Kaip tuomet jautėtės?

Buvo smagu. Na, nepripratęs prie apdovanojimų... Buvau patenkintas todėl, kad tai vis dėlto literatūrinė premija („Pūga prie Mėmelio“ nėra tik istorijos knyga). Aišku, lituanistai pasakys, kad tai istorijos knyga, bet man atrodo, jog tai yra beletristika. Tai – beletrizuota istorija. Aš tokį žanrą vystau po truputį – istoribela. Istorijos beletrizavimas. Tai apysaka, įvykių rekonstrukcija, žodinis epochos ir žmonių piešinys. Ten keli išgalvoti veikėjai kartu su tikrais herojais veikia tikruose įvykiuose. Pačiam buvo labai įdomu, kaip ta operacija vyko. Apie žmones pasistengiau papasakoti populiariai, žinoma, ir jaunimo ten yra, kadangi jaunimas 1922 metais buvo labai aktyvus. Ir atmosfera Kaune, ir pasiryžimas, ir patriotizmas, rizikavimas gyvybe. Vis dėlto ruoštis į žygį jauniems šauliams į Klaipėdą tokiu metu, sausio mėnesį, žygiuoti per laukus su šautuvėliu ir su netinkama karybai apranga, būti apšaudomam... Buvo labai įdomu pačiam gilintis į dokumentus ir atsiminimus. Džiaugiuosi, kad knyga pastebėta regione, kuris tą premiją puoselėja. Man didelė garbė būti šitame sąraše, kuris kiekvienais metais ilgėja, pildosi. Smagu, kad žmonės skaito ne tik internetą, o ir mano knygas.

Kaip manote, kas lėmė Jūsų, kaip rašytojo, sėkmę?

Mano skaitytojai aiškūs, jie mėgsta istoriją. Manau, jeigu man įdomu, tai ir kitiems turi būti įdomu. Jeigu man patinka istorija, tai ir kitiems, kuriems patinka istorija, tai, ką rašau, turi būti įdomu, nes aš knisausi, vargau savaitgaliais, nes man buvo įdomu. Atradau gal ir nedidelių dalykų, kurie nieko neapverčia aukštyn kojomis, bet jie papildo žinojimą ir supratimą. Nes yra daug faktų, kuriuos, atrodo, žinai, bet, kai pradedi skaityti, rinkti medžiagą, kiek atsiveria įvairiausių spalvų...