Balandžio 26 d. minime šv. Rafaelį Arnazą Baroną, vienuolį trapistą (1911-1938).

Ispanų kilmės Rafaelio Arnazio Barono tikėjimo kelyje svarbų vaidmenį suvaidino jo dėdė, labai pamaldus ir tikintis žmogus. Nors Rafaelio tėvai buvo geri krikščionys, dažnai dalyvaudavo Mišiose, ir, nors turėdami nemažai žemiško turto, buvo giliai tikintys, tačiau Rafaelis savo širdį atvėrė dėdei Leopoldui, Makvetos kunigaikščiui.

Gimęs 1911 m., Rafaelis buvo jausmingas, gyvybingas, išmintingas ir gabus moksluose jaunuolis, jam buvo žadama sėkminga karjera. Tačiau kartu jame ryškėjo gilus religingumas, gyvas tikėjimas, stiprus vidinio dvasinio gyvenimo troškimas. Jis kasdien dalyvaudavo Mišiose, Adoracijoje, atgailavo ir marinosi.

Rafaelis buvo atidus ir visus mylintis – pradedant nuo pačių artimiausių, tų, kurie jam patarnavo, baigiant visais stokojančiais, kuriuos rėmė jau jo motina, ir kitais, kuriuos pats surasdavo.

Skaitydamas vieno prancūzų trapisto biografiją, kurią publikavo jo dėdė, ir atlikdamas dvasines pratybas, pajuto neatsispiriamą trauką į šį tylos, maldos ir askezės gyvenimą. Dėdė Leopoldas pirmas sužinojo apie Rafaelio norą tapti trapistu, pirmas nudžiugo, nors vėliau tas džiaugsmas apėmė visą šeimą. 

1934 m. vasarį Rafaelis įstojo į San Isidro di Duenas trapistų vienuolyną.

Kaip visuomet trykštantis sveikata ir gyvybe, laiške namiškiams rašė, kad „Dievas sukūrė trapistų vienuolyną man ir mane jam”, prisipažindamas, kad kai gieda su kitais vienuoliais, gali praleisti ilgiausias valandas niekieno nepastebėtas, ir kad dažnai marina save kęsdamas alkį, šaltį ir nemigą, tačiau „niekad nepakilo nuo stalo toks patenkintas, kaip tada, kai gavėnios penktadienį valgė tik duoną ir vandenį“.

Neįtikėtina, tačiau šio jaunuolio sveikata pašlijo mažiau nei per mėnesį. Prasidėjo diabetas, mažinantis jo fizines jėgas ir jis per aštuonias dienas neteko 24 kilogramų svorio. Jį išsiuntė į namus, nepaisant jo nevilties, kuri jį apėmė netrukus, dėl per didelio noro grįžti atgal į vienuolyną. Tačiau jo sveikatos būklė neleido jam gyventi vienuolinio gyvenimo.

Rafaelis prašėsi būti priimamas bent paprastu „oblatu“, kad galėtų gyventi vienuolyno priimamajame kaip svečias (iš tiesų jo tėvas mokėjo kasdienį mokestį), pilnai įsitikinęs, kad jo „gyvenimo centras nėra vienuolynas ar pasaulis, ir nei vienas kūrinys, o tik Viešpats, Viešpats nukryžiuotas“. Jausdamasis kaip „nereikalingas oblatas“ Rafaelis kentėjo ir aukojo savo kančias už savo brolių nuodėmes, už kunigus, misionierius, Bažnyčią, už pasaulio nuodėmes. Sudžiūvęs nuo karščio, išsekintas kankinančio alkio ir troškulio jausmo, Rafaelis mirė 1938 m. balandžio 26 d., būdamas 27 metų, trapistų vienuolyne išbuvęs 19 mėnesių ir 12 dienų.

Popiežius Jonas Paulius II jį beatifikavo 1992  m., popiežius Benediktas XVI jį kanonizavo 2009 m. spalio 11 d.

Dėl daugybės dvasinių užrašų, kuriuos paliko, Rafaelis Arnazas Baronas šiandien yra vienas didžiausių XX a. mistikų.