Žilvino Kempino paroda „V formavimasis“. Žilvino Kempino nuotrauka.

Vizualiojo, kinetinio meno, erdvinių instaliacijų kūrėjas Žilvinas Kempinas, įvairių vertintojų ir ekspertų pripažįstamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinio meno atstovų, Indianos universiteto „Herrono“ meno ir dizaino mokykloje (Herron School of Art and Design, Indianapolis, JAV) pristatė vienuolikos darbų parodą „V formation“.

Visame pasaulyje Ž. Kempinas jau yra surengęs daugiau nei tris dešimtis solinių parodų, kasmet bendradarbiauja, pristato darbus grupinėse parodose. Kūriniai eksponuoti šiuolaikinio meno centre P. S. 1 (JAV), Vienos menų centre „Kunsthalle“ (Austrija), galerijoje „Leme“ San Paule (Brazilija), Tinguely muziejuje Bazelyje (Šveicarija), Niujorko modernaus meno muziejuje „MoMA“, kuris vadinamas įtakingiausiu meno muziejumi pasaulyje, taip pat Niujorko Yvono Lamberto galerijoje, kur 2010 m. atidaryta solinė Ž. Kempino paroda „Ballroom“ pradėjo naująjį miesto parodų sezoną ir buvo pripažinta viena iš dešimties geriausių savaitės parodų; Baltijos šiuolaikinio meno centre (Baltic Centre for Contemporary Art) Geitshede (Jungtinė Karalystė) bei daugelyje kitų reikšmingų meno pasaulio vietų.

Ž. Kempino kūrybos išskirtinumą, reikšmę ir vertę byloja prestižiniai apdovanojimai, vienas jų – 2007 m. A. Calderio premija ir stažuotė Alexandro Calderio dirbtuvėse Prancūzijoje, kur per šešis mėnesius Ž. Kempinas sukūrė instaliaciją „Tūba“, 2008 m. atstovavusią Lietuvai 53-iojoje Venecijos bienalėje.

Daugiau nei dvidešimt metų Niujorke gyvenantis menininkas gimtinėje, Lietuvoje, įvertintas aukščiausiu šalies kultūros pripažinimo simboliu – 2012 m. Ž. Kempinui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už minimalistinės meno kalbos įtaigą ir jos tarptautinį rezonansą.

Žilvino Kempino paroda „V formavimasis“. Esther Boston nuotrauka.
Žilvino Kempino paroda „V formavimasis“. Esther Boston nuotrauka.

Naujoji paroda „V formavimasis“

Slaptingas pavadinimas. Ką reiškia V ir „formavimasis“ – ko? V ir lietuvių, ir anglų kalba galima aiškinti kaip „vaizdą“ arba kaip „Viktoriją“, vardą, turintį reikšmę „pergalė“. Abu aiškinimai galimi ir teisingi, o prasmingiausia ir iškalbingiausia – jungtis dviejų – vaizdo pergalė. Juk didžiojoje dalyje meno parodų ir norima ką nors parodyti, kviečiama žiūrėti. Jeigu tai, kas pristatoma, pasiekia adresatą – žiūrovą, ir sujaudina jį – patyrėją, suvokėją – vaizdo pergalė išsipildo. Tačiau šiuo atveju tai daug daugiau.

Vienas pagrindinių Ž. Kempino kūrybos elementų, dominuojanti jo meninės raiškos materija – vaizdo juostelės. Menininkas jomis prakalbina būtį, pasitelkęs ventiliatorius, šviesos kūrimo prietaisus, kviečia juosteles šokti oro srautų virpėjimo ritmais kaip būties tėkmės atgarsiais.

Žilvino Kempino instaliacijos „V formavimasis“ fragmentas. Žilvino Kempino nuotrauka.
Žilvino Kempino instaliacijos „V formavimasis“ fragmentas. Žilvino Kempino nuotrauka.
Žilvino Kempino instaliacijos „V formavimasis“ fragmentas. Žilvino Kempino nuotrauka.

„V formavimusi“ vadinasi ir didžiausia parodos instaliacija. Tai daugiau nei 34 metrų ilgio vaizdajuosčių plokštumų vertikalių horizontali vertikalė ar vertikali horizontalė, tai – burė, banga, slaptingasis V, kuris, judant salės erdvėje, regisi vis kitaip. Pradžios taškas – siena, nuo kurios galbūt prasideda vaizdo juostelės – instaliacija, psichodelinis vaizdinys šokio juostelių šviesos atspindžiuose. Judesio daugiau, negu galima matyti akimis ar suvokti protu.

Žvelgiant tolyn, įspūdis toks, kad instaliacija tėra atkarpa tarp baltų sienų plokštumų. Jos neįmanoma įrėminti, apriboti – tai ištisinė vaizdo suvokimo išbandymų trasa, kuri iš tiesų dar antra tiek tęsiasi, begalybės link. Vaizdajuostės besidriekdamos platėja, išsiskleidžia tarytum spiralės sūkyje, laužo šviesą ir lūžta spektro šukėse, spindėjimo žaismėje. Vaizdo juostelių tąsa asocijuoja su DNR – dezoksiribonukleino rūgšties grandine – tavimi unikaliuoju ir nepažiniuoju.

Instaliacija siūlo ir suteikia daugiau, negu įmanu žmogaus regos ir vaizdo suvokimo galimybėms. Juostelės, žvelgiant į kitapus salės, tarsi siaurėja, sueina, sugrįžta į vieną pradžios tašką šviesoje. Ir sušvyti, pasirodo mįslingas V ženklas – vaizdo pergalės simbolis, efemeriškos būties materijos pa(si)rodymas.

Perfrazavus René Descartes'o teiginį „Mąstau, vadinasi, esu“, atrodo, kad Ž. Kempinas šia instaliacija taria: „Matau, vadinasi, esu. Matau, vadinasi, yra.“

„V formavimasis“ suformuoja pačią erdvę, instaliacija tikrąja to žodžio prasme instaliuoja būtį erdvėje, erdvę būtyje. Ji tampa tavo akivaizdoje begalybe būties variacijų: gyvenimo lygmenų laiptai, bangos, – kiekvienas savaip atranda požiūrio tašką.

Žilvino Kempino serija ES „Syma“. Žilvino Kempino nuotrauka.
Žilvino Kempino serijos ES darbas. Esther Boston nuotrauka.

Parodoje taip pat pristatoma naujų darbų serija ES. Joje – trylika šviesos nėrinių plokščių, švytinčių graviūrų apskritimų (šioje parodoje eksponuoti septyni kūriniai). Menininko rankose – pati šviesa kaip instrumentas ir kaip kūrybos materija, šviesa kaip skalpelis, rėžiantis erdvės būtį, būties erdvę, ją atveriantis ir parodantis. Skirtingame apšvietime plokštės, nėrinių tūris ir gelmė kinta, tad, galima sakyti, seriją sudaro dvidešimt šeši darbai. Šie kūriniai – tarsi dangaus žvaigždynai ar žvaigždės vandenyno gelmėse. Žiūrint menasi tikrų tikriausi meno istorijos šedevrai – rozetės, kuriasi viduramžių gotikos bažnyčias puošiančių vitražų aliuzija – stiklo langų gėlės.

ES – genialiausi šių laikų vitražai, kuriais norėtųsi, kad praregėtų (post)postmoderni bažnyčia. Šiandienos vitražas – sukurtas Ž. Kempino išminties ir kūrybinės žaismės. Vitražus kviečia aiškintis savo kodus ir atkodavimo raktus turintys pavadinimai. Vienas jų – „Fulu“ – veda daosizmo link. Ši Rytų išminties filosofija paranki kaip vienas galimų interpretacijos būdų, einant hermeneutiniu ratu.

Žilvinas Kempinas. „O“. Žilvino Kempino nuotrauka.

Mintį tęsia kiti parodoje eksponuojami Ž. Kempino darbai, kurie Lietuvos žiūrovams jau matyti „Vartų“ galerijoje. „O“ (2006 m.) – vaizdajuostės apskritimas, ratu plevenantis ventiliatoriaus oro srautuose. Visai kaip žmogus, kaip gyvenimas, pati būtis – ratu, rate, vis iš naujo, vis iš pradžių, o kur ta pradžia ir kas tas nauja, jei pabaiga ir sena – nepažinu taip pat?

Parodos salėje lankytojų akyse – Ž. Kempino „Iliuminatorius“ (2015 m.). Pavadinimas „Iliuminatorius“ – vėlgi iškalbingas raktas, aiškinantis meno kūrinio reikšmes. „Iliuminatorius“ išvertus iš lotynų kalbos – „apšvietėjas“. Dabartyje tai – tarptautinio lygmens terminas, įvardijantis mažą, dažniausiai apvalų, sandarų storo stiklo laivo ar lėktuvo, sraigtasparnio ar erdvėlaivio langą.

Menininkas tarsi apšviečia Žemės ar kitos planetos, o gal mūsų palydovo – Mėnulio – paviršių, jį priartina ir leidžia matyti iš arti, o kartu – iš labai toli. Tai viena kūrinio patyrimo ir suvokimo galimybė. Kita – vaizduotis, kad esi nuskraidinamas į kosmosą, kur Ž. Kempinas – erdvėlaivio pilotas, tikriausias astronautas – pakviečia žvelgti pro tą iliuminatorių ir patirti iš aukštai laisvę.

Žilvinas Kempinas. „Guoliai“. Žilvino Kempino nuotrauka.

„V formavimosi“ parodos prasmes sutelkia „Guoliai“ (2015 m.). Maži, smulkūs, nuolat judantys rutuliukai juodo kvadrato konstrukcijoje, savo mažoje ir kartu begalinėje juodoje visatoje, mena vėlgi ne ką kitą, o žmogų. Guolis – mažas elementas – vienas, atskiras ir besijungiantis nuolatiniame kūrinio būties vyksme. Gal, atrodytų, jis nereikšmingas, bet tik iš vieno ir kiekvieno, esančio daugyje, randasi visata.

„Herrono“ salės šviesaus parketo ir baltų sienų minimalistinės švaros estetikoje Ž. Kempinas instaliavo pačią būtį, rodydamas, iš ko ir kaip formuojasi žmogus visatoje ir visata žmoguje.

Ž. Kempinas Lietuvoje daugiausia bendradarbiauja su galerija „Vartai“. Belieka tikėtis, kad vieną dieną menininkas instaliuos būtį šioje ar kitoje Lietuvos meno pasaulio vietoje.