Abraomas, ankšiau turėjęs Abromo vardą, keliauja į pažadėjtąją žemę.

Šventajame Rašte kartais sutinkame tekstų, kuriuose pakeičiamas asmens vardas: Abromas tampa Abraomu (plg. Pr 17, 5), Saulius tampa Pauliumi (plg. Apd 13, 9), Simonas – Kefu, t. y. Petru (plg. Jn 1, 42). Kartais pakeičiami ir kai kurių vietovių pavadinimai, pvz., Luzas pavadinamas Beteliu (plg. Pr 28, 19). Dievo vardas taip pat pasikeičia iš Elohim tampa El Šaddai – Dievas Visagalis; kartais jis vadinamas Adonai arba Jahve.

Vardas izraelito mąstyme atskleidžia žmogaus, vietovės ar Dievo esmę, tad jo pakeitimas tarsi atspindi ir pačią jo turėtojo būtį ir visą esybę. Pasikeitus vardui pasikeičia ir santykis su aplinka bei asmeniu. Pasikeitus Simono ir Sauliaus vardams, pasikeičia jų statusas tiek bendruomenėje, tiek santykyje su Dievu. Vardo pakeitimas gali žymėti ir ypatingą dievišką palaiminimą. Tarkime, pasikeitus Abromo vardui į Abraomą tiek Dievas, tiek pats Abraomas atsiskleidžia naujai. Abraomas – kaip paklūstantis El Šaddai valiai ir iškeliaujantis į Pažadėtąją žemę, Dievas, pasirodydamas kaip daugelio Viešpats  (plg. Pr 17, 7). Taip parodoma, kad sudarytoji Sandora nesibaigia Abraomo mirtimi, bet tęsis per visus laikus, ir palies visus Abraomo palikuonis.  

Vardo pakeitimas yra simbolinis viso žmogaus perkeitimas, paprastai į kai ką tobulesnio, geresnio ir artimesnio Dievui. Net ir Dievo vardo atsiskleidimas biblinėje istorijoje rodo vis tobulesnį Jo pažinimą, naujų Jo savybių atradimą, bei santykio su Juo pasikeitimą.

Katalikai ir kai kurios kitos denominacijos krikštijamajam paprastai duoda naują vardą. Čia yra išlikusi biblinė naujo vardo prasmė. Apeigų metu perkeičiamas visas žmogus. Nuo to momento jis turi naują tapatybę ir naują santykį su Dievu. Vienuoliškų įžadų metu gautas vardas taip pat išreiškia naujos tapatybės gavimą.