Kun. Valerijus Rudzinskas. Šarūno Dvarecko nuotrauka.

Pagalbą priklausomybėmis sergantiems žmonėms teikiančios Pilnų namų bendruomenės įkūrėją kun. Valerijų Rudzinską Panaros kaime, Varėnos rajone, kalbino pirmo kurso žurnalistikos studentas Šarūnas Dvareckas.

Prieš trylika metų įkūrėte Pilnų namų bendruomenę, šiek tiek anksčiau buvote Nemunaičio parapijos klebonas, kur ir gimė idėja gydyti žmones nuo įvairių priklausomybių. Kas paskatino iškeisti Alytaus rajone esantį miestelį į šią vietą Merkinės miškuose – juk šiek tiek mažiau nei prieš du dešimtmečius čia buvo tik daugybė medžių ir tyla?

Tikriausiai žmonėms, kurie nenorėjo, kad jų miestelyje užsiimčiau šia veikla, atrodė, kad narkomanai kels grėsmę, tad ieškojome nuošalios vietos, kur galėtume išsikelti. Šiuo sprendimu labai džiaugiuosi. Čia sudarėme palankias sąlygas gydyti žmones nuo įvairių priklausomybes sukeliančių ligų.

Skaičiuojant jau antrą Pilnų namų bendruomenės gyvavimo dešimtmetį, galima teigti, jog dauguma čia patekusių žmonių išgijo. Tačiau ar per visą šį laikotarpį pavyko suskaičiuoti, kiek žmonių kreipėsi pagalbos?

Per metus maždaug nuo dešimt iki dvidešimt žmonių būna reabilitacijoje, tai manau, kad trys arba keturi šimtai žmonių perėjo reabilitaciją.

Jie vieni per kitus sužino apie šią vietą, papasakoja tie, kurie išgijo. Taip pat atsiunčia įvairios socialinės tarnybos, kartais „Caritas“ rekomenduoja kreiptis, kitos gydymo įstaigos.

Kokios bėdos labiausiai slėgė, o gal vis slegia čia atvykusiuosius?

Kartais žmonės nori išbandyti kokių nors egzotinių dalykų, galvoja, kad jie nesukels jokių pasekmių, tik malonumą. Kartais įtraukia draugai, netgi bandoma sudominti turtingų tėvų vaikus pabandyti vartoti narkotikus, kurie neretai pasiduoda šiai įtakai, kad šie vėliau jiems padėtų išvilioti pinigus.

Vis dėlto vartojantieji narkotikus yra iš įvairių socialinių sluoksnių. Tie, kurie turi pinigų, jų nusipirks, o tie, kurie neturi – visada sugalvos, kaip pinigų gauti. Jei reikės, jie ir orą parduos, ir žmogus, kuris nėra susidūręs su priklausomu asmeniu, dažnai už bet ką susimokės ir tikrai nepajus, kaip bus apgautas.

Vienos priežasties, kodėl pradedama vartoti narkotikus, nėra?

Aš negaliu pasakyti, kad yra vienas aspektas. Pavyzdžiui, jaunimą skatina noras išbandyti kažką naujo, o suaugę žmonės labai retai įsitraukia į tokius dalykus, jei kurie ir pradeda, tai dar jaunystėje.

Taip pat svarbus veiksnys – lengvabūdiškas požiūris. Dingsta baimė rizikuoti, savisaugos instinktas, tą akimirką lieka tik noras pritapti prie daugumos draugų, aplinkos.

Šventajame Rašte parašyta: „Viskas valia, bet ne viskas naudinga.“ Jauni žmonės nepagalvoja, kad vienas toks pabandymas atsiliepia su neigiamomis gyvenimo pasekmėmis. Viskas nesibaigia vienu pabandymu.

Ar bet kas gali kreiptis į Pilnų namų bendruomenę, ar vis dėlto čia egzistuoja tam tikri apribojimai?

Reabilitacijos grupė, be abejo, yra skirta tiems, kurie rimtai serga, kuriems tos pagalbos tikrai reikia, nes prieš čia atvykdamas žmogus turi pristatyti raštišką gydytojo siuntimą gydytis.

Panaros Dievo gailestingumo koplyčia. Šarūno Dvarecko nuotrauka.

Gyvendami gana ilgą laiką Panaroje, dažnai netikintys žmonės sugeba ne tik išsivaduoti iš priklausomybių, bet ir atrasti Dievą. Ar tai Jūsų ir visos bendruomenės nuopelnas?

Tie, kurie išbūna reabilitacijoje visą laiką, be abejo, atranda Dievą. Tai neišvengiama, kadangi kiekvieną dieną pas mus vyksta dvasinės pratybos, Mišios. Jie žino, kur važiuoja, kokia čia vieta, taisyklės. Nepasakyčiau, kad, išvažiavę iš čia, jie nepraktikuotų tikėjimo.

Labai prisideda ir tie, kurie čia jau ilgą laiką. Jie įveda naujokus į gyvenimo ritmą. Be to, gijimas yra komandinis darbas, todėl administracija visą laikotarpį (vienus metus) prisideda prie reabilitacijos.

Kiek žmonių iš čia išeina išsivadavę iš priklausomybių?

Statistiškai per visą mūsų gyvavimo laikotarpį maždaug apie pusę jų laikosi. Įvertinti jų blaivybės laikotarpį būtų labai sunku, kadangi, remiantis socialiniais mokslais, ta liga tūno jame visą gyvenimą. Visada reikia būti budriam, nes bet kada liga gali sugrįžti.

Čia žmogus išmoksta blaiviai gyventi ir tvarkytis su savo priklausomybe, abstinencijos sindromu. Su jais dirba psichologai, yra dvylikos žingsnių programa, kurios laikantis galima išmokti kovoti su liga.

Dažnai sakoma, kad žmonės perteikia įvairius metodus, kuriuos vėliau pritaiko praktikoje, per savo patirtį, ar jums niekada asmeniškai neteko susidurti su priklausomybėmis?

Ačiū Dievui, niekada neteko susidurti nei su alkoholio, nei narkotinių medžiagų priklausomybėmis. Žinoma, būdamas jaunas pabandžiau parūkyti. Juolab jau ne tas amžius, kad susidurčiau ir savo noru bandyčiau. Dabar gali grėsti tik tokios priklausomybės kaip persidirbimas, persivalgymas, amžiaus bėdos. Mano traukinys jau seniai nuvažiavęs.

Prieš akimirką į mūsų pokalbį įsiterpė policijos pareigūnė, kuri pabeldė į duris, norėdama susitikti su vienu iš reabilitacijoje besigydančių asmenų. Ar dažnai tokie atvejai pasitaiko?

Yra tokių, kurie įskaitoje, turi lygtinį teistumą, tad dažnai juos apklausia. Tai yra mūsų darbas, tokios situacijos man ne naujos. Būna, kad ir kelis kartus per mėnesį atvažiuoja. Čia mūsų kasdienybė.

Dar prieš mūsų pokalbį pasivaikščiojau po teritoriją, sutikau grupę žmonių, kurie ėjo iš laukų, tikriausiai rinko arbatžoles. Ar priklausomybių turintys žmonės taip pat prisideda prie arbatžolių rinkimo?

Mes esame įdarbinę žmonių iš netoliese esančio Panaros kaimo, sukūrę jiems darbo vietas, įkūrę ekologinį ūkį, tai jie pagrindinę darbo naštą atlieka. O žmonės, priklausantys reabilitacijos grupei, jiems padeda, nes jų darbingumas nėra didelis, įgūdžiai nėra susiformavę. Juolab žmogus, gyvenantis kaime, jau yra pratęs prie žemės ūkio darbų, tad lengvai susitvarko, o štai reabilitacijoje esantieji dažniausiai būna atvykę iš miesto, jiems darbas laukuose yra svetimas.

Jūs ne tik skiriate dėmesio padėti žmonėms išsilaisvinti iš priklausomų ligų gniaužtų, bet ir turite kitų veiklų, pavyzdžiui, kuriate kvepalus. Kaip atsirado šis hobis?

Čia, galima sakyti, bendras projektas su vienu iš kosmetikos gamintojų. Seniai draugaujame, tad jie mane įkvėpė, padrąsino tuo užsiimti. O prieš tai aš lankiau aromaterapijos kursus, visa tai mane paskatino kurti kvepalus. Na, ir ši veikla mane nukreipė nuo įvairių problemų, kuo labai ir džiaugiuosi

Čia ir gaminate?

Čia juos tik paruošiu, turiu nedidelį kiekį eterinių aliejų, paruošiu mėginius ir juos atiduodu gamintojui. Jie vėliau gamina didesnį kiekį ir prekiauja. Kartais kas nors užsako, kartais sau pasigaminame. Gaminame ne tik iš eterinių aliejų, taip pat iš vaisių ir uogų ekstraktų. Žinoma, ne tik kvepalus, bet ir asmens higienos priemones: šampūnus, dušo gelius, kosmetikos priemones. Didelis asortimentas.

Neseniai kalbėjausi su jaunu klieriku, kuris papasakojo, jog jaučia gyvenimo pilnatvę stebėdamas šeimas kuriančius jaunus ir atsakingus žmones. O štai jūs esate ilgą dvasinę patirtį turintis kunigas. Kas jūsų gyvenimui teikia pilnatvės ir džiaugsmo?

Manyčiau, kad mano tarnystė, kuri užpildo visą mano gyvenimo turinį. Taip pat mano pomėgiai, laisvalaikis, buvimas gamtoje. Dabar didelių polinkių keliauti neturiu, man užtenka pasivaikščioti po mišką, tai man didžiausias malonumas. Nereikia nei Afrikos, nei Azijos.

Taip pat bendrystė su žmonėmis, su kuriais draugauju jau daugybę metų, juk iš tos bendrystės ir gimsta visas gyvenimo džiaugsmas. Žmogus sukurtas bendrauti su kitais, o ne izoliuotis.

Ačiū Jums už pokalbį.

Jau viskas? Tai galim tada dar išgerti arbatėlės (juokiasi).