Freskos „Eucharistijos pašlovinimas“ fragmentas. Ventura Salimbeni, XVI a. Italija.

Tardami Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo žodžius, mes sakome: „Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje.“ Tą patį randame ir Šventajame Rašte: „Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Ką reiškia ši mįslinga formuluotė – sėdėti dešinėje?

Semitų sampratoje dešinė simbolizuoja visokeriopą gerovę ir garbę. Štai vieno iš Senajame Testamente minimų asmenų – Rachelės sūnaus Benjamino vardas hebrajiškai reiškė „dešinės sūnus“, t. y. mylimas sūnus. 

Terminas „Dievo dešinė“ mums kalba apie galią ir viso pasaulio valdymą, taigi, „sėdėti Dievo dešinėje“ yra karaliaus apibūdinimas. Net karaliaus rūmai simboliškai buvo statomi šventyklos dešinėje. Ne be reikalo psalmininkas rašė: „Viešpaties žodis mano Viešpačiui: „Sėskis mano dešinėje“ (Ps 110,1), taip parodoma, kad karaliaus valdžia ateina tiesiogiai iš Dievo, nes jis yra greta jo. Kristus, sėsdamasis Dievo Tėvo dešinėje, mums atsiskleidžia kaip tikrasis pasaulio Karalius, Mesijas, Išganytojas ir Viešpats.

Tad skaitydami biblinį tekstą ir radę jame minint dešinę, turėtume suvokti, kad kalbama arba apie gėrį, apsaugą ir palaiminimą arba apie asmens karališkumą bei artumą Dievui: „Nuolatos menu Viešpaties Artumą, – jam esant prie dešinės, niekad nedrebėsiu“ (Ps 16, 8).