Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kai prieš porą dešimtmečių buvo pradėtas konkursinis mokslo darbų projektų finansavimas, vėliau Mokslo fondas pertvarkytas į Lietuvos mokslo tarybą (LMT), daugelis tikėjo, kad visa tai teisingiausiu būdu padės geriausiems mokslininkams pasiekti tarptautinių rezultatų, išleisti savo kultūrai svarbių knygų ir iš dalies kompensuos jų labai mažus atlyginimus. Tačiau tam yra reikalingos dvi elementarios, bet būtinos sąlygos – kad programų finansavimas būtų pakankamas ir kad ekspertavimas būtų kokybiškas. Šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, nes per pastaruosius metus daugeliui teko gerai pamatyti, kaip menkas finansavimas skatina interesų konfliktus ir gali iškreipti konkursų rezultatus. Kad finansavimas yra aiškiai nepakankamas, rodo daugelio gerų mokslininkų trejus ir daugiau metų atmetamos naujų vertingų monografijų publikacijos. O ekspertavimo didžiausią broką rodo ne tik tai, kad 2017 metais Lituanistikos plėtros programai dėl ekspertų darbo broko prireikė skelbti net papildomą konkursą, bet ir LMT toleruotos siauram ratui pelningos, bet nenaudingos programos.

Norėčiau atkreipti dėmesį į naujausius kelis netinkamus Lietuvos mokslo tarybos ekspertavimo faktus, trukdančius mokslinių darbų ir veiklos tarptautiškumui, ribojančius individualiuosius humanitarų tyrimus ir net sukeliančius tarptautinės leidybos problemų. 

LMT programa „Parama karjerai, mobilumui ir sklaidai“ du kartus per metus skelbdavo kvietimus konkursui „Mokslinių idėjų manai, mokslinės išvykos“, kurio tikslas yra remti mokslininkų išvykas į konferencijas. Finansai buvo menki, maždaug pusė prašančiųjų rėmino negaudavo, bet konkursų tvarka buvo visiems daugmaž suprantama ir nusistovėjusi. Trūkstant lėšų, nestigdavo arogantiškų ekspertų vertinimų, pavyzdžiui, įrodinėjančių, kad lituanistams į konferencijas Latvijoje ar Estijoje finansavimo nėra ko skirti, nes jos nėra „tikrai“ tarptautinės, o „tikrosios“ – tik tos, kurios vyksta „tikroje“ (Vakarų?) Europoje. Bet tai, ko sulaukėme iš šios programos jubiliejiniais 2018 metais, net blogame sapne nebuvome susapnavę. Nors 2017-aisiais Finansų ministerija iš ES fondų paskyrė daugiau lėšų LMT šiai mobilumo ir tarptautiškumo programai sustiprinti (nes anksčiau tam buvo naudojamos lėšos iš nacionalinio biudžeto), mokslininkams jos buvo paskirstytos daug prasčiau nei ankstesniais metais. 2017 m. rugsėjo 15 dieną buvo paskelbtas konkursas, į kurį buvo įtrauktos ne tik 2017-ųjų, bet ir visų 2018 metų mokslininkų išvykos į konferencijas! Ot, taip! Vienu konkursiniu kvietimu LMT nutarė išspręsti pusantrų metų išvykų į konferencijas finansavimą! O kad daugelis kvietimo metu dar neturės pagal konkurso sąlygas būtino patvirtinimo, jog jų pranešimas yra įtrauktas į 2018 metais vyksiančią numatytos konferencijos programą, tai jau ne jų reikalas. Užtat prašantiesiems išvykti mokslininkams sugalvojo naują išplėstinę net 22 puslapių paraiškos formą! Nors ne kartą LMT paraiškų formos dėl savo griozdiškumo buvo kritikuotos, biurokratinė tendencija jas plėtoti išlieka stabili. Norėta geriau, bet išėjo kaip niekada prastai, nes daugelis mokslininkų atsidūrė LMT biurokratiniuose spąstuose: vieni, kurie tik 2018-ųjų pradžioje gavo patvirtinimus, kad jų pranešimai įtraukti į konferencijas, jau neturi galimybės konkurso būdu prašyti į jas išvykti lėšų , kiti – paraiškas laiku (2017 m. rudenį) padavę be visų privalomų dokumentų, buvo priversti žaisti loteriją, ar sulauks patvirtinimo, kad jų pranešimas įtrauktas į konferencijos programą. Kai dėl tokios susidariusios situacijos raštu kreipiausi į LMT HMS pirmininkę, gavau jau iš Mokslo fondo direktorės (čia, matyt, toks ištobulintas labirintinis bendravimo su interesantais modelis) internetinį atsakymą, kuriame pareikšta, kad 2017 m. rugsėjo mėnesį ŠMM ministrės pasirašytame finansuojamų išvykų Apraše (vieną kartą per metus) grafiko keisti neketinama. LMT atsakingi asmenys iškeltos problemos nemato, bet ją mato kitur, savo atsakyme kritiką nukreipdami į tą, kuri ją kelia. Pirma, klausdami, kodėl tokia kritika nebuvo pareikšta laiku, kai rugsėjo mėnesį viešai buvo paskelbtas veiklos Aprašas. Ir antra, argumentuodami, kad visų gerųjų mokslininkų patirtis rodo, jog galima ir prieš metus susitvarkyti dokumentus paraiškoms į svarbias konferencijas, o jei taip nesugebi, tai arba esi prastas mokslininkas, arba tavo konferencija nėra svarbi. Štai kaip atrodo tipiškas hierarchinis mokslo veiklos valdymas: man sukėlė abejonių nuo 2017-ųjų aiškiai suprastėjęs mokslininko tarptautinio mobilumo finansavimo grafikas ir daugeliui kolegų atimta teisė dalyvauti išvykų konkurse, o to grafiko sudarytojams – mano profesinės kompetencijos lygis ir mano konferencijos reikšmingumas. Va taip ir esame įpratinti žinoti savo vietą. Tai, ką ministrė jau yra vieną kartą pasirašiusi, niekas pakeisti tenedrįsta. Ar Lietuvoje valdanti mokslo veiklų finansavimą institucija apskritai turi noro suprasti „iš apačios“ mokslininkų keliamas problemas, ar kada rado geros valios, atsižvelgdama į jų pastabas, išspręsti iškeltas problemas teisingiau?

O kiek daug LMT ir kitose mokslą valdančiose institucijose yra prigaminta ekspertinių veiklų, skirtų kontroliuoti mokslininkų bendruomenę! Čia jau turiu galvoje LMT ekspertuojamas Ilgalaikes institucinių mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programas, LR ŠMM valdininkų inicijuotas dėl vienos fundamentalios priežasties – tikėtasi jomis (?!) sustiprinti institutų mokslininkų darbštumą, jų darbo kokybę ir kontrolę. Biurokratus labiausia jaudino jų pačių nemalonūs įtarimai, kad mokslininkai institutuose per mažai dirba, o ne tai, kad jie gėdingai per mažai uždirba. Tarsi tie mokslininkai kas metai viešai nepublikuotų savo darbų ir nepildytų mokslo biurokratams skirtų savo ir savo institucijos padalinių mokslinės veiklos ataskaitų, kurios daugelio net gerokai viršydavo jų pareigybei keliamus patvirtintus reikalavimus. Biurokratų buvo sugalvota, kad būtent tos Ilgalaikės programos turėtų turėti institutų mokslininkų darbo kokybei ir disciplinai mistinės teigiamos galios. Kaipgi ne, dabar per metus kiekvienas mokslininkas parašo jau po tris savo mokslo darbų ataskaitas: įprastą –metinę, penkerių metų kadencijos ir naująją Ilgalaikės programos – LMT ekspertams. Mokslininko alga ir pareigybiniai reikalavimai nuo jų nesikeičia, bet ataskaitų ir jo darbą tikrinančių ekspertų daugėja. Įdomiausia tai, kad kupiname nepasitikėjimo ir visais aspektais skurdžiame mokslo lauke ekspertų tiek prisidaugina, jog jie neišvengiamai ima nesutarti ir prieštarauti vieni kitiems. Taip nutiko ir pernai, pabaigus mokslininkams vykdyti 2012–2016 Ilgalaikes programas. Vieni LMT ekspertai visą tą laiką mokslininkų tyrimus prižiūrėjo, vertino, kritikavo ir rezultatus priėmė, bet neturėjo galimybių finansuoti jų publikavimo. O kiti LMT ekspertai, jau turintys galios leidiniams skirti pinigų (bet turėdami jų aiškiai nepakankamai), vėl iš naujo ilgalaikių programų rezultatus vertino ir daugeliui leidinių finansavimo neskyrė. Tai kaip nekankins profesinis nuovargis ekspertuojančių ir juos organizuojančių, kai jų veikla taip nesuderinta, taip dubliuojasi, kad kairė nežino, ką daro dešinė? Ar į archyvus padėti daugelis Ilgalaikių programų tyrimų ir jų ekspertavimui išleistos dvigubai didesnės lėšos neliudija apie subiurokratinto mokslo pavojų? Kiek gali tęstis toks juodasis ekspertavimo humoras? 

Dar pora probleminių pastabų. Šiuo metu Lietuvos mokslininkams LMT Lituanistikos sklaidos programos ekspertų atimta galimybė išleisti savo straipsnių rinkinius. Ar galite įsivaizduoti humanistiką be Jurijaus Tynianovo Archaisty i novatory(1929),Jacques Derrida L'écriture et la différence(1967), Paul de Mano The resistence to Theory(1986), Vytauto Kubiliaus Žanrų kaita ir sintezė (1986),A. J. Greimo Iš arti ir iš toli(1991),Rimvydo Šilbajorio Netekties ženklai : lietuvių literatūra namuose ir svetur(1992) ir kitų autoriųstraipsnių rinkinių? O šių dienų LMT ekspertas, pasirodo, gali. Tai rodo jų paraiškų vertinimuose išdėstyti argumentai: jei jūsų straipsniai buvo anksčiau spausdinti, tai net jų teminio rinkinio mokslinė vertė bus numušta kaip „nenauja“ ir prilyginta pačiam mažiausiam vertinimo balui, kuris nepajėgs pritraukti jokio finansavimo. Kadangi joks genijus pagal mūsų mokslo sistemos finansavimą neturi galimybių pateikti ekspertams vertinti visai naujo savo straipsnių rinkinio, LMT ekspertams atsiveria galimybė gudriai laviruoti paraiškų vertinimuose: ir įrašyti, kad straipsnių rinkinys finansuotinas, ir skirti jam kaip „nenaujam“ mažiausią vertinimo balą, taip masiškai nugenint individualius straipsnių rinkinius, paliekant galimybę finansavimą gauti tik kolektyvo naujai parašytiems straipsnių rinkiniams. Tokiomis ekspertavimo gudrybėmis, regis, labiau yra dangstomas mokslo darbų finansavimo trūkumas užuot aiškiai viešinant iškilusias problemas, jas sprendžiant aukštesniu valstybiniu lygiu ir sąžiningiau vertinant gautas paraiškas. Ir dar blogiau, nes tokiais vertinimais pernelyg kolektyvizuojami iš esmės individualistinės prigimties humanitariniai tyrimai.

Smagu, kad 2018 m. sausio mėnesį socialinių mokslų kolegos laimėjo teisme bylą dėl jiems iškeltų LMT programoje nepagrįstų kvalifikacinių reikalavimų, pagal kuriuos projekto vadovais galėjo būti tik tie, kurie yra paskelbę mokslinius straipsnius žurnaluose, kurie patenka į dvi konkrečias bazes: Clarative analytics Web of Science ir SCOPUS. Nes individualios mokslininko produkcijos vertinimas pagal tai, kokioje bazėje yra įrašytas jo darbą publikuojantis žurnalas, virš jo galvos absurdiškai ir nuobodžiai šmėžuoja jau apie dvidešimt metų. Kada bus suprasta, kad tai ne tiek atskiro mokslininko darbų vertės ar atsakomybės, kiek visiems bendra nacionalinių mokslo darbų sklaidos politikos problema, kuri turi būti sprendžiama kolegialiai visais turimais biurokratiniais būdais? 

Bet, jei net mokslininkas straipsnį išspausdina užsienio leidyklos išleistame straipsnių rinkinyje, jis gali sulaukti savų ekspertų formalistinės kritikos, neatitinkančios tarptautinės praktikos. Kiekviename leidinyje mūsų ekspertai įpratę ieškoti (ir net reikalauti!) įrašytų recenzentų, kad jiems nekiltų abejonių dėl jo moksliškumo. O jei užsienio leidyklos, atsirinkdamos rankraščius, juos aprobuoja pagal savo vidines ekspertines taisykles ir tokios praktikos įrašyti savo recenzentus į knygos titulinius puslapius neturi, palikdamos apie jo mokslinę kokybę spręsti ir viešai diskutuoti plačiai mokslo bendruomenei, kas tada? Be šios formalistinės žymos – įrašytų recenzentų – leidinys mūsiškiams ribotesnio mąstymo ekspertams automatiškai bus leidinys nemokslinis ir todėl įvertintas žemiausiais balais. Būtų tai labai juokinga, jei tie balai nebūtų tiesiogiai susieti su mokslininkų darbo finansavimu. 

Tokios kelios pastabos apie pastebėtus naujausius LMT mokslininkų paraiškų ekspertavimo trūkumus – ypač rimtai reikėtų svarstyti ilgalaikių programų rezultatų dubliuojančius vertinimus, o gal ir apskritai apie jų „iš aukščiau“ nuleistą reikalingumą. Nes tarp LMT skelbiamų tyrimų programų svarbesnę vietą galėtų užimti ir ilgamečiai tarpdisciplininiai kolektyviniai tyrimai ar kitokie laiko aktualijų paskatinti teminiai tyrimai, kurių dabar tarsi pasigenda ŠMM. Tačiau vertėtų atidžiau vadovaujantiems asmenims stebėti, kad ekspertiniame lauke kolektyviniai humanitariniai darbai nemarginalizuotų individualiųjų. Taip pat vertėtų kuo skubiau taisyti mokslininko tarptautinio mobilumo planus griaunančių suprastėjusių konkursų tvarką. Tikrai neturėtume iš mokslininko reikalauti, kad jis įsitempęs nuolat studijuoti visą pateikiamą LMT tinklalapyje informaciją ir laiku į ją sureaguotų. Tais atvejais, kai kardinaliai keičiama programų finansavimo tvarka, patys LMT atsakingi asmenys informaciją internetu turėtų nunešti iki mokslininkų, kaip tai jie nuolat daro, kai jiems rengia paraiškų rašymo mokymus ar kitus švietėjiškus renginius. Gal valdančiosios mokslą institucijos taip pat turėtų būti įtrauktos į dabar vykstančius mokslo institutų reformos svarstymus?

Aušra Jurgutienė yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja.