Emmanuel Macron

EPA nuotrauka

Balandžio 9 d. Prancūzijos prezidentas E. Macronas kreipėsi į Prancūzijos vyskupus. Ši kalba buvo skirta naujai apsvarstyti valstybės ir religijos santykius, akcentuojant prancūziškojo pasaulietiškumo prasmę ir Katalikų Bažnyčios vaidmenį valstybės gyvenime. Kalba sukėlė milžinišką ažiotažą Prancūzijoje. Sveikinama ne tik katalikų bei kitų konfesijų atstovų, bet ir didelės prancūzų visuomenės dalies, ji buvo pasitikta su pykčiu ir sarkazmu kraštutinių kairiųjų gretose. Buvęs stalinistas, o dabar didžiausiai kairiųjų frakcijai Parlamente vadovaujantis J.-L. Mélenchon pareiškė, jog negali būti jokių ryšių tarp valstybės ir Bažnyčios, o E. Macroną ištiko metafizinis kliedesys. Kai kurių Lietuvos katalikų itin gerbiama kraštutinių dešiniųjų lyderė M. Le Pen apie E. Macrono kalbą taip pat pasisakė labai kritiškai, joje įžvelgdama prezidento klastą, slepiamą troškimą sunaikinti katalikybę Prancūzijoje – kaip visada, kraštutinių dešiniųjų diskurso variklis yra kokia nors sąmokslo teorija.

Kuo reikšminga prezidento E. Macrono kalba? Kaip žinoma, Prancūzija yra pasaulietinė valstybė, kaip ir visos kitos demokratinio pasaulio šalys. Pasaulietiškumas, kurį Katalikų Bažnyčios mokymas vertina kaip teigiamą ir būtiną demokratinės visuomenės organizavimosi principą, reiškia, kad visos konstituciškai pripažįstamos religijos ar pasaulėžiūros turi lygias teises dalyvauti viešame socialiniame dialoge ir per tai gali realiai veikti viešą erdvę bei šalies įstatymus. Tačiau Prancūzijos pasaulietiškumas skiriasi nuo kitų šalių pasaulietiškumo savo kraštutine forma, kuri yra vadinama laicizmu. Pasaulietiškumas teigia valstybės neutralumą religijų atžvilgiu, kad nė viena iš jų nebūtų politiškai privilegijuota ir šiomis privilegijomis netrikdytų demokratiško socialinio dialogo, o laicizmas šį neutralumą paverčia religijų neutralizacija: religijos, kaip oficialios instancijos, yra apskritai išstumiamos iš viešo socialinio dialogo, iš viešos erdvės formavimo, o jų įtaka ribojama tik privačia erdve. 

Kaip visada, kraštutinių dešiniųjų diskurso variklis yra kokia nors sąmokslo teorija.

Prezidento E. Macrono kalba reiškia intenciją atsisakyti šio kraštutinumo, pereinant nuo laicizmo prie normalaus pasaulietiškumo. Katalikų Bažnyčia (be abejo, ir kitos teisiškai pripažįstamos religinės bendruomenės), kaip institucija, yra oficialiai kviečiama dalyvauti viešąją erdvę formuojančiuose ir įstatymų leidybos procesui esminiuose politiniuose debatuose. Kalba prasideda žodžiais: „Valstybės ir Bažnyčios santykiai buvo sugadinti, atėjo metas juos pataisyti (...) Dialogas [tarp Bažnyčios ir valstybės] yra būtinas. Bažnyčia, kuri nesirūpintų einamaisiais [suprask – pilietiniais] reikalais, neišpildytų savo pašaukimo, o prezidentas, nesidomintis Bažnyčios ir katalikų pozicija, neatliktų savo pareigos (...) Noriu jus pakviesti politiškai įsipareigoti mūsų nacionalinėms ir europinėms diskusijoms.“ Kalboje yra jaučiama prancūzų filosofo H. Bergsono įtaka, E. Macronas atvirai remiasi krikščioniškos krypties mąstytojų – E. Mounier, Simone Weil, P. Ricoeur, J.-L. Marion – mintimis, cituoja didį katalikų teologą kardinolą H. de Lubac, popiežius Benediktą XVI ir Pranciškų. Vienas iš sakinių, apibendrinančių kalbos esmę, gali būti šis: „Jūsų, katalikų, keliami klausimai neapsiriboja tik siauros bendruomenės interesais. Tai klausimai, reikšmingi mums visiems, visai nacijai ir visai mūsų žmonijai.“

Laicizmas neutralumą paverčia religijų neutralizacija: religijos, kaip oficialios instancijos, yra apskritai išstumiamos iš viešo socialinio dialogo, iš viešos erdvės formavimo, o jų įtaka ribojama tik privačia erdve.

Tačiau nepatekime į nesusipratimus. Prezidento E. Macrono kalba nereiškia, kad katalikiški ar kitų pasaulėžiūrų skelbiami vidiniai įsitikinimai bus automatiškai verčiami įstatymu, užtekus tik juos pareikšti. Kraštutinių kairiųjų baimės ir sapalionės apie tai, kad E. Macronas nusprendė tarnauti Bažnyčiai, neturi jokio pagrindo. Valstybės pasaulietiškumo principas nėra niekaip sutrikdytas. Pasaulietinis dialogas, į kurį įsitraukti Bažnyčia yra kviečiama E. Macrono, turi savo taisykles, kurios garantuoja ir vidinių moralinių įsitikinimų poveikį visuomenei bei įstatymų leidybai, ir visų visuomenės narių laisvės išsaugojimą. Štai pagrindinė taisyklė, kuri sudaro lyg visos pasaulietiškumo doktrinos, taip pat ir prezidento E. Macrono kalbos užnugarį: dalyvaudamos socialiniame dialoge, religinės konfesijos turi sugebėti išreikšti savo vidinius įsitikinimus racionaliais universaliais argumentais, t. y. tokiais, kuriuos galėtų suprasti bei įvertinti ir tai konfesijai nepriklausantis žmogus; savo ruožtu, visi dialogo nariai turi rodyti realias pastangas suvokti egzistencinius ir moralinius religinių bendruomenių poreikius, įsiklausyti į jų naratyvinį racionalumą, t. y. į jų gyvenimo patirtį.

„Jūsų, katalikų, keliami klausimai neapsiriboja tik siauros bendruomenės interesais. Tai klausimai, reikšmingi mums visiems, visai nacijai ir visai mūsų žmonijai.“

Į šią taisyklę turėtų įsigilinti ir Lietuvos katalikai, atsikratydami įpročio kalbėti taip, tarsi jie vieni žinotų visai visuomenei privalomą tiesą bei mokydamiesi racionaliai argumentuoti ir įsiklausyti į racionalius oponentų argumentus. Į ją turėtų įsigilinti ir visi piliečiai, mokydamiesi atsispirti madoms ir manipuliacijoms bei sugebantys pažinti religinėse tradicijose sukauptus dvasinius turtus, naudingus bendram sugyvenimui, net jeigu patys ir nepriklauso jokiai religinei konfesijai. Tai ir yra tikrasis pasaulietiškumas, kuriam ragina ir Bažnyčios mokymas, ir mąstantys politikai. 

Dalyvaudamos socialiniame dialoge, religinės konfesijos turi sugebėti išreikšti savo vidinius įsitikinimus racionaliais universaliais argumentais, t. y. tokiais, kuriuos galėtų suprasti bei įvertinti ir tai konfesijai nepriklausantis žmogus.

Dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas

Komentaras, skaitytas LRT „Mažosios studijos“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“