Violončelininkas Mischa Maisky. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Baltos garbanos, išskirtiniai drabužiai, masyvus koljė, dramatiškas žvilgsnis ir su niekuo nesumaišoma muzikinė ekspresija – pasaulinio garso violončelininkui MISCHAI MAISKY talento ir charizmos galėtų pavydėti kiekvienas.

„Aš neturėjau tapti muzikantu. Mama norėjo, kad būčiau normalus“, – juokiasi M. Maisky. Gegužės 11 d. klausytojai turės išskirtinę galimybę išgirsti legenda jau tapusį atlikėją Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncerte Vilniaus kongresų rūmuose, diriguojamame maestro Gintaro Rinkevičiaus.

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Groti pradėjo metęs rūkyti

Humoro nestokojantis M. Maisky šypsosi – groti jis pradėjo labai vėlai. „Tais pačiais metais, kai mečiau rūkyti, – juokiasi atlikėjas. – Reikia pripažinti, kad rūkyti pradėjau būdamas penkerių su puse, bet mečiau sulaukęs aštuonerių.“ Nuo tada gabaus vaiko troškimo groti niekas nebegalėjo sustabdyti.

„Buvau hiperaktyvus vaikas, nuolat žaidžiantis futbolą ir niekada nenustygstantis vietoje, todėl, kai staiga pareiškiau, kad noriu groti violončele, visiems buvo didelė staigmena“, – prisimena M. Maisky.

Kaip ir dauguma muzikiniu talentu apdovanotų jo amžiaus vaikų, jaunasis M. Maisky pradėjo lankyti muzikos mokyklą Rygoje. Vėliau, būdamas 14 metų, persikraustė į internato mokyklą tuometiniame Leningrade, o dar po trejų metų laimėjo nacionalinį violončelininkų konkursą.

Septyniolikmečio debiutas su Leningrado filharmonijos orkestru pelnė jam ateities Rostropovičiaus vardą, o po metų laimėtas prestižinis P. Čaikovskio konkursas atvėrė vartus į didžiąją sceną. M. Maisky įstojo į žymiąją Maskvos konservatoriją studijuoti pas Mstislavą Rostropovičių ir greitai buvo priimtas po didžiojo muziko sparnu.

„Po to, kai ankstyvame amžiuje mirė mano tėvas, M. Rostropovičius praktiškai tapo ne tik nuostabiu mokytoju, bet ir antruoju tėvu“, – prisimena M. Maisky.

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Beveik dvejus metus aš nė karto nemačiau savo violončelės, juo labiau ja negrojau. Žinoma, tai buvo labai sunkus laikotarpis. Bet kartu nesigailiu to, kas nutiko. Priešingai – esu dėkingas.

Teko pabūti ir kalėjime

Talentingas muzikantas greitai pradėjo koncertuoti Sovietų Sąjungoje ir ėmė garsinti savo vardą. Tačiau atlikėjo seseriai emigravus į Izraelį, viskas pasisuko kitu kampu.

„Tai buvo didžiųjų mano gyvenimo bėdų pradžia. Visi mano koncertai buvo atšaukti, man nebuvo leidžiama keliauti į užsienį. Galiausiai dėl kažkokio fiktyvaus mokesčio buvau suimtas ir uždarytas į kalėjimą“, – pasakoja garsus atlikėjas.

M. Maisky 18 mėnesių praleido darbo stovykloje ir dar du mėnesius – psichiatrijos ligoninėje. „Beveik dvejus metus aš nė karto nemačiau savo violončelės, juo labiau ja negrojau, – skaudūs prisiminimai giliai įstrigę atlikėjo atmintyje. – Žinoma, tai buvo labai sunkus laikotarpis. Bet kartu nesigailiu to, kas nutiko. Priešingai – esu dėkingas. Nors dėl įkalinimo taip ir negavau Maskvos konservatorijos diplomo, iš tikrųjų tikiu, kad gavau gerą gyvenimo pamoką. Ši patirtis buvo labai svarbi mano, kaip muzikanto, asmenybei“, – įsitikinęs M. Maisky.

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Iš pradžių mes įsimylėjome. Tuomet turėjome aistringą romaną. Kai nusipirkau violončelę iš fondo, mes susižadėjome. O kai galiausiai nusipirkau ją iš banko, susituokėme visam gyvenimui.

Violončelė – ir meilužė, ir žmona

Po studijų pas M. Rostropovičių M. Maisky išvyko mokytis į JAV pas legendinį rusų ir žydų kilmės violončelininką Gregorą Piatigorskį. Būtent JAV M. Maisky gavo ir savo mylimą violončelę, kuria griežia jau daugiau nei 40 metų.

„Po koncerto Niujorko „Carnegie Hall“ koncertų salėje vienas džentelmenas priėjo prie manęs ir pasakė, kad jo 94 metų dėdė, savamokslis violončelininkas, turi šią puikią itališką violončelę, tačiau nebegali ja groti. Jo dėdė manė, kad violončelė turi atitekti talentingam jaunuoliui, o ne prekybininkui ar orkestro muzikantui. Suorganizavus susitikimą, M. Maisky kelias valandas grojo senoliui instrumentu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo reta XVIII a. Montagnana violončelė – viena geriausių kada nors pagamintų violončelių pasaulyje. Man išeinant, senoliui per skruostus ėmė riedėti ašaros: „Dabar galiu ramiai numirti, žinodamas, kad kažkas ja gros daugybėje koncertų, ir žmonės tuo mėgausis“, – prisimena M. Maisky. – Jis sakė, kad labai norėtų man padovanoti šį instrumentą, tačiau norėjo kažką po mirties palikti savo daug jaunesnei žmonai. Tuo metu visai neturėjau pinigų, tik skolas, tad negalėjau sau leisti sumokėti net simbolinės kainos.“

Vis dėlto Amerikos–Izraelio kultūros fondas surinko pinigų nupirkti ypatingą violončelę. Po kelerių metų, paėmęs paskolą iš banko Vokietijoje, M. Maisky ją nusipirko iš fondo, o dabar, išmokėjęs paskolą, muzikantas yra visateisis instrumento savininkas.

„Iš pradžių mes įsimylėjome. Tuomet turėjome aistringą romaną. Kai nusipirkau violončelę iš fondo, mes susižadėjome. O kai galiausiai nusipirkau ją iš banko, susituokėme visam gyvenimui“, – taip apie savo santykius su mylimu instrumentu juokaudamas pasakoja menininkas.

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Neslepiamas romantizmas ir išskirtinis vibrato atrodo gyvybiškai būtina violončelininko muzikinės išraiškos dalis. Paradoksalu, bet už tai M. Maisky tenka sulaukti ir kritikos.

Kritika – už nenuslepiamą romantizmą

O kaip violončelės virtuozas jaučiasi tą patį kūrinį grodamas daugybę kartų?

„Tiesą sakant, negaliu skųstis, – sako M. Maisky. – Geriausi kūriniai turi tiek daug gylio, kad bet kuris geras violončelininkas gali juos groti dar ir dar, ir kas kartą išmokti ko nors nauja, Žinoma, mes neturime tokios koncertinių kūrinių gausos ir įvairovės, kaip kad smuikininkai ar pianistai, bet vis tiek yra daugybė kūrinių muzikiniams tyrinėjimams. Aš taip pat domiuosi aranžuotėmis violončelėms – ne tam, kad praplėsčiau repertuarą, bet tam, kad ištirčiau instrumento garsų savybes. Muzika yra emocijų raiškos priemonė. Jei sugebi tai perteikti savo grojimu, gali pasiekti bet ką“, – įsitikinęs M. Maisky.

Neslepiamas romantizmas ir išskirtinis vibrato atrodo gyvybiškai būtina violončelininko muzikinės išraiškos dalis. Paradoksalu, bet už tai M. Maisky tenka sulaukti ir kritikos.

„Aš visada sakau, kad toli gražu nesu švariausiai grojantis violončelininkas ir galėčiau groti tiksliau. Tačiau tuomet prarasčiau tam tikrus ekspresijos ir emocinius elementus, kurie paliečia širdį, o tai – mano tikslas. Tam, kad pasiektum žmonių širdis, turi groti iš širdies ir su meile. Todėl aistra man svarbiau už tobulumą“, – sako M. Maisky.

Garsaus muziko nuomone, pastabos dėl atlikimo manieros yra sąlyginės – juk šiandien niekas nežino, kaip iš tikrųjų senoji muzika buvo atliekama.

„Iš tiesų yra išlikęs emocijų autentiškumas. Manau, J. S. Bachas buvo iš tiesų labai gyvybingas, romantiškas vyras. Prisiminkime – jis turėjo dvidešimt vaikų! Dirigentui Otto Klempereriui kartą buvo pasakyta, kad J. S. Bacho kūriniai neturėtų būti grojami su vibrato. Jis atsakė: „Jokio vibrato? Dvidešimt vaikų ir jokio vibrato?!” Aš pritariu O. Klempereriui!” – juokiasi M. Maisky. Ir priduria: „Manau, svarbiausia gyvenime yra suprasti, kokios yra tavo stiprybės ir silpnybės. Man svarbiausia yra kokybė, o ne kiekis. Dėl to nediriguoju ir nemokau, o užsiimu tuo, ką sugebu geriausiai – esu violončelininkas“, – sako M. Maisky.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncertas su violončelininku Mischa Maisky įvyks gegužės 11 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose.