unsplash.com nuotrauka.

Nauja knyga paaugliams „Eliotas ir ištrūkęs demonas, arba kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį“ (iš anglų kalbos vertė Jūratė Dzermeikaitė, išleido „Tyto alba“) – jau knygynuose! Jos autorė Maz Evans – garsi britų dramaturgė, žurnalistė, kritikė ir dainų kūrėja. Ji nuo vaikystės domėjosi graikų mitologija ir galiausiai parašė šią smagią knygą apie senovės dievų nuotykius mūsų pasaulyje.

Pagrindinis knygos veikėjas dvylikametis Eliotas turi bėdų mokykloje, jo mama sunkiai serga, ir jam tenka vienam rūpintis namais, maža to, paaiškėja, kad, jeigu Eliotas per savaitę negaus dvidešimties tūkstančių svarų, juodu su mama neteks namų.

Svajojant apie stebuklą, į berniuko kiemą nukrinta tikras žvaigždynas. Mergelė, jauniausioji Zodiako Tarybos narė, vykdanti svarbią užduotį, nemanė, kad jos skrydis į Žemę baigsis Elioto tvarte... Kartu jie užverda tokią košę, kad tenka į pagalbą kviestis Olimpo dievus: į pensiją išėjusį Dzeusą su jo šauniuoju žirgu Pegasu, stilingąjį dievų pasiuntinį Hermį, išminties deivę Atėnę ir meilės deivę Afroditę. Bet ar pasaulis pasiruošęs priimti tokią gelbėtojų komandą?

MAZ (MARY ALICE) EVANS ne tik rašo knygas, bet ir moko kitus, kaip tai daryti. Jos pirmoji knyga vaikams tapo 2017-ųjų „Watersone's“ mėnesio knyga ir pateko į „Waterstone's“ metų knygos (vaikų literatūros kategorija) trumpąjį sąrašą.

Interviu rašytojai Sinéad O’Hart M. Evans pasakoja apie knygą, savo karjerą ir netgi atskleidžia, kokių galių pageidautų, jei kartą nubudusi sužinotų esanti deivė.

Dramaturgė, žurnalistė, kritikė, dainų kūrėja Maz Evans. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Papasakokite apie savo knygą „Eliotas ir ištrūkęs demonas“. Apie ką ji?

„Eliotas“ – tai komiška nuotykių knyga, skirta skaitytojams nuo dešimties metų. Knygos herojaus dvylikamečio Elioto gyvenimas ir taip nesaldus, bet reikalai dar labiau pašlyja, kai jis susipažįsta su kvaištelėjusiais šių laikų nemirtingųjų bendruomenės nariais. Kartu su pasipūtusia Zodiako Tarybos nare Mergele Eliotas netyčia paleidžia į laisvę tūkstančius metų kalintą mirties demoną Tanatą. Tuomet, kad išgelbėtų pasaulį nuo pragaišties, jie kreipiasi pagalbos į Olimpo dievus.

Skamba viliojamai! O kaip jūs susidomėjote dievais ir mitologija?

Būdama aštuonerių laimėjau mokyklos konkursą, prizas buvo graikų mitologijos knyga. Taip ir susidomėjau mitais. Nemanykit, kad aš kokia sektantė ar religinė fanatikė, bet kitomis aplinkybėmis, ko gero, galėčiau būti politeistė. Mane iki šiol žavi mintis, kad gali kreiptis į tam tikrą dievą, nelygu kokia tavo bėda... Žinoma, tada aštuonmetė Maz klaikiai suirzo pamačiusi, kad antrosios vietos laimėtojas gavo didžiulę dėžutę „Smarties“ saldainių. Bet žinote, dabar visai nesigailiu, kad jų negavau...

Papasakokite, kaip tapote rašytoja. Ar visada troškote rašyti?

Aš sąmoningai pasirinkau rašymą, nes visuose kituose žmonijos sugalvotuose karjeros baruose būčiau niekam tikusi. Aš visada rašiau. Karjerą pradėjau kaip žurnalistė, bet mano kelias į rašymą buvo vingiuotas – teko ir reklamas kurti, ir scenarijus rašyti, ir dėstyti, – kol galiausiai įsteigiau kūrybinio rašymo dirbtuves „Story Stew“. Aš ir rašymas – kaip Liz Taylor su Richardu Burtonu. Anksčiau ar vėliau rašymas vis tiek grįžta į mano gyvenimą.

Ši knyga turi daugiau gyvenimų nei katė. Tai ilga istorija, tad ilgai neaušinusi burnos pradėsiu ją pasakoti. 2009-aisiais parašiau beviltišką šios knygos prototipą ir pavadinau jį „Eliotas ir nemirtingieji“. Mano antrajam vaikui tuo metu buvo vos penkiolika mėnesių, ir aš jaučiau, kad mano smegenys tuoj virs viena tų Annabelės Karmel gaminamų tyrelių.

Teko girdėti, kad jūsų knygos kelias į leidybą buvo labai įdomus.

Autoriaus žodyje esu prisipažinusi, kad ši knyga turi daugiau gyvenimų nei katė. Tai ilga istorija, tad ilgai neaušinusi burnos pradėsiu ją pasakoti. 2009-aisiais parašiau beviltišką šios knygos prototipą ir pavadinau jį „Eliotas ir nemirtingieji“. Mano antrajam vaikui tuo metu buvo vos penkiolika mėnesių, ir aš jaučiau, kad mano smegenys tuoj virs viena tų Annabelės Karmel gaminamų tyrelių.

Kai vaikai užmigdavo, sėsdavau rašyti. Net jei jie miegodavo vos 3–7 minutes. Nusiunčiau savo rankraštį į leidyklą „David Higham Associates“ (ten garsėjau kaip nebloga scenaristė) ir ėmiau entuziastingai laukti atsakymo. Netrukus gavau labai entuziastingą atmetimo laišką. Žinoma, reagavau kaip subrendusi moteris – baisiai įsiutau ir per penkerius metus vos kelis kartus prisėdau rašyti.

Per tuos metus mano gyvenimas, o ir leidybos verslas, gerokai pasikeitė. Mano vaikai (bent dauguma jų) pradėjo lankyti mokyklą, aš ėmiau vesti kūrybinius mokymus vaikams mokyklose ir festivaliuose, o leidybos pasaulyje atsirado galimybė autoriui pačiam išsileisti knygą. Taigi 2014-aisiais perrašiau savo rankraštį ir išleidau knygą 500 egzempliorių tiražu, manydama, kad pardavinėsiu juos iki gyvenimo pabaigos. Gegužę pristačiau knygą „Hay“ festivalyje, o rugsėjį jau nebeturėjau nė vieno egzemplioriaus. Tuomet išspausdinau dar keletą tūkstančių. Iki 2015-ųjų Velykų visi jie ištirpo.

Maždaug tuo metu paskambino Nicky Lund, mano, kaip scenaristės, agentė, patikrinti, kaip aš gyvuoju. Aš papasakojau apie „Eliotą ir nemirtinguosius“, ir ji nusiuntė mano knygą savo kolegei, literatūros agentei. Puikioji Veronique Baxter prarijo jauką ir nusiuntė leidėjams... Kai Veronique dėka susipažinau su Barry Cunninghamu ir Rachel Leyshon iš leidyklos „Chicken House“, aš supratau: mano knyga rado tikruosius namus. Beje, juokinga detalė – Veronique, mano agentė, buvo tas pats žmogus, kuris atmetė mano rankraštį 2009-aisiais!

Pakalbėkime apie rašymo procesą. Kas jums pirmiausia ateina į galvą – personažai, siužetas ar veiksmo vieta? O gal viskas iš karto?

Kas žino! Norėčiau, kad procesas būtų nuoseklus. Manau, siužetas visada turėtų plėtotis kartu su personažais, bet jų nuolat iš kažkur atsiranda mano galvoje. Dažnai man šauna į galvą ištisos komiškos scenos su dialogais – pastebėjau, kad komiškų elementų ir dialogų atsiranda savaime, o štai apie siužeto struktūrą to pasakyti negaliu. Šiaip ar taip, rašyti romaną sunkiau nei scenarijų, juk reikia užpildyti visas spragas.

Turite keturis vaikus. Ar sunku derinti šeimą ir karjerą? Ir ką patartumėte toms ar tiems, kuriems tenka rašyti ir kartu rūpintis vaikais?

Tai visai nesunku. Aš esu nepriekaištinga mama ir produktyvi autorė...

Cha! Kaip norėčiau, kad taip būtų (juokiasi). Aš kaip barbė devyndarbė, o mano gyvenimas – kaip graikiškos vestuvės. Kiekviena diena – tai beprotiška, chaotiška kova su riksmais, kuri bet kada gali baigtis katastrofa. Ir dažnai baigiasi. Nemanau, kad sunku viską suderinti ir išlaikyti pusiausvyrą, manau, kad tai turbūt apskritai neįmanoma. Bet šeima ir rašymas yra dvi mano didžiosios meilės. Aš turiu neįtikimą vyrą, kuris mane visada palaiko, turiu savo verslą ir visada šaldytuve laikau „Prosecco“. Ir man kažkaip pavyksta išsilaikyti...

Jau baigiau trečiąją knygą apie Eliotą. Paskui rašysiu ketvirtą dalį. Kurį laiką tuo ir užsiimsiu. Taip pat planuoju parašyti du romanus suaugusiesiems ir pradėti paveikslėlių knygų vaikams seriją. Be to, mamytės laukia krūva scenarijų.

Kas yra geriausia ir blogiausia leidybos procese? Kaip išsaugoti ramybę ir neprarasti sveiko proto?

Leisdama savo pirmąją knygą apskritai nebuvau rami ir sveiko proto... Ir tai blogiausia proceso dalis. Buvau pasiruošusi sunkiai dirbti, bet emocijos – visai kas kita. Jos mane užklupo netikėtai. Tos nepakeliamos abejonės savimi, nerimas, nežinia ir laukimas – o, Dieve, laukimas! Visa tai prastai veikia mane...

Jei galėtumėte būti deivė, kokių galių norėtumėte?

Per atstumą nuleisti vandenį tualete. Mano vaikai palieka klozete savo šedevrus visiems pasigrožėti...

Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai? Ką šiuo metu rašote?

Jau baigiau trečiąją knygą apie Eliotą. Paskui rašysiu ketvirtą dalį. Kurį laiką tuo ir užsiimsiu. Taip pat planuoju parašyti du romanus suaugusiesiems ir pradėti paveikslėlių knygų vaikams seriją. Be to, mamytės laukia krūva scenarijų. Ir mokesčių deklaracija. Gal geriau eisiu jos pildyti...

Pagal sjohart.wordpress.com parengė Jūratė Dzermeikaitė