Gediminas-Vilkas – Vytenis Kriščiūnas. Vaivos Abromaitytės nuotrauka.

„Lietuva turi kur kas daugiau spalvų nei geltona, žalia ir raudona“, – sako keletą metų lietuviškų spalvų studijai paskyrusi Vilniaus dailės akademijos docentė, mados kūrėja ir tyrinėtoja RENATA MALDUTIENĖ. Savo tyrimą menininkė išvertė į daugeliui suprantamą kalbą – fotografijas, o sumanymą jai įgyvendinti padėjo menininkė Vaiva Abromaitytė. Jųdviejų bendro darbo rezultatą bus galima pamatyti jau kitą savaitgalį Taujėnų dvare – menininkės jungiasi prie iniciatyvos „100 švęskime patys“.

Dizainerė Renata Maldutienė. Vaivos Abromaitytės nuotrauka.

Kai kalbame apie Lietuvos spalvas, dažniausiai minime geltoną, žalią ir raudoną. Ar tik tiek tų spalvų turime?

Kiekvienas žmogus turi savo, tik jam vienam būdingą spalvą. Ką jau kalbėti apie valstybę ar bendruomenę!

Aš matau plačią spalvų paletę, dėlioju ją skirtinguose epochos atspindžiuose, stebiu, kurios spalvos yra daugiausia – tai gana sudėtingas tyrimas. Visi mūsų šimtmečiai, mūsų valstybės metai yra spalvoti, ir juose galima rasti nemažai kontrastų. Jei kalbame apie psichologiją, išskirčiau juodą, raudoną ir baltą spalvas, gal dar šiek tiek aukso galima paskleisti. Žydėjimas ir nykimas. Klestinti kultūra ir uždraustos knygos.

Kaip kilo idėja pamėginti spalvomis atskleisti šalies istoriją?

Viskas prasidėjo nuo šiuolaikinės mados tyrimo. Mėginau suprasti, į kurią pusę keliauja šiandienė mada ir kodėl mes, išleidę tiek daug talentingų dizainerių ir kūrėjų, Lietuvoje visiškai neturime mados verslo. Nebijau sakyti – neturime, nes situacija tikrai yra bloga. Ypač kai lyginame ją su situacija kitose šalyse, kur, perpratę mados verslo sistemą, kūrėjai iš jos gerai uždirba.

Ieškodama atsakymų, nuklydau į siaurą spalvų specializaciją – juk spalva kūrėjui yra labai svarbi, dažnas nuo jos pradeda. Žingsnis po žingsnio grįžau atgal, mėginau suprasti, kas su mumis atsitikę, kaip renkamės spalvas ir kuo skiriamės nuo pasaulio tendencijų.

Gal savo išskirtinumu galėtume būti stiprūs?

Visada reikia ieškoti stipriosios pusės. Skirtybės kuria dabartį ir ateitį, jas pabrėždamas gali būti įdomus. Mano darbas yra suprasti, kaip išskirtinumą paversti ne silpnybe, o stiprybe.

Pacas – Jeronimas Milius. Vaivos Abromaitytės nuotrauka.

Mados paveikslų radosi tiek, kiek ir epochų, per kurias keliavome. Visos jos bus parodytos Taujėnų dvare, kur gegužės 19 dieną atidarysime parodą, vakare temą tęsime šalia Ukmergės piliakalnio, kur pasakosiu apie Lietuvos spalvų identitetą.

Galbūt mados kūrėjai, norėdami būti nauji ir modernūs, užmiršta istoriją ir tradicijas?

Kad mes per mažai atsigręžiame į save – faktas. Tyrinėti save, savo vidinius procesus – tiesiog privaloma. Tik čia, ne išorėje, gali atrasti save, netgi savo Tėvynę. Ir tai – ne vien jaunųjų Lietuvos dizainerių bėda, tai visos šalies bėda – kai nori būti tas, kas nesi, tau negali sektis. Netgi spalvų tyrimas rodo, kad mūsų visuomenė serga. Kol to nesuprasime ir nepradėsime savo ligų gydyti, išeities nerasime.

Spalvos labai gerai nusako mūsų psichologinį paveikslą, mūsų būvį. Kažkas tikrai yra su mumis nutikę, kad nešiojamės tiek skausmo ir esame išmokę taip savęs nepriimti, negerbti. Jei išmoktume pagarbos sau, kaip visiškai išbaigtam kūriniui, kuris pats savaime yra vertingas, savo tapatumą suprastume kaip vertę.

Ir negalvotume – maži esame ar dideli, gyvename Europos viduryje ar užkampyje. Taptume ramesni ir kartu leistume sau tiesiai ir atvirai žvelgti į kitus. Tikrosios dvasinės ramybės mums labai trūksta, mus valdo godumas ir konkurencija. Tai jaučiama ir Lietuvos mados pasaulyje, kur tarsi ir nėra tikslo būti godžiam, juk šioje srityje didelių pinigų Lietuvoje dar niekas neuždirbo.

Jūsų tyrimas buvo išverstas į daugeliui labiau suprantamą kalbą – fotografijas. Jų parodą netrukus atidarysite Taujėnų dvare. Apie ką jos kalba?

Tyrimą iš pradžių iliustravau piešiniais, jie vėliau peraugo į realius kostiumus, visa tai reikėjo kažkaip įamžinti. Idėjos ėmėsi puiki fotomenininkė Vaiva Abromaitytė, į spalvų žaidimą įsitraukė ir modeliai, jie tapo ypatingais herojais, prie komandos prisidėjo ir simbolius nuotraukose išaugino menininkė Anželika Jalmokaitė – vadinu ją meno manipuliatore.

Mados paveikslų radosi tiek, kiek ir epochų, per kurias keliavome. Visos jos bus parodytos Taujėnų dvare, kur gegužės 19 dieną atidarysime parodą, vakare temą tęsime šalia Ukmergės piliakalnio, kur pasakosiu apie Lietuvos spalvų identitetą.

Bona – Edita Iškauskaitė. Vaivos Abromaitytės nuotrauka.

Esate viena tų, kurie jungiasi prie renginių organizatorių „Name“ idėjos, kad Lietuvos šimtmetį galima švęsti patiems – kur nori, su kuo nori ir kaip nori. Kuo jums artima tokia idėja?

Mane įkvepia, kai bendrauju su panašiai mąstančiais, panašių jausmų turinčiais žmonėmis. Mano kolekcijos dalys buvo pristatytos skirtingose erdvėse ir šalyse, tačiau visumą noriu pristatyti Lietuvos 100-mečio proga Ukmergėje. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie šventės, kurti tokią Lietuvą, kurioje norėtume gyventi. Aš negaliu gydyti žmonių ar spręsti ekonominių problemų, galiu tik atiduoti tai, ką moku geriausiai. Ir tai bus mano šventė.

Lietuvos dailės akademijos docentės, drabužių dizainerės Renatos Maldutienės parodos Taujėnų dvare atidarymas – gegužės 19 dieną 12 valandą. 18 valandą prie Ukmergės piliakalnio menininkė skaitys viešą paskaitą apie mados ir Lietuvos spalvų pasaulį šventėje „100 švęskime patys“. Šventėje taip pat dalyvaus Alfredas Bumblauskas, Vytaras Radzevičius, šviesų misterija piliakalnį apgaubs šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas, koncertuos grupė „Okata“, renginį ves Rolandas Vilkončius. Šventė nemokama.