Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ eskizas.

Gegužės 24, 25 ir 26 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ premjera. Anot pjesės autoriaus, šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Carsteno Brandau, tai gabalėlis teatro visiems nuo 4 metų. Spektaklio režisierė – GIEDRĖ KRIAUČIONYTĖ, scenografas – VLADAS SUNCOVAS, kostiumų dailininkas – ANTANAS DUBRA, kompozitorė KAROLINA KAPUSTAITĖ, spektaklyje vaidins aktoriai JOVITA JANKELAITYTĖ, MARIUS ČIŽAUSKAS ir KIRILAS GLUŠAJEVAS. Apie būsimą spektaklį teatrologė Daiva Šabasevičienė kalbasi su spektaklio kūrėjais.

Režisierė Giedrė Kriaučionytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Carstenas Brandau – autorius, kiek primenantis oberiutus. Jis pas mus gali būti ir suprastas, ir priimtas. Jį pagauti reikalingas abstraktus poetinis suvokimas. Kuo šis autorius ypatingas jums, kuo jį išskirtumėte iš kitų, rašančių teatrui?

Giedrė Kriaučionytė: Visada labai svarbu, į kokią teatrinę terpę ateini su spektakliu. Visada norisi ją praplėsti. Tačiau kuriant spektaklį vaikams koncentruojiesi kitur – ieškai, kas būtų svarbu ir įdomu mažiesiems, kokio pasaulio pažinimo tarpsnio dabar yra spektaklio žiūrovas.

Ketverių–septynerių metų vaikai pradeda megzti socialinius ryšius, pradeda draugauti, būti nebe su mama ir tėčiu, bet su kitais vaikais. Šie įgūdžiai labai svarbūs tolesnei vaiko raidai, C. Brandau ir imasi šio sudėtingo proceso nuo pat pradžių. Du draugai – Vienulis ir Dudulis – laikosi tvarkos: Vienulis visada pirmas, o Dudulis visada paskutinis. Jie norėtų būti paukščiais, nes paukščiai nesilaiko sekos, todėl Duduliui nebereikėtų visada būti paskutiniam, o Vienulį Dudulis galėtų pirmas pavadinti „mieluoju“. Išeitį jiems pasiūlo Trijulis, tačiau naujos idėjos gąsdina. Jei jau ką nors žinai, kaip staiga priimti tai, kad klydai? Greičiau pasaulis apsivers aukštyn kojomis.

Ši pjesė man daug daugiau primena Samuelį Beckettą nei oberiutus. Vokietijoje šį autorių vadina Beckettu vaikams. Lietuvoje absurdo teatras siejamas su Oskaro Koršunovo ankstyvąja kūryba ir oberiutais, tačiau man neteko gyvai matyti šių darbų, todėl mano absurdo suvokimą formavo kiti kūrėjai.

Manau, šis autorius užčiuopia pamatinę mūsų mąstymo struktūrą, taip pjesei suteikdamas filosofinę chaoso ir sistemos priešpriešą. Mes visą laiką stengiamės būti sistemingi, įsivaizduodami, kad sistema mums padeda gyventi. Atrodo, kad viską susisteminus atsiras ramybė, saugumas. Tai ir mėginame perduoti vaikams. Spektaklyje šia konstanta suabejojama, galbūt mes kur kas labiau esame chaosas, o paties chaoso priėmimas sukuria daug tikresnę ramybę nei sistema. Gal esame kur kas labiau paukščiai, sumišai švilpaujantys padangėse negu sistema ir tvarka. Šios dramaturgo mintys mane labai sudomino.

Scenografas Vladas Suncovas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Vladas Suncovas: Nesu skaitęs kitų C. Brandau pjesių, tad galiu kalbėti tik apie „Trijulį aukštyn kojom“. Ši pjesė – tarsi įvadas į filosofinį mąstymą patiems mažiausiems. Personažai lyg kokie ikisokratikai, besikalbantys tarpusavyje ir bandantys suvokti tai, kas juos supa, vaikams suprantama kalba. Pjesėje man patiko žaidimas logika ir ritmu, bandymas koncentruotis į pamatinius pasaulio suvokimo modelius, neblaškant skaitovo-žiūrovo konkrečiais šiandienos niuansais. Tai, nuo ko mes visi pradedame savo mąstytojų karjeras. Trijų personažų pokalbiai atrodo universalūs, galintys būti suprasti ir pritaikyti bene visur ir visais laikais. Toks rašymo stilius, man rodos, yra tikrai sunki užduotis.

Antanas Dubra: Pjesę perskaitęs iš karto labai sutrikau, nes veikėjai labai abstraktūs ir labai daug vietos palikta jų interpretacijai – kas jie tokie, kaip atrodo? Pasirodė nelabai aiškios žaidimo taisyklės. Bet galvojimo procesas buvo labai smagus, nes reikėjo pasitelkti abstraktų, asociatyvų mąstymą, atsispirti ne nuo vietos ar erdvės, o nuo veikėjų lingvistinių žaidimų ir per tuos žaidimus išreikštų jų charakterių.

„Trijulis aukštyn kojom“ – lingvistinė pjesė. Kaip jūs žaidžiate su kalba?

G. Kriaučionytė: C. Brandau poetiškai lengvai žaidžia su kalba. Jis labai įdomiai konstruoja pačią kalbą, keisdamas įprastinę sakinio tvarką ir išryškindamas tam tikrus žodžius. Akcentuojant šiuos žodžius nesukuriamas joks ritmas, tačiau aritmija kuria naują kalbą, kuri lyg ir mūsų, tačiau skamba kažkaip neįprastai, o kartu labai gyvai. Jis naikina patį kalbos sistemingumą, versdamas jį chaosu ir taip kurdamas savitą poetinį bendravimą tarp personažų. Lygiai kaip vaikai, kurie turi savo kalbą, personažai pjesėje atranda savo kalbėjimo būdą.

V. Suncovas: Scenografijos požiūriu stengėmės sukurti aplinką, kurioje žaidžiantys žodžiai turėtų į ką atsiremti, pro ką pralįsti, iš kur išlįsti, kur pasiklysti ir ką suskaičiuoti.

Suburta nauja kūrybinė komanda. Kaip jūs jaučiatės dirbdami drauge? Kaip vienas kitą keičiate, papildote?

G. Kriaučionytė: Man tai nauja patirtis, tai mano pirmas spektaklis vaikams, todėl norėjau nerti į tai, ko nepažįstu, norėjosi kūrybinės komandos, kuri dar nebuvo susitikusi, kad gimtų kažkas nauja. Šis spektaklis yra dalis jaunųjų kūrėjų programos, kurią vykdo Lietuvos nacionalinis dramos teatras, todėl buvo svarbu suburti jaunų žmonių komandą.

Iššūkis didelis – sukurti įvykį, į kurį norėtųsi sugrįžti, tačiau pavasaris viską palengvina. Galvodama apie scenografiją ieškojau žmogaus, turinčio lakią vaizduotę. Kuriame absurdo kalba, todėl ieškojau bendraminčių, kurie galėtų su humoru pažvelgti į nagrinėjamas temas. Taip atsirado du draugai Antanas Dubra ir Vladas Suncovas, kurių tandemas puikiai atliepia ir spektaklyje liečiamą chaoso ir sistemos priešpriešą. Kompozitorė Karolina Kapustaitė mane patraukė savo muzikos skoniu, labai norėjau, kad spektaklio vaikams muzika būtų instrumentinė. Jaučiu, kad tai nebus mūsų paskutinė kūrybinė kelionė drauge.

V. Suncovas: Susikalbame stebėtinai lengvai. Režisierė puikiai perteikia savo viziją ir visi tarpusavyje, manau, dalinamės visapusišku pasitikėjimu ir pagarba. Jaučiu, kad mąstome drauge kaip komanda, turinti bendrą tikslą.

Pamenu, pasiūliau žiūrovų vietas paversti scenografijos dalimi ir pateikiau pirmą ganėtinai paprastą vizualizaciją, kaip tai galėtų atrodyti. Laikui bėgant kartu daug diskutavome ir buvome sugalvoję dar tris keturis skirtingus kiek sudėtingesnius variantus, tačiau galų gale visi kartu sutikome, kad reikia grįžti prie pirminės idėjos. Man patiko, kad toks apsisukimas ratu įvyko dalyvaujant visiems kartu.

A. Dubra: Su Giedre dirbame pirmą kartą. Mūsų visa komanda irgi susibūrė pagal pjesę, nes visi esame skirtingų charakterių – vienas racionalesnis, kitas labiau „nuplaukęs“... Kiekvienam iš mūsų tai suteikė geros dinamikos.

Mūsų tikslinė auditorija labai jauna, bet toli gražu ne kvaila. Kita vertus, gana sudėtinga, nes, jei jiems nepatiks, tai tikrai nebus nutylėta: spektaklio metu jie muistysis arba tiesiog nesukaups dėmesio. Todėl premjeriniai spektakliai bus tikras iššūkis. Viliuosi, kad nenuobodu turėtų būti ir suaugusiesiems, atlydėjusiems vaikus į „Trijulį aukštyn kojom“.

Karolina Kapustaitė: Su Giedre bendradarbiaujame statant jau ne pirmą spektaklį. Tai režisierė, kuri daug aspektų būna numačiusi iš anksto ir gana tiksliai. Taip yra ir su garso takeliu. Režisierė dar ankstyvoje kūrybos fazėje pasako, kokios muzikos reikia tam tikrose vietose, o mano užduotis – tai įgyvendinti meniškai, subtiliai bei muzikaliai.

Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ kostiumų eskizai.

Giedre, apie kokius aktorius galvojai – ar ieškojai trejetuko dermės, ar buvo svarbu, kad jie sugebėtų viską apversti aukštyn kojom?

G. Kriaučionytė: Ieškodama aktorių visada turiu ir savanaudišką tikslą, man įdomios asmenybės – aktoriai-kūrėjai. Repeticijos užima nemažą dalį gyvenimo, todėl labai norisi įdomių pašnekovų, kurie galėtų tave nuvesti ten, kur pati gal niekad ir neužklystum. Visuomet rinkdamasi aktorius, vertinu, kaip jų asmenybė rezonuoja su personažu, o tada jau klausausi, kaip skamba duetas. Šiuo atveju buvo svarbu surasti aktorių duetą Vienulio ir Dudulio personažams, todėl ypač įdomu, kaip suskambės naujai užgimęs Mariaus Čižausko ir Jovitos Jankelaitytės duetas. O Trijulio personažui ieškojau to, kas galėtų išmušti iš vėžių. Manau, kad Trijulį vaidinantis Kirilas Glušajevas tam turi puikų potencialą.

Kreipiuosi į dailininkus ir į kompozitorę. Gal galėtumėte apibūdinti, išskirti šio konkretaus atvejo specifiškumą: ką ir kaip kuriate, kad būtumėte suprasti?

V. Suncovas: Šis spektaklis pasirodė itin erdvus savo pjesės turiniu. Vienas mano mėgstamiausių erdvės tyrinėtojų – inžinierius ir architektas Robertas Le Ricolais kadaise yra pasakęs: „Struktūros menas yra sprendimai, kur sudėlioti skyles.“ Ir C. Brandau pjesėje, ir Giedrės režisūroje jutau ganėtinai panašų požiūrį. Subtilūs, ritmingi sprendimai, leidžiantys vaiko mintims tarp jų laisvai judėti. Šiuo principu vadovaujamės ir scenovaizdyje: kuriame jį permatomą, ritmišką ir dinamišką, neapkrauname vaikų konkrečiomis reikšmėmis.

K. Kapustaitė: Kuriu šio spektaklio garso takelį taip, kad jis paaštrintų pjesėje gvildenamas temas, vyksmus, permainas. Pagrindinė užduotis man yra atrasti būtent tuos garsus ir tam tikras jų kompozicijas, kurios koreliuotų su kuriamu pasauliu. Naujajame pastatyme stengiamės jį sukurti tikrai nežemišką. Tačiau galiu išduoti, kad skambėsiantys garsai bus pažįstami – tai įvairių akustinių instrumentų samplaikos.

O kaip jus veikia aktoriai? Ar šiuo atveju turi įtakos konkrečių aktorių – Mariaus Čižausko, Jovitos Jankelaitytės, Kirilo Glušajevo – dalyvavimas?

V. Suncovas: Trumpai tariant, mane jie veikia teigiamai, nes žinau, kad yra itin profesionalūs ir sugeba puikiai improvizuoti. Kai dirbi su gera komanda, norisi ir pačiam pasitempti.

K. Kapustaitė: Dėsninga, kad aktoriai būna labai energingos ir atviros asmenybės. Šios savybės įpučia daug energijos į kūrybos procesą. O tai savaime veikia ir mane. Mąstydama apie šių aktorių įtaką kuriamam garso takeliui, prisimenu vieną labai svarbią pjesės detalę – paukščių giesmes. Tai, kokios jos bus, visiškai priklausys nuo aktorių.

Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ scenografijos eskizas.

Neabejoju, kad jūs, kaip ir visi kūrėjai, stengiatės ir tikitės įdomaus pastatymo. Kas šiuo atveju yra „įdomu“? Kaip apskritai padaryti, kad pastatymas būtų įdomus?

G. Kriaučionytė: Nors apie formą kalbame daug, tačiau tikrai nepasakyčiau, kad ieškome naujos formos. Vaikams viskas nauja. Čia kur kas svarbesnė dinamika. Tačiau norime, kad vaikai atsirastų šalia aktorių, šalia dekoracijos, šalia veiksmo, o ne viską vertintų žiūrėdami iš šalies. Teatras tuo ir įdomus, nes vyksta gyvai, kartu su žiūrovu.

V. Suncovas: Iš scenografinės pusės man visada yra labai įdomu kurti drauge su Antanu Dubra. Esame artimi draugai nuo ankstyvos vaikystės, todėl kurdami vaikų spektaklius kartu lengvai pereiname į žaidimo būseną. Vienas iš svarbiausių tikslų, kad patiems tai daryti būtų smagu ir įdomu. Tikiuosi, tai matosi ir kitiems. Rodosi, visa šio spektaklio komanda ir teatras yra entuziastingai ir pozityviai nusiteikę, todėl, manau, turėtume tai matyti ir pačiame spektaklyje.

K. Kapustaitė: Kaip žiūrovei man įdomus toks pastatymas, kuris atitraukia nuo kasdienybės, kuriame nėra įprastos aplinkos realių atspindžių. Tačiau vis dėlto toje naujoje sukurtoje realybėje įžvelgiu neįprastu rakursu parodomą problematiką, kuri egzistuoja ir tikroje realybėje, tik, žinoma, kitokia forma. Tuomet yra ir įdomu, ir galbūt juokinga, ir teigiama.

Kokio žiūrovo tikitės? Ar jums svarbu jį timptelėti aukštyn, ar svarbiausia, kad būtų žaismė ir susikalbėjimas?

G. Kriaučionytė: Labai svarbu, kokias istorijas mes pasakojame. Vaikui įstringa tam tikri pasakojimai, santykių modeliai. Man atrodo, kad šiandien vaikui yra svarbesni pasakojimai apie įvairialypį pasaulį, kuriame fantazija gali nuversti kalnus, nei apie atjojantį ant balto žirgo princą, kuris tave išgelbės. Manau svarbu, kurie pasakojimai stabdo, o kurie veda tolyn. Vienulis ir Dudulis moka skaičiuoti iki dviejų, jie jaučiasi pranašesni, tačiau dėl to negali įgyvendinti savo svajonių. Trijulis mėgina jiems įrodyti, kad būna ir kitaip, bet šiedu negali patikėti, jog būna dviračių su trimis ratais. Viena vertus, žinojimas išlaisvina, kita vertus – riboja.

V. Suncovas: Tikimės žiūrovo, kuris moka suskaičiuoti iki trijų. Manau, spektaklis skirtas visiems, tačiau reikia ir paties žiūrovo įsitraukimo. Turiu omeny, kad tai nebus hipnotizuojantis vaizdų lietus pasyviai vartoti. Žiūrovai susidurs su žaisminga logikos dėlione, kuri pradės vartytis aukštyn kojom ir įgauti netikėtas formas ne tik sekant tai, kas vyksta, bet ir pačiam pradėjus mąstyti spektaklio metu.

K. Kapustaitė: Būtų gerai, jei žiūrovų sąmonėje pasisėtų idėja, kad jie gali ir turi kvestionuoti „įprastą“ tvarką ir kad iš to išsirutulioja netikėti, gražūs, žaismingi posūkiai ir ne tik teatre, bet ir realybėje.