Režisierė iš Niujorko Rasa Allan Kazlas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Jai buvo vos treji, kai tetos pasodino į arkliais pakinkytą vežimą ir išsivežė iš Lietuvos. Iki Niujorko ir šio miesto teatrų lietuvei aktorei ir režisierei RASAI KAZLAS teko nueiti ilgą kelią. Baigusi prestižinę teatro mokyklą Niujorke, „Off-Broadway“ scenose Rasa pastatė ne vieną spektaklį. Šį pavasarį ji grįžo į Lietuvą ir savo gimtinei grąžina skolą – rytoj Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje įvyks niujorkietės režisuotas teatro išgyvenimas pagal lietuvių poetų eiles „Įrėžta gintare“. Kitą savaitę spektaklis bus parodytas Vilniaus universiteto Teatro salėje.

Prieš tris dešimtmečius Niujorke lietuvių poetų eilės suskambo angliškai. Šiandien tą patį spektaklį pirmą kartą parodysite lietuviškai. Argi ne keista?

Labai norėjau 1989-aisiais pastatytą spektaklį prikelti naujam gyvenimui. Man buvo svarbu, kad jis grįžtų ten, iš kur kadaise išvykau, į mano tėvų žemę. Ir vyras Juozas ragino: sukūrei svarbų spektaklį, kodėl nenori jo parodyti Lietuvoje? Su Juozu esame lietuviai, norime grąžinti skolą savo šaliai, kuri saugo mūsų šaknis.

Buvote visai mažytė, kai išvykote?

Mane išsivežė tetos, tėvelis mirė vokiečių nelaisvėje, paskui netekome ir mamos. Išvykau su dviem broliais, atsidūrėme Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, dar po penkerių metų laivu išplaukėme į Ameriką. Teta Marija, kurią vadinome savo mama, mus visus tris įsivaikino ir užaugino.

Man visada įdomu kalbėti apie reiškinį kitaip, rasti kitą kelią. Žinau, kad Lietuvoje einu ilgesniu keliu, bet jis tikrai įdomesnis.

Užaugote Detroite, kaip pasiekėte Niujorką?

Detroito universitete pradėjau studijuoti meną, tačiau vadinti man patiko labiau. Gana greitai supratau, kad, jei noriu ko nors savo gyvenime pasiekti, turiu važiuoti į Niujorką. Į savo svajonių miestą atvykau su 500 dolerių rankinėje ir dviem lagaminais. Įsidarbinau viešųjų ryšių firmoje, kuri rūpinosi Holivudo garsenybių reikalais. Dieną dirbdavau, o vakarais lakstydavau po repeticijas, peržiūras ir atrankas. Studijavau vaidybą, šokį, scenos kalbą ir mimų teatrą.

Vėliau mimų teatre ir dirbau, su „Morse Mime“ teatro spektakliais išmaišėme visą pasaulį. Apvažiavome Alžyrą, Tunisą, Saudo Arabiją, Egiptą, Kuveitą, Izraelį, Siriją, Iraną ir Afganistaną. Patyrėme įtampą Irane prieš šeicho perversmą, o iš Afganistano išvykome prieš pat pirmąjį komunistinį perversmą.

Dabar daugiausia dirbu „Off-Broadway“ teatruose, kartais vaidinu, bet dažniau režisuoju, HB studijoje dėstau aktorinį meistriškumą ir improvizaciją. Niujorkiečiai sako, kad „Off-Broadway“ teatrai yra labiau kūrybingi ir stimuliuojantys, juose galima pristatyti spektaklius, kuriems nereikia didžiulių finansinių išlaidų.

Atvykusi į Lietuvą surengėte aktorių atranką, net keletą savaičių įtemptai repetavote. Kuo šis spektaklis skirsis nuo pastatyto Niujorke?

Man visada įdomu kalbėti apie reiškinį kitaip, rasti kitą kelią. Žinau, kad Lietuvoje einu ilgesniu keliu, bet jis tikrai įdomesnis, o ilgas buvimas su spektaklio tekstu duoda gerų vaisių.

Jūsų vyras Juozas Kazlas – didžiausias jūsų ramstis?

Ne tik ramstis, bet ir rėmėjas. Visi spektakliai Vilniuje ir Kaune – nemokami, dovanojame juos Lietuvai. Jei jau visai atvirai, nesitikėjome, kad pastatymas Lietuvoje kainuoja brangiau nei Niujorke.

Premjeriniai „Įrėžta gintare“ spektakliai nuo šiandien bus rodomi Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje gegužės 10, 11, 12 d. 19 val. Sostinės publikai spektaklis bus pristatytas tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ programoje Vilniaus universiteto Teatro salėje gegužės 17, 18, 19 d. 19 val. Visi spektakliai – nemokami. Juose skambės Czeslawo Miloszo, Jono Meko, Kazio Binkio, Kazio Bradūno, Janinos Degutytės, Juditos Vaičiūnaitės, Josepho Brodskio, Henriko Radausko, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus, Danguolės Sadūnaitės-Sealey, Onės Baliukonės, Henriko Nagio, Liūnės Sutemos, Tomo Venclovos ir kitų poetų eilės.