Trakų Dievo Motina

Seimui 2018-uosius paskelbus Lietuvos Globėjos, Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo 300-ųjų metinių minėjimo metais, gegužės 7 d. LR Seime vyko tarptautinė konferencija „Dievo Motina – tautų ir valstybių globėja“, kurioje dalyvavo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Lietuvos valstybės vadovai, pranešimus skaitė Čenstachavos arkivyskupas metropolitas Waclawas Tomasz Depo, Rygos arkivyskupas metropolitas Zbignevas Stankevičius, LR ambasadorė prie Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos dr. Irena Vaišvilaitė, istorikai dr. Darius Baronas, dr. Liudas Jovaiša, menotyrininkės dr. Tojana Račiūnaitė, dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė. Rašant šį tekstą naudotasi istoriko dr. Dariaus Barono konferencijoje skaitytu pranešimu „Dievo Motina –Konstantinopolio gynėja“.

Dievo Motinos kultas Bizantijoje

Nuo V a. Dievo Motinos kultas pradėjo skleistis Rytų Imperijos sostinėje Konstantinopolyje. Jos garbei buvo statomos šventovės, tapomos ikonos, kasmet vykdavo šventės ir procesijos. Tuo laikotarpiu buvo sukurtas pats garsiausias ir reikšmingiausias Mergelės Marijos pašlovinimo kūrinys – himnas Akathistos. Jame visa triumfo jėga prasiveržia teologinės refleksijos, metaforų kalba nušviečiančios dieviškąjį Išganymo planą žmonijai ir Mergelės Marijos vaidmenį jame. Šiame liturginiame kūrinyje visu poetiniu įtaigumu įtvirtinama Efeso Susirinkimo dogma, kad Mergelė Marija yra Dievo Gimdytoja (Theotokos)" ( dr. D. Barono pranešimas Dievo Motina - Konstantinopolio gynėja"). 

Konstantinopolio gyventojai garbino Švč. Mergelę Mariją. Dvi Konstantinopolio šventovės: Blachernai priemiesčio koplyčia ir Chalkoprateia bažnyčia, kurias, kaip manoma, pastatė imperatoriaus Leono I (457–474 m.) žmona Verina, saugojo Marijos galvos ir pečių skraistę maforijų ir juostą. Buvo tikima, kad per šias relikvijas būdavo gaunama Marijos pagalba, kai kraštą ištikdavo nelaimės. 

Taip atsitiko 626 m., kai Konstantinopolio gyventojams teko patirti naują išmėginimą. Avarų ir slavų apgultas nuo žemyno pusės, persų grasinamas nuo Mažosios Azijos pusiasalio kranto, Miestas atsidūrė nemenkame pavojuje, kurį aštrino tai, kad imperatorius Heraklijus (610–641 m.) su pagrindinėmis pajėgomis buvo išvykęs į tolimą ekspediciją prieš Persiją. Bizantiečių akimis žiūrint, tuo metu vyko nuostabūs įvykiai. Dievo Motina Miesto gynėjams ne tik ėmė teikti drąsą, ir priešams įvaryti baimę, tačiau ir pati aktyviai įsijungė į kovinius veiksmus. Čia ypatingas vaidmuo teko Blachernai šventovei, netoli kurios Dievo Motinos veikimo dėka buvo nuskandinti per Aukso rago įlanką link Konstantinopolio sienų besiveržę slavų ir kitų laukinių tautų kariai. Dievo Motina kovojo ir ant miesto gynybinių sienų, niekais paversdama priešų pastangas įsiveržti į Miestą. 626 m. įvykių atomazga suteikė galutinį pavidalą įsivaizdavimui, jog Dievo Motina yra ypatinga Konstantinopolio globėja, o prisiminimas apie šią apgultį pasitarnavo kaip akstinas plėtoti, įvietinti viešą Dievo Motinos kultą Konstantinopolyje ir jam suteikti specifinį koloritą." (dr. D.Barono pranešimas Dievo Motina - Konstantinopolio gynėja").

VII - IX a. Konstantinopolį puldinėjo arabai, slavai, bulgarai. Konstantinopolio gynėjams lemiamais momentais į pagalbą ateidavo Dievo Motina, kurios garbei 

Dievo Motinos (Theotokos) ikona (10 a.)

nuo X a. imtos rengti specialios triumfo eisenos. Po sunkių kovų su bulgarais ir rusais, bizantiečiams pagaliau pavyko okupuoti rytines Bulgarijos sritis. Šios pergalės progai Konstantinopolyje 971 m. buvo surengta triumfo eisena. Ta proga buvo sumanyta naujovė – imperatoriaus triumfui skirtas išpuoštas, baltų arklių traukiamas vežimas. Priėmęs šią ir kitas pavaldinių dovanas, Jonas I Tzimiskis nusprendė pademonstruoti savo nusižeminimą, atsisakydamas lipti į vežimą. Garbė juo važiuoti atiteko iš Bulgarijos parsigabentai Dievo Motinos ikonai, pastatytai virš trofėjų, pasisavintų iš Bulgarijos valdovų šeimos. Taip buvo parodyta, kas yra tikrasis pergalės autorius" ( dr. D. Barono pranešimas Dievo Motina - Konstantinopolio gynėja").

Pasak dr. D.Barono, X–XI a. Dievo Motinos ikonos tapo labai svarbios žmonių pamaldumui. Ypač garbinama buvo Marijos Nikopėjos („Pergalę teikiančiosios“) ikona, saugota Blachernai koplyčioje, tačiau lemiamas vaidmuo atiteko Dievo Motinos Hodegetrijos ikonai, saugotai Konstantinopolio Hodegono vienuolyne. Šiai ikonai XI–XIII a. prigijo paladijaus (palladium/palladion) titulas. Ji tapo svarbiausiu imperatorių, Konstantinopolio ir visos imperijos saugumo garantu" ( dr. D.Barono pranešimas Dievo Motina - Konstantinopolio gynėja"). 

1453 m. turkų sultonas Mechmedas II užėmė Konstantinopolį po dviejų apsiausties mėnesių. „Istorija parodė, kad vien tokio garanto neužteko, kad būtų įveikta sisteminė vėlyvosios Bizantijos imperijos krizė. Tačiau net ir tada, kai iš kadaise galingos ir tūkstantį metų gyvavusios valstybės beliko tik varganas jos šešėlis, tikėjimas Dievo Motinos teikiama parama nebuvo išblėsęs iki pat tragiškos atomazgos, kai 1453 m. gegužės 29 d. turkai osmanai užėmė Konstantinopolį ir likvidavo krikščioniškąją Bizantijos imperiją. Bet juk dėl to graikai kaip krikščioniška tauta neišnyko, o išlaikę savo tapatybę jie po beveik 400 metų trukusios okupacijos sugebėjo atkurti savo šalį. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie kitas Pietų ar Rytų Europos tautas, kurios patyrusios ilgalaikes svetimšalių okupacijas, vis dėlto sugebėjo išlaikyti savo krikščionišką tapatumą ir, stojus palankioms sąlygoms, atkurti ar sukurti savo valstybes" ( dr. D. Barono pranešimas Dievo Motina - Konstantinopolio gynėja")

Lietuvos Globėja

Po Lietuvos krikšto Lietuvoje skleidėsi pamaldumas Švč. Mergelei Marijai, kurios paveikslas, nuo XV a. garbinamas Trakų bazilikoje, užima garbingą vietą mūsų istorijoje. Manoma, kad didysis kunigaikštis Vytautas savo krikšto metu jį gavo dovanų iš Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo. XVII a. pradžioje paveikslas buvęs pertapytas bizantiškuoju stiliumi ir sumažintas, nupjovus jo apatinę dalį. Marijos galva užtapyta gobtuvu, papuoštu graikiškuoju kryžiumi. Kūdikėlis Jėzus nutapytas sėdintis ant kairiojo Motinos kelio. Šiuolaikiniai tyrinėjimai atskleidė po šiuo vaizdiniu stovinčią vienplaukę, gėlių vainiku papuoštą, vakarietiškos tapybos Mergelę Mariją. Toks Dievo Motinos su kūdikiu atvaizdas ikonografijoje vadinamas Hodegetria (liet.„nurodanti kelią“). 

Trakų Dievo Motinos paveikslas

1718 m. rugsėjo 4 d. malonėmis ir stebuklais išgarsėjęs Trakų Dievo Motinos paveikslas buvo vainikuotas auksinėmis karūnomis, o Trakų Dievo Motina paskelbta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės Globėja. Karūnas atgabeno Lietuvos provincijos jėzuitas tėvas Aleksandras Savickis. Šventasis Tėvas Klemensas XI šiai vainikavimo šventei suteikė visuotinius atlaidus, o į vainikavimo iškilmes suvažiavo daugybė tikinčiųjų iš Lietuvos, Žemaitijos, Rusijos, Palenkės, Mozūrijos, Lenkijos ir Prūsijos kraštų. 

Trakų bažnyčia XVII–XVIII amžiais buvo tapusi garsiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės piligrimystės centru, o žmonių garbinamo Dievo Motinos paveikslo reikšmės iki XIX a. nenustelbė joks kitas Marijos paveikslas. Paveikslo kopijos buvo kabinamos LDK bažnyčiose: viena jų, nutapyta XVIII a., puošia Latgaloje esančią Agluonos baziliką. XVIII a. pabaigoje prasidėjo piligrimystės nuosmukis, kurį, pasak istoriko dr. Liudo Jovaišos, lėmė Apšvietos epochos skepsis, Trakų bažnyčios prepozitų aplaidumas, Vilniaus Aušros Vartų šventovės iškilimas, galiausiai – Rusijos Imperijos nepalankumas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atminimui ir viešų katalikiškų manifestacijų draudimas. 2006 m. arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, suorganizavęs piligriminį žygį iš Vilniaus į Trakus, prisidėjo prie Lietuvos Globėjos kulto atgaivinimo, kurį puoselėja ir Marijos radijas, kiekvieno mėnesio 4-ąją dieną – tą dieną Trakų Dievo Motina buvo karūnuota – transliuodamas šventąsias Mišias iš Trakų.