W. Churchillis moja minioms gegužės 8-ąją, Pergalės dieną. Šaltinis: http://www.iwm.org.uk/

Straipsnis publikuojamas iš antrojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Winstonas Churchillis – tai žmogus, pakėlęs Britaniją į kovą prieš Hitlerį ir ją laimėjęs. Žmogus, kuris aiškiai suvokė tragišką karo baigties ironiją, kai nugalėtą blogį pakeitė kitas, kuris po karo jau būdamas itin garbaus amžiaus antrą kartą grįžo į britų politikos ir pasaulinės diplomatijos olimpą ir kūrė susivienijusios Europos planus ir naujos pasaulio tvarkos metmenis.

LIESA LIETUVIŠKA ČERČILIANA

Džiugu, kad pastaraisiais metais Lietuvoje užderėjo Churchillio. 2017 m. leidykla Briedis, praėjus daugiau nei 60 metų nuo parašymo, išleido keturis jo atsiminimų tomus Antrasis pasaulinis karas1. Tad pagal pirmojo leidimo metus, paties leidinio reikšmę ir poveikį, autoriaus statusą ir pelnytus apdovanojimus (Nobelio literatūros premija, 1953) šie memuarai priklauso žanro klasikai.

Kadangi prisidėjau prie šio vertimo ir kartu gilinausi į Churchillio įvairiapusės karjeros vingius, memuarų rašymo aplinkybes ir procesą, tuometinę ir vėlesnę jų recepciją, norėčiau tuo pasidalinti su NŽ-Askaitytojais. Bet pirmiausia aptarkime lietuvišką čerčilianą: į kokį bibliografinį lauką ateina ši knyga? Čia apsiribosiu tekstais, kuriuos pagal raktinį žodį radau mūsų viešojoje erdvėje (turbūt akademiniame lauke esama ir publikuotų, bet plačiau nepasklidusių Lietuvos tyrėjų darbų, susijusių su šia tema).

Vyresnės kartos istorija besidomintys žmonės yra skaitę sovietmečiu 1981 m. Mintiesleidyklos išleistą Vladimiro Truchanovskio studiją Vinstonas Čerčilis: Politinė biografija2. Kaip ir galima tikėtis, čia Churchillio portretas tapomas su sovietinei istoriografijai būdingu detalumu nepavojingose teritorijose, taip pat su tipiškais iškraipymais bei ideologizacija. Knygos anotacija pakankamai iškalbinga:

Knyga apie Vinstoną Čerčilį (1874–1965), kuris daug metų buvo Anglijos valstybės, politinis, karinis veikėjas, įėjęs į pasaulio istoriją kaip konservatorius ir reakcionierius, socialinio bei nacionalinio išsivadavimo judėjimų priešininkas, kaip vienas iš svarbiausių imperialistinės karinės intervencijos prieš jauną Tarybų šalį organizatorių 1918–1921 m. Per Antrąjį pasaulinį karą V. Čerčilis buvo Tarybų Sąjungos sąjungininkas kovoje su hitlerine Vokietija. Vėliau pasidarė aršus „šaltojo karo“ kampanijos įkvėpėjas.3

Štai keletas ryškesnių Truchanovskio knygos motyvų: 1) Churchillis gynė Anglijos imperializmo interesus, o jo šlovės valanda buvo, kai veikė išvien su anglų liaudimi, kuri geriau suprato kovos (kartu su SSRS) prieš fašistinę Vokietiją svarbą; 2) smulkmeniškai teisinama visa SSRS strategija ir veiksmai net ten, kur tai prasilenkia su istorine tiesa; 3) aukštinamas SSRS indėlis pergalėje prieš nacizmą ir menkinamas Vakarų ir Ang­lijos; 4) „teisingai“ interpretuojami Churchillio karo memuarai: jis juos rašė jau atvirai sugrįžęs prie savo senos antisovietinės antisocialistinės politikos, Sovietų Sąjungą vadino didžiausia grėsme pasauliui ir ragino su ja kalbėti iš jėgos pozicijų4

Knygoje netrūksta nei išsamios biografinės informacijos, nei įprasto sovietinio tiesos ir melo kokteilio. Pažymėtina, kad 430 p. knygoje (nei rusiškame, nei lietuviškame leidime) nėra jokio literatūros sąrašo, atrodo, kad visas tekstas liejasi iš vieno žinių šaltinio – Truchanovskio, nors pačiame tekste, kai reikia demaskuoti Churchillį ir suteikti teiginiui svorio, be jokių konk­retesnių nuorodų pamėtyta angliškų pavardžių. Bet kuriuo atveju, Truchanovskio knyga atspindi bendrą sovietinę istoriografinę tradiciją ir oficialų vėlyvosios Sovietų Sąjungos požiūrį į Churchillį, tuo ji ir yra įdomi.

Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje buvo straipsnių apie Churchillį žiniasklaidoje, ypač daug kur pribarstyta jo citatų, tačiau rimtesnių vertimų ilgokai nepasirodė, nors Vakaruose apie jį prirašyta beveik 700 knygų (toks skaičius pateikiamas oficialiame Churchillio tarptautinės draugijos puslapyje Churchill International Society). 

Pirmoji Vakarų autoriaus knyga apie Churchillį pas mus išleista 2009 m.: tai Johno Lukacso esė rinkinys Churchill: Aiškiaregys, valstybės veikėjas, istorikas5. Leidėjo pasirinkimas atrodo logiškas, nes ši nedidelė 2002 m. knygutė, įvertinanti svarbius Churchillio asmenybės aspektus, yra dešiniųjų pažiūrų istoriko laudacija Churchilliui ir kontrastas sovietinei interpretacijai. Knygoje taip pat polemizuojama su XX a. paskutiniais dešimtmečiais įsivyravusiu revizionizmu Churchillio atžvilgiu, kartu ji ženklina ir akademiniuose ratuose vėl kylančią Churchillio renesanso bangą. Autoriaus nuomone, tą patvirtina ir faktas, kad 2001 m. sausį Londono universiteto Istorinių tyrimų instituto organizuotoje konferencijoje Churchillis XXI amžiujeiš penkiolikos pranešėjų tik vienas griežtai kritikavo Churchillį.

Tos bangos keteroje atsidūrė 2014 m. parašyta ir 2015 m. Lietuvoje išleista tuometinio Londono mero Boriso Johnsono, o dabar JK užsienio reikalų minist­ro knyga Churchillio veiksnys6. Taip, ne visi Vakarų autoriai Churchillį vertina vienareikšmiškai, tačiau Johnsonas jau pirmuose knygos puslapiuose atvirai dek­laruoja, kad Churchillis jam visuomet buvęs didvyris, ir viena rašyti paskatinusių priežasčių buvusi ta, kad dabartinis jaunimas jo nebeprisimena ir jiems šis vardas asocijuojasi su šunimi iš britų draudimo bendrovės reklamos. O prisiminti verta, nes „būtent šis Britanijos premjeras padėjo suformuoti pasaulį, kuriame gyvename iki šiol“7. Taigi autorius į Churchillį žiūri „įsimylėjėlio“ akimis. Knyga sulaukė didelės komercinės sėkmės ir pliūpsnio recenzijų anglosaksiškoje spaudoje, tad apžvelgsiu keletą jų. 

Pasak The Guardianrecenzento Johno Kampfnerio, Johnsonas rašo šmaikščiai, kartais slysteldamas į pokalbių laidoms būdingą populizmą, bet iš esmės meist­riškai suneria karą, politiką ir herojaus asmeninį gyvenimą į vieną pynę8

Kaip daugelis kitų recenzentų, Peteris Clarke‘as iš Financial Timespažymi Johnsono tapatinimąsi su Churchilliu. Autorius, kaip ir jo herojus – nenuspėjamas torių politikas, dažnai einantis prieš partijos liniją, ambicingas, neišsenkančios energijos, be galo savimi pasitikintis, intelektualiai smalsus, kilęs iš privilegijuotos klasės, atpažįstamas kaip firminis ženklas: „Visi žino Borisą, kaip kadaise visi žinojo Winstoną“9. Abu politiniai oportunistai, bet Johnsonui tai labiau privalumas nei trūkumas – ištikimybės laisvės principui išraiška. Knyga parašyta gyva šnekamąja kalba, pripažįstant, kad Churchillis yra pripaistęs nesąmonių – taip eufemistiškai užglaistomi dalykai, kuriuos XXI a. visuomenė suvoktų kaip politiškai nekorektiškus ar mažų mažiausiai keistus. Johnsonas balina Churchillio reputacijos dėmes, net ir didžiausius jo politikos liapsusus teisindamas drąsa imtis epinių pokyčių ir keisti istorijos kryptį. Svarbiausias knygos akcentas yra herojaus charakteris, Churchillio X faktorius, kurį Johnsonas ir šlovina. 

Pasak kanadiečių recenzento Marko Mackinnono, Johnsonas ėmėsi rašyti paprašytas Churchillio šeimos, artėjant 50-osioms jo mirties metinėms, bet knygos pasirodymą sunku atsieti nuo paties Johnsono pareiškimo, kad jis siekiąs grįžti į nacionalinę politiką ir dalyvauti parlamento rinkimuose 2015 m. Recenzento nuomone, šie prasikišantys politiniai interesai menkina knygos vertę. Kita vertus, Johnsonas – geras rašytojas, sudėtinga tema išdėstyta lengvai, nors autoriaus stilius toks, kad ir neretam anglakalbiui kartą kitą tenka atsiversti žodyną. Knyga skirta tiems, kurie nori suprasti Churchillį, bet nenori plūktis su masyviais foliantais10

Į rimtos istorijos populiarinimą orientuoto britų žurnalo History Todayautorius Rolandas Quinault pabrėžia, kad didžiausia Johnsono knygos problema yra „dievo garbinimas“ ir analizės trūkumas, apie Churchillį nepasakoma nieko naujo, trūksta įžvalgų iš šiandienos perspektyvos, nebent kai rašoma apie dabar itin aktualų herojaus požiūrį į Europą, – na, bet knygą linksma skaityti11.

Sonia Purnell skeptišką nuomonę išreiškia jau recenzijos pavadinime „Viskas apie mūsų didį lyderį (ir šiek tiek apie Churchillį)“ ir paskutiniajame sakinyje: kaip istorinė knyga – tai prarasta galimybė, bet Johnsonui ji puikiai pasitarnaus. Nuo pat pradžių skaitytojas lyg stumtelimas galvoti, kas gi bus tas kitas didysis istorijos magas? Atsakymą sufleruoja pats knygos viršelis: Johnsono pavardė parašyta stambesniu šriftu nei knygos herojaus. Ar tik ne Johnsonas yra tas žmogus su Churchillio faktoriumi? Jie tikrai turi panašumo ir jų istorijos knygoje kartais taip persipina, kad sunku atskirti, ar Johnsonas kalba apie knygos herojų, ar apie save12.

Johnsono knygos „skrodimą“ būtų tinkamiausia baigti Davido Wilezolio įžvalga, nes jis puikiai apčiuopia esminį šios knygos privalumą. Recenzentas pastebi, kad nors Churchillio mitologija seniai ir tvirtai susiformavusi, apie jį ir toliau kasmet rašomos naujos knygos, tačiau dauguma jų lieka specialistų lentynos skaitiniais. Johnsonas savo tikslą pasiekė – atgaivino plačiosios visuomenės dėmesį Churchilliui ir jo svarbą šiandienos pasauliui, nors tai nėra pati išsamiausia ar moksliškiausia knyga13. Tad, matyt, ne visada svarbu pasakyti ką nors naujo, kad būtum išgirstas, svarbu pasakyti tai naujai.

Šis margas nuomonių spektras atspindi ne tik Johnsono knygos vertinimą, bet ir tradicija tapusią neišvengiamą požiūrių į patį Churchillį įvairovę. Reakcijos į jį buvo stipriai poliarizuotos ir jam gyvam esant, ir po mirties, ir tarp apie jį rašiusių istorikų, ir tarp politikų. Viena vertus, prie Churchillio Karo kabineto muziejaus Londone nutįsusios ilgiausios eilės, į Churchillio atminimo vietas – Blenheimą ir Čartvelą – plūsta tūkstančiai turistų, bet, kalbantis su skirtingų profesijų, klasių ir išsilavinimo britais, reakcija į jį tikrai nėra monolitiška (tuo pati įsitikinau 2017 m. vasarą keliaudama Churchillio takais Jungtinėje Karalystėje). 

Pasak Martino Gilberto, turbūt didžiausio Churchillio žinovo, parašiusio šešetą jo biografijos tomų, vieni jį kelia į aukštybes, apie jį kalba arba gerai, arba nieko, „kiti laiko monstru, kurį seniai reikėjo nušauti“ ir kurio bent jau jokiu būdu nereikėjo antrą kartą prileisti prie valdžios14. Pats Gilbertas, 1957–1960 m. studijavęs istoriją Oksforde, pripažįsta, kad baigęs universitetą apie Churchillį ne kažin ką težinojo, nes dėstytojai nebuvo linkę apie jį kalbėti ar suteikti jam reikšmingesnės vietos istorijoje.

Lietuviškos čerčilianos pabaigai trumpai paminėsiu knygą, kurios pagrindinis herojus nėra Winstonas Churchillis, tačiau kuri jo portretą tinkamai papildo. 2017 m. Lietuvoje pasirodė Johnsono opusą supeikusios Sonia’os Purnell knyga Clementine Churchill: Pirmosios ledi gyvenimas ir karai15. Nors tai pirmoji oficiali jos biografija, Clementine istorija plėtojama per vyro karjerą, rašo Amanda Vaill16. Knygos šaltiniai – sutuoktinių korespondencija, šeimos archyvas, interviu su Clementine draugais, tarnais, padėjėjais ir t. t. Recenzentė pažymi, kad iš išnašų ir padėkos ne visada aišku, ar remiamasi tikslia Clementine citata, ar tai kūrybinė jos minčių rekonstrukcija. Pasak Mirandos Seymour, Purnell užtikrintai teigia, kad be šios stiprios moters Churchillio politinė karjera būtų žlugusi, ji buvo ir pilkasis kardinolas, ir patarėja, ir guodėja17.

Taigi lietuviškuose vertimuose iškylantis Churchillis mums atsiskleidžia 1) sovietų ideologo akimis, 2) Vakarų istoriko akimis, 3) Vakarų politiko ir gerbėjo akimis, 3) ištikimos sutuoktinės biografės akimis. Dvi pastarosios knygos yra parašytos „šviežiai“, jos kaip pirmieji mūšio su užmarštimi šūviai nutraukia šiame fronte Lietuvoje ilgokai trukusią tylą ir vėl sugrąžina šią asmenybę į agorą, po to seka sunkioji artilerija – paties Churchillio Antrasis pasaulinis karas. Manau, kad toks minimalus kontekstas yra būtinas diskurso apie Churchillį suvokimui, nes Churchillio mozaika dėliojasi iš daugelio tarpusavyje konkuruojančių, vienas kitą palaikančių ar paneigiančių, tarpusavyje besiginčijančių tekstų.

CHURCHILLIO ANTRASIS PASAULINIS KARAS: LEIDYBOS LAUKAS IR AUTORIUS

Toliau daugiausia remsiuosi išsamiausia studija apie Churchillio memuarus, 2005 m. laimėjusia Wolfsono istorijos premiją, dar kartais vadinama ilgiausia šio kūrinio recenzija In Command of History, kurią parašė Kembridžo, Harvardo ir kituose universitetuose dėstęs istorijos profesorius Davidas Reynoldsas. Įžangoje autorius teigia, kad Churchillis Antrąjį pasaulinį karą kariavo du kartus: kai vadovavo šaliai 1940–1945 m., ir kai po karo rašė šio konflikto istoriją, ir kad Churchillio politiko įvaizdį suformavo Churchillis istorikas. 

Karui pasibaigus kiti pagrindiniai jo veikėjai – Hit­leris, Mussolinis, Rooseveltas – jau buvo palikę gyvenimo sceną, Stalinas memuarų nerašė, o De Gaulle’io memuarų angliškas vertimas pasirodys gerokai vėliau, tad Churchillis turėjo pirmeivio pranašumą – jo tekstai pasirodė 1948–1953 m. Tuo laikotarpiu memuarai buvo išleisti 15 šalių ir išversti į 11 kalbų; atskiri skyriai ar ištraukos buvo spausdinami apie 50 pavadinimų laik­raščiuose ir žurnaluose 40 pasaulio šalių. 

Pasak Churchillio literatūrinio agento Emery Reveso, Rytų Europoje taip pat kilo didelis susidomėjimas šiais memuarais, bet pasirašyti sutarties niekas nedrįso. Jis pasiūlęs Churchilliui „imti jautį už ragų“ ir pasiteirauti sovietinės vyriausybės, ar ji nenorėtų publikuoti memua­rų. Į tai Churchillis atsakęs: „Jei nori, gali kreiptis į rusų Mešką, bet manęs į šį reikalą nepainiok“. 1954 m., po Stalino mirties, SSRS šie memuarai pradėti leisti, bet, dėl suprantamų priežasčių, tik iki trečiojo tomo; visa apimtimi memuarai pasirodė tik po Sovietų Sąjungos žlugimo18. Taigi rusiškas memuarų leidimas lietuviškąjį gerokai aplenkė ir galima tik spėlioti, kodėl. 

Pasak Reynoldso, apie Churchillį kaip rašytoją žinoma turbūt mažiausiai, bet iš tikrųjų jis gyveno iš rašymo ir yra 43 knygų autorius: straipsniai ir knygos padėjo finansuoti jo politinę karjerą ir prašmatnų gyvenimo būdą: „Mano skonis – paprastas. Mėgstu tiesiog tai, kas geriausia“19. Jaunystėje jis aprašė savo karinius nuotykius Indijoje ir Afrikoje; 1906 m. išleido dvitomę savo tėvo lordo Randolpho biografiją; 1923–1931 m. – šešis tomus apie Pirmąjį pasaulinį karą, ketvirtąjį dešimtmetį – keturis tomus apie savo didį protėvį karvedį kunigaikštį Malborough ir keturtomę anglakalbių tautų istoriją. 

Bet būtent Antrasis pasaulinis karas (toliau – APK) jam atnešė turtus. Jo uždirbta suma šiandien prilygtų mažiausiai 18 mln. dolerių, o sumanūs teisininkai pasirūpino, kad nuo šių honorarų autoriui reikėjo sumokėti palyginti nedaug mokesčių20. Memuarų sėkmę lėmė tai, kad juos rašė ypatinga asmenybė ir tiesioginis įvykių dalyvis, jam talkino gabūs tyrėjai, autorius turėjo prieigą prie vyriausybės karo dokumentų, kurie kitiems atsivėrė tik XXI a. pradžioje, ir, aišku, jo literatūrinis talentas; padėjo ir platus nušvietimas žiniasklaidoje21

Egertonas politikų memuarus vadina patraukliu, bet problemišku žanru: jame polimorfiškai susipina daug literatūrinių formų22. Paprastai politikai memuarus rašo išėję į pensiją, bet šie yra išskirtini tuo, kad juos rašė veikiantis opozicijos lyderis, buvęs ir būsimas ministras pirmininkas.

POLITINIO GYVENIMO ŠVYTUOKLĖ IR PASIRENGIMAS RAŠYTI

Reynoldsas teigia, kad memuarus Churchillis galėjo parašyti tik todėl, kad 1945 m. liepą pralaimėjo rinkimus23. Jei įvykiai būtų pasisukę kitaip, memuarai veikiausiai nebūtų parašyti, nes tam jis nebūtų turėjęs laiko, mat Britanijos ekonomikos padėtis po karo buvo katastrofiška. Pralaimėjimą Churchillis skaudžiai išgyveno, bet nepasidavė ir ketino grįžti į politiką, tad šie tekstai buvo rašomi galvojant apie politinę ateitį. 

Rašyti Churchillis apsisprendė ne iš karto, o tik 1946 m. pavasarį, nors tokią intenciją jau buvo išreiškęs karo pradžioje ir leidėjai šių memuarų nekantriai laukė. Delsimą, rašo Reynoldsas, lėmė du dalykai: Churchilliui reikėjo pailsėti ir rasti sprendimą dėl mokesčių nuo autorinio honoraro. Tą vasarą Churchillis jautėsi prastai, kankino depresija ir nemiga. Jo nuotaiką atspindi gydytojui Moranui pasakyti žodžiai: „Geriau jau būčiau žuvęs lėktuvo katastrofoje arba miręs kaip Rooseveltas“24.

Dar iki memuarų pasirodymo, pirmieji bandymai paskelbti Churchillio karo metų kalbas (pasakytas per slaptus parlamento posėdžius) parodė, kad bet koks kalbėjimas apie ką tik pasibaigusį karą yra labai jaut­rus dalykas, ir viskas, ką pasakydavo Churchillis, sulaukdavo milžiniško dėmesio. Menkiausia jo išreikšta kritika, lyg tarp kitko mestas žodis, viskas, kas kitų įvykių dalyvių buvo suvokiama kitaip, sukeldavo emocijų audrą. 1953 m., jau pasirodžius keliems memuarų tomams, Churchillis tik per plauką išvengė bylos dėl šmeižto, kurią iškėlė vienas įsižeidęs aukštas Libijos dykumos fronto generolas25

Britanijoje oficialiems dokumentams galiojo daugybė apribojimų: kadencijas baigiantys ministrai privalėjo grąžinti visus Vyriausybės dokumentus, su tam tikromis išimtimis, jų nebuvo galima panaudoti viešai, tačiau ministrai turėjo prieigą prie jiems siųstų dokumentų jų kadencijos laikotarpiu. Churchillis taisykles gerai žinojo ir jau premjeraudamas rinko medžiagą būsimiems memuarams. Savo sekretoriatui jis nurodė kiekvieno mėnesio gale atspausdinti visus jo duotus įsakymus ir raštus juos įvardijant taip: „Ministro pirmininko asmeniniai protokolai“. Taip jis pabrėžė, kad tai yra jo rašyti dokumentai, ir rengė dirvą reikalavimui disponuoti šiais dokumentais pasitraukus iš posto. Panašiai įvardino ir visas karo metų telegramas Rooseveltui, Stalinui ir kitiems lyderiams („Mano asmeninės telegramos“). 

Churchillis aktyviai pasisakydavo visais karo klausimais ir turėjo įprotį savo nuomonę išdėstyti asmeniniuose laiškuose vyriausybės nariams. Vyriausybėje buvo juokaujama apie būsimus jo karo memuarus. 1939 m. rugsėjo 17 d. laiške seseriai ministras pirmininkas Chamberlainas apie ką tik vyriausybėn po 10 metų pertraukos grįžusį Churchillį rašo: „Kadangi kiekvieną dieną susitinkame Karo kabinete, atrodytų, kad nėra reikalo rašyti laiškus, bet aišku, suprantu – jie yra tam, kad vėliau galėtų juos pacituoti knygoje, kurią rašys“. 1940 m. sausį užsienio reikalų ministras Halifaxas persiuntė Churchillio laišką apie karo veiksmų Skandinavijoje vangumą Chamberlainui, pakomentuodamas jį taip: „Čia dar vienas skirtas knygai“. Abu laiškai vėliau buvo memuaruose pacituoti26.

Tačiau savo rašytų dokumentų turėjimas ir prieiga prie kitų vyriausybės dokumentų dar buvo ne viskas, juos spausdinti ar iš jų cituoti buvo galima tik gavus tuometinės vyriausybės pritarimą. Dar būdamas premjeru Churchillis ragino po karo liberalizuoti oficialių dokumentų panaudojimo taisykles teigdamas, kad draudimas atskleisti dokumentus turi galioti tik patiems slapčiausiems. 

Iš tikrųjų vienas iš žinomiausių nutylėjimų APKyra žinios iš Bletchley parko, arba iškoduoti vokiečių „Enig­ma“ radijo pranešimai. APK tekste Churchillis ne kartą mini dokumentų dėžutes, ir skaitytojai automatiškai suprasdavo, kad tai įprastos raudonos vyriausybės dokumentų dėžutės, tačiau Churchillis kasdien gaudavo ir geltonąsias dėžutes, kurių neturėjo teisės atidaryti nei jo patarėjai, nei personalas, tik jis pats, o faktas, kad britai „perlaužė“ vokiečių kodą ir skaito jų pranešimus buvo aukščiausio lygio valstybinė paslaptis. Ši informacija tapo vieša tik 1979 m., publikavus oficialią Britanijos žvalgybos istoriją Antrojo pasaulinio karo metu27.

1946 m. žiemą, pakviestas vieno savo gerbėjų, Churchillis išvyko į Ameriką atsigauti, tuomet vis dar „sužeistas, nukryžiuotas ir kraujuojantis“, bet kovo pabaigoje jis grįžo į Angliją „prisikėlęs“28. Kas gi įvyko? Pagrindinį vaidmenį čia atliko jo kalba kovo 5 d. Fultone. Churchillio ir Harry S. Trumano tandemas (JAV prezidentas pristatė svečio kalbą) užtikrino tarptautinės žiniasklaidos dėmesį, kalbą išgirdo visa Amerika ir visas pasaulis. Churchillis joje plėtojo keturias temas: 1) „Geležinė uždanga“, už kurios įsiviešpatavo sovietinis totalitarizmas; 2) perspėjimas dėl „nuolaidžiavimo politikos“ sovietų atžvilgiu; 3) būtinybė stiprinti anglakalbių tautų brolybę ir ypatingas britų ir amerikiečių ryšys; 4) ang­lų ir amerikiečių vienybė kaip taikos sąlyga („taikos raumenys“), ir derybos su Rusija iš jėgos pozicijų kaip vienintelis šansas užkirsti kelią Trečiąjam pasauliniam karui. 

Anot Reynoldso, svarbiausias akcentas Churchilliui buvo „ypatingasis ryšys“, bet kalba tapo Šaltojo karo šaukiniu. Nemažai čia lėmė kontekstas: JAV ir SSRS susikirto Jungtinėse Tautose dėl to, kad vis neišvedama sovietinė kariuomenė iš Šiaurės Irano. Maskva atsakė puolimu prieš Churchillį laikraščiuose Правдаir Известия, kovo 13 d. pasirodė interviu su Stalinu, griežtai smerkiančiu Churchillį kaip karo kurstytoją. Tūžminga sovietų reakcija ir įtempta situacija Irane paskatino Britanijos ir JAV vyriausybes viešai atsiriboti nuo kalbos, nors šiai kalbai jos abi uždegė žalią šviesą: prezidentas Trumanas ir britų ministras pirmininkas Clementas Attlee su kalbos turiniu buvo susipažinę ir jam neprieštaravo. 

Torių partijoje kilo nepasitenkinimas, nes dėl kalbos Churchillis su jais nesitarė. Jie niurzgėjo ir laukė Churchillio atsistatydinimo, tačiau iš Niujorko grįžusio Churchillio statusas jau buvo kitas. Jis vėl tapo pasauline įžymybe – jam sakant kalbą šalia jo sėdėjo JAV prezidentas, jam grūmojo Stalinas. 1946 m. pavasarį „Churchillis atrado naują balsą, o iš tiesų ir naują gyvenimą. Atstumtas kaip nacionalinis lyderis, jis vėl iškilo kaip pasaulio valstybininkas“29

Grįžęs į Angliją Churchillis ėmėsi tiesioginių politinių pareigų, bet pagal savo žaidimo taisykles, nuobodžią opozicijos lyderio kasdienės veiklos rutiną pavesdamas savo pavaduotojui Anthony Edenui. Tiesa, kartais apsišaudydavo debatuose su vyriausybe, pagriaudėdavo apie „bolševikų šmėklą“. Nors partijos užkulisiuose netilo kalbos, kad toriai pralaimėjo dėl Churchillio asmeninio nepopuliarumo ir kad dėl neveiklumo vidaus politikoje jis nėra tinkamas opozicijos lyderis30, vis dėlto jo pozicija per 1946 m. sutvirtėjo. 

Fultono kalbos dividendus papildė kalba Ciuricho universitete (1946 m. rugsėjo 19 d.); raktinis jos žodis buvo „Jungtinės Europos Valstybės“ ir „Europos Taryba“, kitaip tariant, Churchillis tapo užgimstančios vieningos Europos idėjos lokomotyvu. Scena ir laikas memuarams buvo parengta.

KOVA DĖL ISTORIJOS INTERPRETACIJOS IR RAŠYMO PROCESAS

Vienas mėgiamiausių Churchillio aforizmų buvo, kad istorija yra geriausia teisėja. Savo kailiu ne kartą patyręs fortūnos nepastovumą, Churchillis puikiai suprato, kaip svarbu pačiam būti istoriku. Kartą parlamente apie ministrą pirmininką Stanley Baldwiną Churchillis yra sakęs: „Istorija įvertins, kad garbusis džentelmenas dėl šio dalyko klydo. Žinau, kad istorija nuspręs būtent taip, nes aš tą istoriją rašysiu“. Pasak Churchillio gydytojo lordo Morano, Churchillis nebuvo giliai tikintis žmogus ir manė, kad po mirties žmogaus laukia tik amžinasis miegas, o amžinybę gali užsitarnauti, tik jei tave prisimins ateinančios kartos. Tad Churchilliui „mūšis dėl reputacijos buvo jo paskutinė ir svarbiausia kova“31.

Tuo metu memuarų apie pasibaigusį karą lenktynės jau prasidėjo. Britanijoje dėl anksčiau minėtų dokumentų apsaugos taisyklių visi naratyvai apie karą buvo kontroliuojami, tačiau JAV panašių įstatymų nebuvo ir Pirmoje konstitucijos pataisoje įtvirtinta spaudos laisvė užkirto kelią byloms dėl šmeižto ar vyriausybės paslapčių atskleidimo. Tad karo memuarai čia liejosi kaip iš gausybės rago32.

Pirmieji buvo My Three Years With Eisenhower(1946), kuriuos parašė amerikiečių generolo adjutantas Harry C. Butcheris. Šio teigimu, viršininkas pats prašęs rašyti dienoraštį, tačiau Eisenhoweris sąsajų su šia knyga išsigynė. Dalykine prasme knyga apnuogino anglų ir amerikiečių nesutarimus dėl invazijos į Šiaurės Prancūziją 1942 m. ir Pietų Prancūziją 1944 m., o Butcherio tonas nebuvo itin pagarbus: Churchillis parodytas žemiškai – šlerpiantis sriubą, be skrupulų pobūvio viduryje paprašantis atnešti kojinių pamainą ar besikasantis mentes į durų staktą ir juokaujantis „greičiausiai prisigraibiau jų Egipte“33. Vienas Londono karo korespondentas komentavo, kad Butcheris nebuvo nusiteikęs priešiškai Churchillio atžvilgiu, tiesiog vaizdavo jį tokį, kokį matė. 

Kito sąjungininkų štabo karininko Ralpho Ingersollo knyga Top Secret(1946) pažėrė rimtesnių kaltinimų – neva klastingieji britai siekę apgauti naivius amerikiečius karo strategiją bandydami pajungti savo imperialistiniams tikslams ir įsiviešpatauti Balkanuose. 1946 m. pavasarį Churchillis laišku kreipėsi į ministrą pirmininką Attlee, paminėdamas abi šias knygas kaip „labai žeidžiančias ir žeminančias mūsų šalį ir jo [Churchillio] vadovavimą karui“, ir skleidžiančias piktybiškus pramanus34.

1946 m. spalį Elliottas Rooseveltas (prezidento sūnus) išleido memuarus As He Saw It, pavadinimu leisdamas suprasti, jog atspindi tėvo požiūrį. Churchillis kritikuojamas dėl panašių dalykų, kaip tą darė Ingersollas, bet dar ir už Fultono kalbą – kam pradėjęs atvirą puolimą prieš buvusius karo sąjungininkus sovietus. Roosevelto šeima ir artimi draugai apgailestavo ir piktinosi šia knyga, bet tą jie Churchilliui išsakė privačiai, o ne viešai35.

Tais pačiais 1946-aisiais garsus dramaturgas ir Baltųjų rūmų kalbų rašytojas Robertas Sherwoodas pradėjo rengti knygą apie Harry Hopkinsą, prezidento Roosevelto pagrindinį patikėtinį karo metais. Churchilllis nujautė, kad nemažai vietos joje bus skirta ir jam. 

Lygia greta Britanijoje du aukšto rango valstybės pareigūnai kreipėsi į vyriausybę dėl leidimo spausdinti memuarus, ir vyriausybė būgštaudama, kad leidimas atvers kelią memuarų tvanui, 1946 m. gegužę ir liepą sugriežtino taisykles dėl oficialios informacijos panaudojimo valstybės pareigūnų memuaruose, tačiau Churchillis išsikovojo išlygą ministrui pirmininkui. Jis pasižadėjo bendradarbiauti su vyriausybe, pateikti visus tekstus vyriausybei peržiūrėti prieš publikuojant; o jei kokie dokumentai vyriausybei keltų diplomatinių problemų, jis pateiktų dokumento santrauką, o ne cituotų ištisai36

Reynoldsas paaiškina, kodėl vyriausybė buvo tokia sukalbama: memuarai iš užjūrio pasakojo amerikietiškąją karo versiją, kartais sudarančią nevisiškai teisingą įspūdį, tad britams reikėjo papasakoti savąją. Jau nuo 1941 m. buvo rašoma oficiali Britanijos karo istorija, bet tai buvo sausi akademiniai tekstai, o tuo rūpinęsis Kabineto sekretorius Bridgesas norėjo kažko įtaigesnio, ir žodžio meistras Churchillis buvo geriausia išeitis.

Pasak Reynoldso, memuarų rašymą Churchillis mėgo lyginti su Kanados transkontinentinio geležinkelio statyba: „pirmiausia nutiesiu bėgius nuo vieno kranto iki kito, po to įterpiu stotis“37. Bėgius jis tiesė iš chronologiškai dėliojamų kruopščiai atrinktų ir kartais patrumpintų dokumentų. 

Stotys buvo dviejų tipų: pirmąsias Churchillis atkūrė iš savo prisiminimų, kuriuos diktuodavo sekretorei. Mėgstamiausias diktavimo laikas būdavo vėlai vakare, po sočios dosniai vynu suvilgytos vakarienės. Churchillis žingsniuodavo pirmyn atgal savo kabinete, kartais atsargiai rikiuodamas mintis, kartais paleisdamas tokį žodžių srautą, kad sekretorė nebespėdavo. Arba taip įsijausdavo, kad jį užnešdavo ant posūkio ir priburdavo nebūtų dalykų. Kitą dieną, blaivioje ryto šviesoje, lovoje perskaitęs sekretorės atspausdintą tekstą, daug taisydavo.

Antrojo tipo stotys buvo apžvalginiai tekstai, kuriuos politiniais ir kariniais klausimais parengdavo jo pagalbininkai. Šiuos tekstus Churchillis redaguodavo, įterpdavo į juos savo kalbas ir laiškus. Nors kiekvieno tomo pradžioje Churchillis primindavo, kad tai jo asmeninis požiūris į karą, jo tyrėjų parengta medžiaga dažnai būdavo originali, ir tai jo pasakojimui suteikė ypatingo gylio ir analitiškumo, kurio nebuvo kituose to meto memuaruose. 

Dokumentai, diktuoti tekstai ir tyrėjų medžiaga buvo trys pagrindiniai APK memuarų ingredientai. Sujungti juos į vientisą tekstą nebuvo paprasta. Churchillis suspausdavo dokumentus iki santraukų, plėsdavo prisiminimų epizodus, savo žodžiais perrašydavo tyrėjų tekstus. Dažnai jis tarsi „suverždavo“ tekstą, jį glaudino, išmesdamas perteklinius žodžius ir pridėdamas ašt­resnių, sudramatindavo pasakojimą, kitaip perpakuodavo informaciją. Dauguma APK skyrių, kol pasiekdavo spaustuvę, buvo redaguojami nuo 6 iki 12 kartų.

Savo tekstus jis duodavo skaityti ir buvusiems bend­ražygiams, vėliau atsižvelgdavo į jų pastabas; per neskelbtinos informacijos filtrą juos praleisdavo ir laimindavo tuometiniai vyriausybės pareigūnai. Tuo nesibaigiančiu teksto tobulinimu ir tikslinimu Churchillis, panašiai kaip kadaise Honore de Balzacas, varydavo leidėjus iš proto – net įrišimui jau parengti puslapiai neatvėsindavo jo noro dar ką pakeisti. 

Tyrėjų grupei, vadinamai „Sindikatu“, priklausė istorikas Billas Deakinas, geriausiai pagaudavęs Churchillio stilių, generolas leitenantas Henry Pownallas, išmanęs karo strategijos dalykus, jūrų laivyno komodoras Gordonas Allenas, užtikrinęs kokybišką jūrų karo temų nušvietimą, Churchillio svarbiausias asmeninis patarėjas karo reikalams ir jo atstovas Karo kabinete Hastingsas Ismay, padėjęs Churchilliui prisiminti daugelį dar neaprašytų epizodų. 

Prie šio ketverto vėliau prisijungė jaunas teisininkas Denisas Kelly, prieš tai studijavęs istoriją Oksforde, iš pradžių pasamdytas sukataloguoti Churchillio archyvą. Užduotį Churchillis suformulavo taip: „Tavo užduotis, mielas jaunuoli, iš chaoso padaryti tvarką“38. Taigi pradėjęs nuo juodo darbo dviejuose rūsio kambariuose, – prigriautuose vyriausybės dokumentų, stirtų aplankų, dėžių su laikraščių iškarpomis, kalnų suvenyrų ir dovanų (tarp jų buvo ir amerikietiškas automatas, ir samurajų kardas), mokyklinių sąsiuvinių, bankų ataskaitų, Roosevelto ir Stalino laiškų, – Kelly galiausiai ne tik išgelbėjo šį archyvą nuo sunaikinimo, bet ir tapo nepakeičiamu redaktoriumi: būtent jis patarė Churchilliui stiprinti asmeninę pasakojimo giją, sutikrindavo faktus, surišdavo visus palaidus galus ir paruošdavo tekstą publikavimui. 

Daugybė kitų žmonių prisidėjo prie memuarų atsiradimo. Pažįstami diplomatai konsultavo ir leido pasinaudoti savo dienoraščiais. Savo nuomonę reikšdavo ir leidėjai: jie prašė sumažinti vienas ir išplėsti kitas temas, tomų ir skyrių pavadinimus pritaikyti konkrečiai užsienio auditorijai.

NUO PIRMINIO IKI GALUTINIO TEKSTO

Reynoldsas atliko išsamią tekstologinę rankraščių analizę ir palygino juos su galutiniu tekstu39. Kaip jau minėta, APK teksto tapsmui įtaką darė daug veiksnių. Kartais tai lemdavo politinis kontekstas, noras nesukelti įtampos tarp sąjungininkų. 

Štai kad ir toks teksto redagavimo pavyzdys iš APKIII tomo Didžioji Sąjunga– JK Užsienio reikalų ministerija patarė Churchiliui skyriuje apie Perl Harborą praleisti šį sakinį: „Rooseveltas ir jo padėjėjai jau seniai nekantravo stoti į karą prieš Hitlerį, ir japonų pasikėsinimas į Amerikos valdas tik supaprastino jų problemą ir pareigą“, nes tai būtų tik pastiprinę sąmokslo teorijas, neva Rooseveltas leidęs japonams subombarduoti Perl Harborą, idant galėtų įstumti besispyriojančią Ameriką į karą. Dėl panašių sumetimų Churchillis diskretiškiau perrašė ir sakinį apie du amerikiečių diplomatus, vakarieniavusius su juo tą vakarą, kai buvo užpultas Perl Harboras: vaizdelis, kad išgirdę šią žinią „jie kone šoko iš džiaugsmo“ buvo pakoreguotas taip: „atrodo, kad jie išsivadavo nuo ilgai kankinusio galvos skausmo“. 

Vienas svarbių APK IV tomo Triumfas ir tragedijamotyvų yra tai, kad 1944–1945 m. Churchillis aiškiai suprato sovietų grėsmę ir stengėsi, kad rusai neužimtų daugiau Europos nei būtina ir nepasiektų Vienos ir Berlyno. Deja, tai jam nepavyko, nes amerikiečiai padėtį matė kitaip. O Churchillis sąjungininkų triumvirate jau nebebuvo lygiavertis partneris. Dėl to, kas nutiko Europoje, jis kaltino ir amerikiečius, bet tą daryti reikėjo subtiliai. 1952 m. Eisenhoweriui tapus prezidentu, Churchillis jam nusiuntė net aštuonis šios knygos skyrius – tai dar kartą rodo, kaip jam rūpėjo nepakenkti „ypatingiesiems britų ir amerikiečių“ santykiams. Eisen­howeris juos perdavė savo karo metų štabo viršininkui peržiūrėti. Pastarajam mandagiai suabejojus dėl dviejų skyrių (invazija į Pietų Prancūziją 1944 m. rugpjūtį), Churchillis padarė korekcijas. 

Taigi galima sutikti, kad APK rašymas Churchilliui buvo ir politikos, ir diplomatijos veiksmas. Tačiau net ir po visų taisymų, Churchillis vis tiek pasako tai, ką nori pasakyti, nors ne taip aštriai: III ir IV tomuose nesutarimai su amerikiečiais dėl karo strategijos ir požiūrio į Rusiją vingiuoja raudona gija ir yra akivaizdūs.

Kartais Churchillis keisdavo pirminį tekstą ne dėl politinių priežasčių, o atsisakydavo kokio epizodo galbūt dėl to, kad jį aplenkė ir jau apie tai parašė kiti. Memuaruose Churchillis kiekviena proga pabrėžia savo artimą draugystę su Rooseveltu ir rankraštyje aprašo tokį nuotykį per 1941 m. gruodžio vizitą Amerikoje: Rooseveltas įrieda su vežimėliu į Churchillio miegamąjį, o šis išeina iš vonios kambario „nuogutėlis, visas šiltutis raudonutis“; Rooseveltas susinepatoginęs metasi atgal link durų, o Churchillis jį sustabdo sakydamas: „Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas nuo Jungtinių Valstijų prezidento neturi ko slėpti“. Galiausiai šį nuotykį autorius iš teksto išbraukia; galbūt perskaičius apie tai kitur, Churchilliui tas epizodas pasirodė nepakankamai orus40.

Teksto neutralizavimas ypač ryškus, kai kalbama apie sovietus (rusus) ir Staliną. 1950 m. Churchillis rašė apie vizitą į Maskvą 1942 m. rugpjūtį: po susitikimo Kremliuje, grįžęs į Molotovo vilą, Churchillis diktuoja telegramas ministrų kabinetui; kiek anksčiau jį perspėjo, kad kambaryje veikiausiai yra pasiklausymo aparatų. Pirmajame teksto variante Churchillis rašo, kad jis tuo netikįs, nes pasitiki rusų svetingumu – bent jau aukščiausiame lygmenyje. Tada taria keletą žodžių galimai besiklausantiems. „Man sako, kad rusai nėra žmogiškos būtybės, kad gamtos hierarchijoje jie yra žemiau orangutango. O dabar leiskime jiems tai užsirašyti ir išversti į rusų kalbą“. Galutinėje versijoje šio pasakojimo neliko. Pasak Reynoldso, galbūt dėl to, kad Šaltajam karui jau įsibėgėjus Churchillio deklaruojamas pasitikėjimas Stalinu skambėjo per daug lengvatikiškai ir naiviai41

Ar Churchillis „tryško meile“ Stalinui, klausia Česlovas Iškauskas42? Lukacsas teigia, kad Churchillio požiūryje į Staliną jungėsi ir iliuzijos, ir pats tikriausias realizmas43. Iš APKteksto atrodo, kad ir taip, ir ne. Churchillis žavėjosi Stalinu kaip didžiu rusų karvedžiu, mėgavosi jo svetingumu Maskvoje, bet perprato ir Stalino žiaurumą, grubų, nuogu išskaičiavimu grįstą elgesį. Tikėtina, kad palankumą lėmė suvokimas, jog be brutalios sovietų armijų jėgos Britanija Hitlerio neįveiks. 

Skaitant APK epizodus su Stalinu, nepaliko įspūdis, kad čia dar buvo ir Churchillio tuštybės elementas: jis tiesiog mėgo jaustis aukščiausios lygos žaidėju – štai jis vienas pats bendrauja su galingos valstybės nuožmiuoju diktatoriumi, kaip kokie Olimpo dievai jie kartu kelia taures, juokauja, žodžiais remia viens kitą prie sienos ir sprendžia pasaulio reikalus. 

Pasak Lukasco, tai buvo tarpusavio priklausomybės santykis, bet nuo 1942 m. galios balansas pakrypo ne Churchillio naudai: „todėl Churchillis ir skrido per pusę pasaulio, kad susitiktų su Stalinu“44. Skirtingai nuo mandagiojo ir dažnai įžeidimus tyliai nuryjančio Churchillio, Stalinas retai būdavo malonus. APK tekste Churchillis ne kartą aiškina Stalino nuotaikų ir sprendimų pasikeitimus įtaka, kurią jam veikiausiai darė šešėlinės figūros – komisarai arba sovietinė „mašina“.

Churchillio elgesys su sovietais nebuvo nuoseklus ir svyruodavo tai į vieną, tai į kitą pusę, priklausomai nuo to, kaip sekėsi derėtis su Stalinu. 1944 m. sausio 16 d. laiške Edenui jis paaiškina, kodėl, priešingai nei 1942 m., jis būtų linkęs sutikti su sovietų kontrole Baltijos valstybėse. Pirmoji priežastis – pragmatinė, nes rusai ir taip jas tuoj užims jėga; kita priežastis – rusų pergalės ir permainos Rusijoje daro savo ir „mūsų širdyse randasi naujas tikėjimas Stalinu“. 1944 m. balandžio 1 d. laiške, nusivylęs ginčais su sovietais dėl Lenkijos ir pasipiktinęs jų elgesiu su britų jūreiviais, Churchillis rašo, kad sovietais visiškai negali pasikliauti. Šie du laiškai į APK nebuvo įtraukti, galbūt dėl panašių motyvų kaip ir anksčiau minėtame pavyzdyje, svarsto Reynoldsas45

Iš dalies čia kalta buvo ir Churchillio istorijos samp­rata; jis manė, kad istoriją lemia didžios asmenybės ir tikėjo, kad jis tai jau tikrai susitvarkys su Stalinu. Tai patvirtina Churchillio žodžiai žurnalistui Colinui Coote 1944 m. sausio 27 d.: „Jei tik galėčiau pietauti su Stalinu kartą per savaitę, jokių problemų išvis nebūtų“46.

Paskutiniajame tome, nors smarkiai kritikuodamas sovietus, Churchillis niekada nepuola Stalino asmeniškai. Dar 1950 m. jis pradėjo kalbėti apie naują susitikimą su rusais ir, vėl tapęs premjeru, iškart Stalinui apie tai parašė telegramą. „Jo tikslas, kad ir koks iliuzinis, buvo atsukti atgal ar bent jau perkurti istoriją – surinkti 1944–1945 m. istorijos duženas ir sukonstruoti stabilesnę, taikingesnę Europą“, – rašo Reynoldsas. Atitinkamai Churchillis stengiasi nebeerzinti sovietų ir švelnina skyrių pavadinimus: pavyzdžiui, „Sovietų spąstai“ keičiama į „Didėjanti trintis su Rusija“. 1950 m. diktuotame rankraštyje apie susitikimus su trimis lenkų komunistais 1944 m. spalį Maskvoje Churchillis rašo, kad Edenas praminė juos Šešku, Žiurke ir Gyvate, bet 1952 m., paklausęs kabineto kolegų patarimo, šį sakinį Churchillis praleido47.

 Visgi APKtekste Churchillis lenkų komunistus atvirai vadina Maskvos marionetėmis – ne taip vaizdinga, bet esmė ta pati. Pasak Reynoldso, šiuo etapu, kai Churchillis vėl grįžta į aukščiausias pareigas, daugelis teksto keitimų susiję su noru išvengti diplomatinių avarijų ir nauja taikdario misija, tad praeitį formuoja dabarties imperatyvas48.

Kai 1951 m. septyniasdešimtpenkiametis Churchillis vėl tapo ministru pirmininku, būta svarstymų, ar jis beturės laiko paskutiniams memuarų tomams. Daug teko pasidarbuoti „Sindikatui“, bet, nepaisant šios pagalbos, teigia Reynoldsas, tai yra neabejotinai Churchillio knyga, ir tai jokiu būdu nesumenkina autoriaus pasiekimų. Redaktorių Kelly dažnai klausdavo, kiek APK teksto Churchillis parašė pats. 1985 m. jis atsakė taip: „Klausimas labai paviršutiniškas, tai beveik tas pats, jei garsaus šefo klaustume: „Ar visą puotos maistą Jūs paruošėte savo paties rankomis?“ Reynoldsas pritaria šiai analogijai: „Churchillis nepjaustė daržovių, nedengė stalų ir nemaišė padažų, bet žinojo kaip pateikti šešių patiekalų vakarienę tinkama eilės tvarka ir daugmaž tinkamu metu. Ir tai nebuvo eilinė vakarienė, o tikra puota“49.

Būtent todėl, kad jam padėjo tyrėjų komanda, memuarai pranoko savo žanrą. Taip, tai buvo apgalvotai atrinkti dokumentai ar jų fragmentai – kartais, kad užglaistytų kokį reikalą, kad apsigintų nuo konkuruojančios istoriografijos, kad nesukeltų politinės krizės, bet memuarai kaip žanras – visada šališki, teigia Egertonas50. CBS televizijos veteranas Edwardas R. Murrow recenzijoje apie Churchillio APK 1951 m. sausį rašė, kad galbūt vėlesni istorikai „iš dalies pakeis ar paneigs jo išvadas. Bet jis yra savo patirties kalinys, o jie bus savosios“51

Churchillio sekretorius pasakoja, kad 1953 m. spalio 10 d., išgirdęs, kad laimėjo Nobelio premiją, Churchillis apsidžiaugė, bet sužinojęs, kad tai premija už literatūrą, o ne už taiką, kiek nusivylė. Patikino Švedijos ambasadorių, kad jam bus labai malonu atsiimti premiją, jei tik tam nesutrukdys pareigos. Numatytas susitikimas su Eisenhoweriu Bermudoje buvo puikus pretekstas nevykti į Stokholmą, ir Churchillis juo pasinaudojo. Premijos priėmimo kalbai daug energijos neskyrė, ji buvo trumpa ir labiau apie taiką nei apie literatūrą. Premiją atsiėmė žmona. 

Bet Churchillis nebuvo nepatenkintas. Premiją jis gavo prieš pasirodant paskutiniam APK IV tomui Trium­fas ir tragedijair tai buvo puiki reklama. Savo Amerikos leidėjui jis pasakė: „Išties nuostabus įvertinimas. Nežinojau, kad taip gerai rašau“. Laureatą pristatęs švedų rašytojas Sigridas Siwertzas palygino jį su šiuolaikiniu Cezariu, rašančiu Cicerono stiliumu ir baigdamas pridūrė: „Paprastai Nobelio premija suteikia spindesio laureatui, šiuo atveju lauretas suteikia spindesio Nobelio premijai“52. Švedijos akademijos oficialioje kalboje motyvuojama, kodėl šią premiją gavo politikas: „už meistrišką istorinį ir biografinį pasakojimą, taip pat už puikią oratorystę ginant aukštuosius žmonijos idealus“53.

PASAULINIS KARAS AR CHURCHILLIO KARAS? 

Reynoldso nuomone, esminė APK problema – tai santykis tarp autobiografijos ir istorijos: jei laikotarpiu nuo 1940 iki 1941 m. pabaigos tarp jų yra vienybė, tai nuo 1941 m. pabaigos šie du pasakojimai ima skirtis: nuo čia prasideda Churchillio karas ir Britanijos karas, o ne pasaulinis karas54. Apibendrindamas kelių kitų istorikų nuomones, Reynoldsas teigia, kad su kiekvienu nauju tomu autobiografinė gija stiprėjo, autorius gina savo pozicijas ir dekonstruoja jo atžvilgiu reiškiamą kritiką55. Tipiškas tokios kritikos pavyzdys – kad Churchillis per mažai vietos skyrė įvykiams Rusijoje (Stalingradui ir Leningradui), taip iškreipdamas įvykių reikšmingumo porporcijas kare. Bet Churchillis jau įžangoje sakė, kad jis nerašo visuotinės karo istorijos, tai tik „jo indėlis“ į istoriją, jo perspektyva. Jam rūpėjo parodyti Britanijos vaidmenį siekiant pergalės, amerikiečių memuaristams ir kino industrijai kuriant įspūdį, kad Amerika karą laimėjo viena. 

Pasak Reynoldso, stipriausias įspūdis, kurį palieka memuarai, tai Churchillio kaip lyderio. Jis iškyla ne tik kaip žodžių žmogus (nes iki tol jo viešą personą apibrėžė jo karo metų kalbos), bet ir veiksmo žmogus. Jis beveik visada buvo įvykių centre, žinojo kiekvieną karo aspektą, lankėsi karo laukuose ir sprendė reikalus vietoje. Jo viešos kalbos ir priimami sprendimai sustiprina ir patvirtina vieni kitus, ryškiai rėždami ikonines Churchillio charakterio linijas. 

Memuarai, kaip ir feisbuko profilis, neišvengiamai ir kažką slepia ar nutyli. Ne vieną karo metų kolegą erzino toks pasakojimo vienpusiškumas, nes, pavyzdžiui, Churchillis pateikdavo savo laiškus, bet nepateikdavo atsakymų į juos, tad ne vienam kariškiui knietėjo pateikti savo versiją. Tai buvo dirva revizionizmui, kuris prasidėjo jau paskutinįjį Churchillio gyvenimo dešimtmetį56

Koks Churchillio pliusų ar minusų balansas XXI a.? Istorikas Rolandas Quinault 2013 m. straipsnyje, pavadintame „Buldogas vis dar kanda“57, apžvelgia naujausias studijas apie Churchillį ir konstatuoja, kad nors beveik nebeliko žmonių, kurie jį prisimintų asmeniškai, jo istoriografijos sąrašas tik ilgėja. Absoliučioje daugumoje knygų Churchillis pripažįstamas iškiliausiu Britanijos naujausiųjų laikų valstybininku, strategu ir istoriku, tačiau teigiamas vertinimas neeliminuoja kritiškesnio požiūrio į šį politikos titaną: aptariami ir charakterio trūkumai, ir kai kurie nevykę kariniai sumanymai, jis parodomas kaip kur kas sudėtingesnė asmenybė nei buvo įprasta anksčiau. Grynai hagiografinis pasakojimas, regis, išties išėjo iš mados. 

Ar Churchillio valstybininko, istoriko, karo stratego, diplomato tekstuose jaučiasi žmogus? Tikrai taip. Plačiai žinoma, koks jis buvo gurmanas. Apie tai yra ne viena smagi istorija: kartą Churchillis, vakarieniaudamas Čartvelyje, įsakė išnešti atgal į virtuvę desertą, nes „pudingui trūksta temos“58. Ir štai APK memuaruose, pačiame karo įkarštyje inspektuodamas dykumos frontą, Churchillis nepraleidžia progos padaryti ekskurso apie maistą ir aprašyti, kokiais pietumis jį vaišino karo lauko štabe. 

Arba žinome, kad Churchillis buvo į komfortą įjunkęs aristokratas – ko verta vien jo vadinamoji „disertacija apie valgomojo kėdes“, kur jis smulkiai nurodo gamintojams, kokios turi būti kėdės, kad jo šeima ir svečiai galėtų mėgautis pokalbiu ir maistu59. Tad APK memuaruose daro įspūdį kad ir aprašymas, kaip Churchillis viduržiemį nešildomu bombonešiu skrenda į karo zoną, stoiškai susitaikydamas su visais nepatogumais. Kita vertus, su kokiu tikro sibarito susidomėjimu jis aprašo prabangią Molotovo vilą Maskvoje. Tų grynai žmogiškų Churchillio žybtelėjimų tekste yra daug. 

Kodėl Churchillio karo memuarai išliko įtakingi ir skaitomi taip ilgai, nors dauguma memuarų teturi trumpą galiojimo laiką? Antrojo pasaulinio karo aukos ir kančios paliko skaudžius karo prasmės ir kainos klausimus, dar ilgai daugeliui neleidusius miegoti naktimis. Pasak Davido J. Gosseno, įtaigus charizmatiško lyderio pasakojimas įprasmino išgyventą sunkiausią šalies istorijoje karą ir dviem britų kartoms formavo kolektyvinę karo atmintį bei daugelio britų tapatybę. „Suasmenindamas ir dramatizuodamas monumentalaus karo naratyvą, Churchillis leidžia skaitytojams įžvelgti tikslingumą jų chaotiškoje ir trauminėje karo patirtyje“60.

Antrasis pasaulinis karas buvo sunkiausias ne tik britų, bet ir visos žmonijos istorijoje, todėl neblėsta sąjungininkų, priešais virtusių sąjungininkų ir draugais virtusių priešų dėmesys daugiau nei septyniasdešimties metų senumo įvykiams, kurie didele dalimi iki šiol sąlygoja nusistovėjusią pasaulio tvarką. 

Tai epiškas ir intymus, dokumentiškai tikslus ir pulsuojantis gyva emocija svarbaus dramos veikėjo liudijimas – jį galima tikslinti, ginčyti ir kritikuoti, bet jo neįmanoma ignoruoti. Bet koks mokslinis ar literatūrinis Antrąjį pasaulinį karą vertinantis teismas neišvengiamai turi kviesti liudyti Winstoną Churchillį – nes galiausiai jis laimėjo du kartus: ir karą, ir centrinę vietą jo istorinėje atmintyje. 

DAINA VALENTINAVIČIENĖ(g. 1962) – vertėja iš anglų kalbos, dėsto VU. Svarbesnieji vertimai: Carl E. Schorske, Fin-de-siecle Viena: politika ir kultūra (2002), Marshall McLuhan, Kaip sup­rasti medijas (2003), Roslyn Bernstein, Shoel Shapiro, Gyvenimas nelegaliai: Wooster g. 80 ir Soho evoliucija (2016), Winston Churchill, Antrasis pasaulinis karas (2017, t. 3, 4).

1Winston Churchill, Antrasis pasaulinis karas, t. I: Pakeliui į katastrofą, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas; t. II: Vieni, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas ir Antanas Šernius; t. III: Didžioji Sąjunga, iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė; t. IV: Triumfas ir tragedija, iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė, (ser. II pasaulinis karas), Vilnius: Briedis, 2017, 364 p.; 396 p.; 355 p.; 484 p.

2Vladimiras Truchanovskis, Vinstonas Čerčilis: Politinė biografija, iš rusų kalbos vertė L. Stanevičius, A. Šamarina, Vilnius: Mintis, 1981.

3Ibid., p. 431.

4Ibid., p. 379, 382, 384.

5John Lukacs, Churchill: Aiškiaregys, valstybės veikėjas, istorikas, vertė Gitana Stonienė, Vilnius: Versus aureus, 2009.

6Boris Johnson, Churchillio veiksnys, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Tyto alba, 2015.

7Ibid., p. 13.

8John Kampfner, “The Churchilll Factor Review”, in: The Guardian, 2014-11-03.

9Peter Clarke, “A Review of the Churchill Factor”, in: The Financial Times, 2014-10-24.

10Mark Mackinnon, “Boris Johnson and the Churchill Factor”, in: The Globe and Mail, 2017-03-25 [atnaujintas]; 2014-09-17. 

11Roland Quinault, “The Churchill Factorby B. Johnson”, in: History Today, 2015, t. 65, Nr. 1, in: https://www.historytoday.com/reviews/churchill-factor.

12Sonia Purnell, “The Churchill Factor: How One Man Made History by Boris Johnson”, in: The Independent, 2014-10-25.

13David Wilezol, “The Mayor of London Tackles Churchill”, in: The Washington Times, 2015-02-02.

14Martin Gilbert, In Search of Churchill, Harper Collins Publishers, 1994, p. 3.

15Sonia Purnell, Clementine Churchill: Pirmosios ledi gyvenimas ir karai, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, Vilnius: Tyto alba, 2017.

16Amanda Vaill, “Clementine: The Life of Mrs Winston Churchill by S. Purnell”, in: The New York Times, 2015-12-04.

17Miranda Seymour, “First Lady: The Life and Wars of Clementine Churchill by S. Purnell”, in: The Telegraph, 2015-06-14.

18David Reynolds, In Command of History, Penquin Books, 2005, p. 82.

19Ibid., p. 13.

20Ibid., p. xxii.

21David J.Gossen, Winston Churchill’s The Second World War: Metanarrative, Markets, and the Politics of Memory, PhD Thesis, University of British Columbia, 2001, p. 230–232; David Reynolds, op. cit., p. 488, 498, 504 etc.

22George Egerton, “Politics and Autobiography: Political Memoir as Polygenre”, in: Biography, 1992, t. 15, Nr. 3, p. 221–242.

23David Reynolds, op. cit., p. 5.

24Doris Kearns Goodwin,Franklin and Eleanor Roosevelt: The Home Front in World War II, New York: Simon and Schuster, 2013, p. 621.

25David Reynolds, op. cit., p. 356–357.

26Ibid., p. 112.

27Martin Gilbert, op. cit., p. 192.

28David Reynolds, op. cit., p. 47.

29Ibid., p. 44–48.

30Evelyn Waugh, The Diaries, Phoenix, 1976, p. 631, 635.

31David Reynolds, op. cit., p. 37–38.

32David J.Gossen, op. cit., p. 59.

33David Reynolds, op. cit., p. 39.

34Ibid., p. 41.

35Ibid., p. 52–53.

36Ibid., p. 54–56.

37Ibid., p. 69.

38Ibid., p. 77.

39Ibid., p. 263, 264, 436.

40Ibid., p. 271.

41Ibid., p. 326.

42Česlovas Iškauskas, „Churchillis ir Smetona tryško meile Stalinui?“, 2016-06-04, in: https://www.delfi.lt/archive/c-iskauskas-churchillis-ir-smetona-trysko-meile-stalinui.d?id=71454342.

43John Lukacs, op. cit., p. 33.

44Ibid., p. 41.

45David Reynolds, op. cit., p. 416.

46Ibid., p. 416–417.

47Ibid., p. 439.

48Ibid., p. 429.

49Ibid., p. 498.

50George Egerton, op. cit., p. 233.

51David Reynolds, op. cit., p. 352.

52Ibid., p. 487–488.

53Brook C. Stoddard, „Winston Churchill’s Nobel prize“, 2011, in: http://www.washingtonindependentreviewofbooks.com/index.php/features/winston-churchille28099s-nobel-prize-for-literature.

54David Reynolds, op. cit., p. 253.

55Ibid., p. 424.

56Ibid., p. 505.

57Roland Quinault, “The Bulldog Still Bites”, in: History Today, 2013, t. 63, Nr. 7, in: https://www.historytoday.com/roland-quinault/churchill-bulldog-still-bites.

58Martin Gilbert, op. cit., p. 9.

59Ibid., p. 302.

60David J.Gossen, op. cit., p. 230.

Naujasis židinys