Besėdint parkely ant suoliuko ir beskaitinėjant, skubėdamas praeivis sumurmėjo: „Kaip prabangiai leidžiate laiką...“ Ir tikrai skaitančiųjų vis mąžta, o dar vaikams… Nepaisant to, lietuviškai išleidžiamų vaikiškų knygų įvairovė stebina. Šį kartą į akiratį pateko dvi naujos knygos: poezijos ir prozos.

Tomo Dirgėlos knygos „Lukas Šiaudelis deda iš viršaus“ viršelis. Iliustracija Dalės Karpavičiūtės.

Jei reikėtų įvardyti kokią nors ypač berniukams paaugliams tinkamą knygą, tai būtų Tomo Dirgėlos „Lukas Šiaudelis deda iš viršaus“ (Tyto alba). Atliepdama į aiškia lyčių perskyra valdomus, stereotipizuotus ankstyvosios paauglystės procesus (berniukai sportuoja, o mergaitės daro visa kita), knyga pasakoja neturtingo berniuko Luko gyvenimą ir svajones tapti krepšininku. Gyvenimas su tik tėčiu, hiperbolizuotos skurdo ir skausmo patirtys (pusryčiams: sumuštinis su dešros nuotrauka, kasryt įkandanti žiurkė), socialinė neteisybė ir atskirtis (amatininkų pramogos – apsiauti ir trumpai panešioti batsiuviui atneštus taisyti batus): knygoje esama daug panašumų su realia, nepadailinta tikrove, kurioje atsiduria dažnas Lietuvos vaikas. Knyga yra padrąsinimas, skatinimas siekti užsibrėžtų tikslų, nekreipti dėmesio į neteisybę ir nesėkmes: turbūt kiekvieno paauglio kelyje atsirandančius „nedraugus“, skausmą susidūrus su tikrove, meilės siekimą.

Istorija siunčia dvi pagrindines žinias: tikėjimas savimi daro stebuklus ir vienybė – stiprybė. Šalia kitos, tarsi šalutinės, bet ne mažiau svarbios žinutės: socialinis, emocinis jautrumas, mokytojo ir mokinio santykis, artimųjų svarba ir palaikymas, meilės ir pripažinimo siekis, socialinės atskirties problemos. Idealas – Jonas Kamuoliūnas, krepšinis, „geri sportbačiai suteikia pasitikėjimo“, dėjimas iš viršaus, asmeninės pražangos – tiek daug jau beveik norma tapusių jaunuolių frazių, vertybių, įsitikinimų, aliuzijomis nurodančių į gerai žinomus žaidėjus, sportinę terminologiją, sudėta į nedidelės apimties tekstą. Knygoje labai gerai kuriamas kontrastas: tarp to, kas įsivaizduojama, svajojama, sapnuojama (Luko Šiaudelio sapnai), ir skaudžios, kartais anachroniškos, tarsi Lietuvos kaimų praeitį atspindinčios tikrovės, kai vadovėlius ir sąsiuvinius vaikas nešasi plastikiniame prekybos centro maišelyje, o batus dėvi kas antrą dieną... Namų darbus sugraužiančios žiurkės šioje knygoje yra visiškai realios ir neatlieka tos nebūtų pasiaiškinimų funkcijos, jau įprastos kiekvienoje klasėje. Istorija baigiasi beveik moralu, jog svarbiausia – santykiai su artimaisiais, vienybė, palaikymas, tiesa. Knyga žavi ir minimalistinėmis, eskizus primenančiomis Dalės Karpavičiūtės iliustracijomis.  Bet, svarbiausia – ji atlieka itin reikalingą funkciją šiandienos kontekste: skatina, vilioja, traukia skaityti, kreipia žvilgsnį nuo kasdienybės prie kūrybos, prie socialinių, tarpasmeninių, bendravimo klausimų.

Jono Liniausko knygos „Pelyčių maratonas“ viršelis. Dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Daug mažesniems, gal vos gimusiems, gal jau vaikštantiems, o gal ir į mokyklą besiruošiantiems skaitytojams skirta Jono Liniauskio knygelė „Pelyčių maratonas“ (Lietuvos rašytojų sąjunga). Leidinys patraukia akį net nepradėjus skaitymo ir tyrinėjimo kelionės: vien viršelis su mažomis sportuojančiomis pelėmis ir apgraužto sūrio raidėmis kelia šypseną. Deimantės Rybakovienės iliustracijos spalvingos, netikėtai išdidintais segmentais, šiek tiek siurrealistinės, bet nebaugios, net ir didžiausias vaiduoklis knygoje šiek tiek sulinkęs ir pažaliavęs sėdi ant kėdės. Rinkinyje kuriamas poetinis pasaulis pilnas idealizuotų gyvūnų ir daiktų, patiriančių įvairiausius nuotykius, kovojančių su blogiu ir atidžiai stebinčių supantį pasaulį įvairiais rakursais. Nuostaba pasauliu, tuo, kas jame vyksta – taip trumpai būtų galima apibendrinti eilėraščių knygos visumą. Visą eilėraščių rinkinį kūrybingai persmelkia mažiausiems skaitytojams būdingas stebėjimasis pasauliu, aplinkos, gamtos grožio pajautimas, sugyvenimo darna, emocijų, nematomų dalykų patyrimas. Eilėraštis „Pelyčių maratonas“ yra savotiškas madingų miestietiškų tendencijų, maratonų, iššūkio sau variantas, pateikiamas vaikams suprantama kalba:

 

Užupyje už Vilnelės

Visą naktį bėgo pelės

 

Nenorėjo pelės miego,

Nes labai bėgimą mėgo.

 

Ta, kuri atbėgs greičiausiai,

Bus geriausia ir gražiausia,

 

Dar medalį gaus iš sūrio, -

Niekas tokio čia neturi.

 

Nors esama ir visai kitokių, labiau kontempliacinių, šiek tiek „radauskiškų“ eilių:

 

Vaikšto tamsūs debesys

Susiraukę, rodos.

Pyksta jie ar stebisi,

Kad prilytas sodas?

 

Nei vaikai čia taškėsi,

Nei seni fontanai, -

Boružėlės braškėse

Lietų išsapnavo.

Knygelėje liūdnos lapės, besislepiančios nuo lietaus, vienas susirgęs, kitas košmarus sapnuojantis, trečias vijoklius auginantis vaiduoklis, padūkėlės voverės, neklausantis pieštukas, piktas barsukas, varnėnas džentelmenas, gulbė nebylė ir daugelis kitų veikėjų tarsi dalijasi savo kasdieniais nutikimais, nesėkmėm ir sėkmėm, bylodami apie svarbiausią: bendrystę, darną su aplinka ir įsiklausymą į kitą.