Leopoldo Mandič šventė minima gegužės 12 dieną.

1688 m. Kapucinai iš Venecijos provincijos įsikūrė Herceg Novi mieste pirmiausia kaip karo kapelionai ir vėliau kaip pamokslininkai. Jie išlaikė mažą slaugos ligoninę net po Venecijos Respublikos žlugimo. Vietinė populiacija pasižymėjo etine, kultūrine ir religine įvairove. Kultūrinį ir etninį mišinį sudarė kroatai, graikai, serbai, bulgarai, rusai ir turkai. Šalia Romos Katalikų Bažnyčios gyvavo Ortodoksija, monofizitizmo šaka, nestorianizmas ir Islamas. Venecijos kapucinai buvo įrankis išlaikyti Romos Katalikybę gyvą bei energingą. Tokiomis aplinkybėmis Petro ir Šarlotės Mandič šeimoje gimė dvyliktasis ir paskutinysis vaikas Bogdanas Jonas Mandič. Jo tėvas Petras buvo kilmingos Bosnijos šeimos palikuonis ir valdė Adrijos žvejybos laivyną. Patekusi į politinę suirutę, šeima prarado savo sėkmę.

Ankstyvame amžiuje dėl savo paties šeimos patirties Bogdanas išmoko empatijos tiems, kurie prarado savo socialinį ar moralinį orumą. Sulaukęs 16 metų Bogdanas įstojo į Venecijos kapucinų seminariją. 1884 m. gegužės 2 d. jis pasirinko Leopoldo vardą, o 1888 m. Paduvoje davė amžinuosius įžadus.

1880 metais vyskupas Jozefas Juraj Strossmayer inicijavo ekumeninį judėjimą, kuris koncentravosi į vienybę skirtingumuose, konsekruodamas Djakovo i Srijem katedrą „Dievo šlovei, Bažnyčios vienybei, mano žmonių taikai ir meilei“. Leopoldas pasišventė tam pačiam tikslui ir 1890 buvo paskirtas Venecijos presbiteriu (katalikų ir stačiatikių kunigu).

Kadangi Leopoldas neturėjo Italijos pilietybės ir atsisakė išsižadėti Tėvynės, per pasaulinį karą jis buvo ištremtas į pietų Italiją. Po karo jis tikėjosi grįžti į gimtinę. Nors ir būdamas Venecijos provincijos narys, Leopoldas visad troško grįžti pas savuosius žmones ir vykdyti evangelizacijos tarnystę. Tačiau iš tiesų Leopoldas nesugebėjo pamokslauti dėl lėto ir mikčiojančio kalbėjimo. Jo sveikata visada kėlė susirūpinimą. Jis kentė nuo silpno regėjimo, skrandžio skausmų, artrito. Nepaisant jo entuziazmo grįžti į gimtąjį kraštą ir dirbti dėl Bažnyčios vienybės, provincijos ministrai dėl silpnos sveikatos paskyrė jį atgailos sakramento tarnystei. Nepaisant to, Leopoldas nuolatos meldėsi žodžiais „viena kaimenė, vienas ganytojas“. Atpažindamas gailestingumą kaip kelio į vienybę grindinį, Leopoldas nutarė tapti geru nuodėmklausiu. Jis atliko šią tarnystę 34 metus.

Nepaisant buvimo pasislėpusiu klausyklos tamsoje, Leopoldas buvo žinomas kiekvienam. Kartą Leopoldas pasakė „Kai kas sako, kad aš esu per geras. Bet jei žmogus ateina ir atsiklaupia priešais mane, argi tai ne pakankamai patikimas įrodymas, kad jis laukia Dievo atleidimo? Dievo gailestingumas viršija visus lūkesčius“. Apkaltintas per dideliu atlaidumu skiriant atgailas, Leopoldas atsakė: „jeigu Viešpats kaltins mane dėl per didelio atlaidumo nusidėjėliams, pasakysiu Jam, kad tai iš jo aš ėmiau pavyzdį, o pats netgi nenumiriau dėl sielų išganymo, kaip kad padarė Jis“. Kartą jis net paaiškino „duodu atgailautojams tik mažas atgailas, nes likusią dalį atlieku pats“.

Leopoldas buvo giliai atsidavęs Mergelei Marijai, kurią vadino „mano šventoji viršininkė“. Jis šventė kasdienę Eucharistijos auką prie Nekaltojo Prasidėjimo altoriaus, kasdien meldėsi Mažąsias Marijos valandas ir rožinį. Jis ypatingai mylėjo besilaukiančias moteris ir vaikus. Leopoldas lankė Paduvos bei miesto apylinkių ligonius slaugos ir privačiuose namuose. Jo nuolatinis posakis buvo: „Turėk tikėjimą!”. Kartą jis pasakė apie kunigus: „Kunigas privalo mirti nuo sunkaus apaštalinio darbo; nėra kitos kunigo vertos mirties.

Leopoldas mirė nuo stemplės vėžio 1942 m. liepos 30 dieną, būdamas 76 metų amžiaus. 1983 m. jį kanonizavo popiežius Jonas Paulius II per Vyskupų Sinodą Susitaikinimo tema.