Justino Vaitiekūno paroda. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Tapytojas JUSTINAS VAITIEKŪNAS rytoj užbaigs didelį darbą, kurį pradėjo prieš metus. Tiek laiko užtruko jo kelionė palei Nemuną iš Vilniaus „Titaniko“ parodų salės iki Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje. Rytoj muziejuje uždaroma tapytojo paroda, o paties menininko bus galima paklausti, kaip jam sekėsi nešti savo paveikslus į žmones. „Visos trys parodos yra tarsi vienas kūrinys. Atskiras jo paveikslas taip pat atspindi visumą“, – sako dailininkas.

Tapytojas Justinas Vaitiekūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Justinai, per praėjusius ir šiuos metus įvyko trys didžiulės jūsų parodos. Literatūroje trilogija lyg ir aiškus žanras. Kam gi reikia trilogijos tapyboje?

Aš nedalyvauju bendrose, grupinėse parodose nuo 2012-ųjų parodos „Tapyba Lietuvoje“, kuri vyko Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje. Autorinė, personalinė paroda yra vieta, kurioje menininko laisvė glaudžiausiai surišta su jo atsakomybe. Štai todėl autorinės parodos ir sunkiausios, ir prasmingiausios.

Tapybos trilogijoje – trys autorinės, suverenios, išsamios ir apžvelgiančios tapybos parodos Lietuvoje. Jos nėra kilnojamos ir nesikartoja: tapybos paroda VDA parodų salėse „Titanikas“, tapybos paroda Panemunės pilyje ir paroda „Mažoji tapyba“ Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje. Svarbi yra parodų sekos sandara – judėjimas Vakarų kryptimi, palei Nemuną iki jūros, iki vartų į kitus pasaulius, iki dar neatrastų kontinentų, išėjimai, atradimai, perkeitimai. Epinių bruožų kelionė – metaforinė geografija. Trečioji paroda – muziejuje ant pasaulio krašto. Visas tris parodų dalis vienijantys veikėjai lieka tie patys, bet nesikartoja. Tai tarsi Lietuva nuo sostinės iki Baltijos jūros, tapyba ir autorius.

Trilogija, esate sakęs, lyg ir apibrėžia tam tikrą kūrybos etapą. Koks jis buvo?

Geriausiai galima suprasti tapybos apžvalgą, jos etapus, persipynimus, atsišakojimus, sluoksnius ir vingius, apžiūrėjus visas tris parodas. Poros dešimtmečių laikas ženklina nuolatinį grįžimą prie tapybos. Daugiau nei dešimtmetį dėsčiau J. Vienožinskio dailės mokykloje, kuravau, organizavau kitų autorių parodas. Iš didelės gausos įgyvendintų labai skirtingų sumanymų išskirčiau atrastą savamokslio Jono Kažukausko iš Utenos krašto kūrinių parodą, Leni Riefenstahl filmų savaitę, Justino Vienožinskio tapybos paroda Lietuvių kalbos ir tautosakos bei Geologijos ir geografijos institutuose, Lietuvos kronikos peržiūras Evangelikų reformatų bažnyčioje, Lietuvos politinio plakato parodą. Savo meniniuose sumanymuose jungiau tapybą, instaliaciją ir performansą. Dar galima išskirti dvi personalines parodas, o prie chrestomatinių meninių užmojų paminėčiau legendinį „Varymą“.

Mažoji tapyba, esate sakęs, yra kelias į kantrybę ir įsiklausymą. Tapyti mažo formato arba kitos technikos darbą yra lengviau ar sunkiau?

Mažosios tapybos samprata man reiškia tapančiojo savybių šlifavimą. Paveikslų formatas, dydžiai, technika čia neturi jokios reikšmės. Tai paroda apie tapytojo kelių, konflikto ir susitaikymo atradimų visumos galimybę. Siekiniai, reikalaujantys ir ištvermės, ir nuolankumo. Nors tapybos darbas turi savo fizinius kataloginius duomenis, esminis jo svoris, dydis yra vidinio turinio kokybė ir atitinkama jai forma – plastika. Lietuvos valstybė šiandien taip pat ne iš didžiųjų. Mažieji, man regis, puoselėja savo kuklų išskirtinumą. Pavyzdžiui, Mažoji Lietuva, Ordo Fratrum Minorum – OFM, mažieji olandai ir taip toliau.

Atrodo, pastaruoju metu jums rūpi visa, kas maža. Visai neseniai išklausėte Mažosios akademijos kursą.

Mažoji akademija prie Lietuvos katalikų mokslų akademijos – tai sistemingos akademinio lygio krikščionybės studijos. Neabejoju, kad jos gyvenimui teikia racionalų pamatą. Pasirinkau krikščionybės pagrindų programą, studijavau ją metus.

Justino Vaitiekūno paroda. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Taigi ateitis vyksta dabar, čia verta žvilgtelėti, pavyzdžiui, kad ir į tapytojo Antano Gudaičio 1904–1989 palikimą Lietuvai su jam numatytu muziejumi. Muziejaus per beveik 30 metų neturime iki šiol. Vienareikšmiškai, tokia yra kultūros politika, ji nuosekliai ardo tapybos tęstinumą.

Savo parodą skyrėte Lietuvos 100-mečiui. Kokie buvo tie šimtas metų Lietuvos valstybei?

Labai daug kas nutiko Lietuvoje ir Lietuvai per šį šimtmetį. Jį pagrįstai švenčiame minėdami 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos tarybos Nepriklausomybės akto pasirašymą. Bet imkime tik vieną, mano manymu, be galo svarbų įvykį – ši nuostabi Palanga, kurioje vyko trečioji mano parodos dalis, iki 1921 metų priklausė Latvijai. Lietuvai ji atiteko sudėtingos tarptautinės diplomatijos būdu, pasitelkiant arbitražo komisiją, vadovaujamą Jameso Youngo Simpsono iš Edinburgo. 

Kaip įsivaizduojate kitą Lietuvos šimtmetį? Kokia ateitis laukia tapytojų ir tapybos?

Startavusį šimtmetį pramatau kaip itin šviesų, viltingą ir didžiųjų lūkesčių išsipildymo metą. Artimiausią šimtmetį ypač aiški ateitis laukia tapytojų ir kitų menininkų. Jau iki pirmos būsimo šimtmečio pusės praktiškai visi susiformavę, dabar aktyviai kuriantys Lietuvos tapytojai bus išmirę. Taigi jiems ir mums bus visiškai vis viena, kas laukia tapybos, knygų, straipsnių ir kitos kūrybos, ką ir kalbėti apie antrąją būsimo šimtmečio pusę...

Taigi ateitis vyksta dabar, čia verta žvilgtelėti, pavyzdžiui, kad ir į tapytojo Antano Gudaičio 1904–1989 palikimą Lietuvai su jam numatytu muziejumi. Muziejaus per beveik 30 metų neturime iki šiol. Vienareikšmiškai, tokia yra kultūros politika, ji nuosekliai ardo tapybos tęstinumą ir nuosekliai nuodija jame skyles. Rezultatai atsispindi fragmentuotame jaunosios kartos Lietuvos tapybos suvokime. Panaši būklė ištinka ir dar iškilesnius tapytojus – Vladą Eidukevičių, Vincą Kisarauską. Patikimų žinių apie ateitį suteikia apsižvalgymas aplinkui, kiek atsigręžiant.

Kodėl parodai ir visos trilogijos uždarymui pasirinkti Antano Mončio namai-muziejus?

Muziejus beveik miške, keli šimtai metrų nuo Baltijos pakrantės. Ši erdvė, jos vieta Palangoje, paties Antano Mončio kūryba, architektūrinė muziejaus sandara, apšvietimas, jo kamerinis jaukumas su paslaptingumu, daugelio joje vykusių parodų aukštas lygis – viskas čia ypatinga. Erdvė skirta eksponatų ir vietos santykiui. Svajonė surengti personalinę parodą Antano Mončio namuose-muziejuje įsitvirtino 2010 metais, kai menininkas Gediminas Akstinas pakvietė dalyvauti bendroje parodoje, kuri buvo skirta tapytojos Ritos Rimkutės Olšauskienės (Long) aminimui.

Taigi parodinis judesys gali bręsti ir dešimtmetį. Pasak R. M. Rilke, čia nieko nepamatuosi laiku, čia nieko nereiškia metai, ir dešimt metų čia visai niekas. Būti menininku, vadinasi, neskaičiuoti ir neužsiiminėti aritmetika.