Jėzaus laikais nusidėjėliai buvo skirstomi į keturias pagrindines grupes, pagal nuodėmių pobūdį: fizinę, rasinę, socialinę ir moralinę

Pirmoji grupė nulemta sampratos, kad bet kuris fizinis neįgalumas būna susijęs su nuodėme. Čia liga suvokiama ne kaip natūralus gamtinis reiškinys, bet kaip nuodėmės pasekmė. Todėl, kai Jėzus pagydo nuo gimimo aklą žmogų, mokiniai klausinėja, ar aklumas kilo dėl jo, ar dėl tėvų nuodėmės (plg. Jn 9,1–2). Jėzus gydydamas atleidžia nuodėmes, pavyzdžiui, paralyžiuotajam (plg. Mk 2, 1–12), tačiau, kadangi tik Dievas gali atleisti nuodėmes, žydams Jėzaus veiksmai kelia pasipiktinimą. 

Antroji grupė – svetimšaliai. Jie laikyti nusidėjėliais, nes nesilaikė Įstatymo. Šiai grupei priskiriami samariečiai ir Palestinoje gyvenę pagonys. Nuo šios nuodėmės galėjo išlaisvinti ik paklusimas Mozės Įstatymui. Dėl šios priežasties pagonys neturėjo teisės įžengti į Jeruzalės šventyklą. Pagoniui įžengus į Šventyklą, jis galėjo ją suteršti ir būti užmėtytas akmenimis. 

Trečiajai grupei priskiriami mokesčių rinkėjai. Jie laikyti lupikautojais. Vienas iš tokių nusidėjėlių Levis, Alfėjaus sūnus, buvo Jėzaus pašauktas į jo būrį.

Ketvirtoji nusidėjėlių grupė susijusi su etika. Jai priklauso prostitutės ir paleistuviai. Čia pavyzdys galėtų būti moteris, Simono namuose plovusi Jėzaus kojas, arba samarietė, turėjusi penkis vyrus ir dabar gyvenanti nesusituokusi su vyru (plg. Jn 4, 1–30).