Teodoras Žukas (Mindaugo Mikulėno nuotr.)

Tarptautinėje žiniasklaidoje įprasta girdėti nerimo kupinų komentarų apie tolydžio augančią pasaulinę Kinijos įtaką. Tokie teiginiai toli gražu ne iš piršto laužti, tačiau mums, Rytuose turintiems atvirai priešišką Rusiją, o Europoje kasdien susiduriantiems su islamizmo pavojumi, regis, pasaulinis Kinijos augimas rūpi ne per labiausiai. 

Turbūt pasąmonėje sau pasidarome tokią išvadą: jeigu Pekinas ir ketina kėsintis į tarptautinę tvarką, tai – JAV galvos skausmas, o Vašingtone netrūksta protingų vyrukų, kurie vienaip ar kitaip sugalvos, kaip nuraminti vis didesnes ambicijas reiškiantį Tolimųjų Rytų drakoną. 

Tačiau realybė kiek kitokia. Kinija jau — ekonomiškai ir politiškai — yra Europoje. Rusijos įtaka dujomis, nafta ar oligarchų pinigais Europoje nors ir gerokai per vėlai, tačiau galų gale buvo užčiuopta, o Kinijos atveju blaivaus situacijos vertinimo dar trūksta. Tuo labiau kad Pekino įtakos Europos sostinėse mastai, interesai ir potencialus politinis pavojus niekuo ne mažesnis nei Maskvos. 

Ir visgi toks Europos letargas neturėtų stebinti. Kinija, nuo pat Šaltojo karo pabaigos paskelbusi globalios plėtros programą (angl.China goes out), į Europą žvelgė kaip į tikrųjų galimybių žemę. Oficialiomis žinutėmis, palaikančiomis Europos integraciją, glaudesnį ekonominį ir politinį ES bendradarbiavimą, Pekinas Europos sostinėse užsitikrino patikimo ir pragmatiško partnerio statusą. Partnerio, kuris neturi jokių priekaištų Europai, kuriam visų svarbiausia ekonomika: prekyba, investicijos, darbo jėgos judėjimas. Nors JAV neretai Briuseliui primindavo apie Kinijos agresyvią elgseną Rytų ir Pietryčių Azijoje, tačiau Europai puikiai tiko šalti ir oportunistiški santykiai su Pekinu. 

Tuo labiau kad Pekinas, pavyzdžiui, per euro zonos krizę, išreikšdamas kategorišką paramą eurui, pasirodė galintis būti malonus ir netgi reikalingas. Tokie Kinijos, atrodytų, mandagūs gestai buvo bei tebėra akivaizdūs bandymai skelti pleištą transatlantiniame ryšyje. Antai Kinija nuolatos pabrėžia, jog dolerio dominuojama tarptautinė ekonomika yra atgyvena, tad alternatyvių valiutų stiprinimas yra būtinybė, siekiant silpninti JAV hegemoniją. 

Šiandien faktai iškalbingi. Europos Sąjunga yra didžiausia Kinijos prekybos partnerė, į Europą keliauja didžiausi skaičiai Kinijos tiesioginių užsienio investicijų.

Lūžiniu Kinijos buvimo Europoje momentu tiksliausia būtų įvardinti 2008–2009 m. pasaulinę finansų krizę ir po jos kilusią iki 2013 m. trukusią euro zonos krizę. 2008–2009 m., JAV ir Europos ekonomikoms patiriant didžiausius nuosmukius nuo XX a. trečio dešimtmečio, Kinijos kapitalas, investicijų alkis ir žmogiškasis potencialas tapo tikru gelbėjimosi ratu. Ypač mažosiose ES narėse — Portugalijoje, Vengrijoje, Graikijoje, kiek vėliau Kroatijoje — investicijų iš trečiųjų šalių reikėjo kaip oro. Tačiau visose be išimties ES valstybėse krizės pagirių laikotarpiu Kinijos ekonominis aktyvumas buvo esminis. Pekinas pradėjo supirkti stambiausias šalių kompanijas, investuoti į šių valstybių infrastruktūrinius projektus, technologinę pramonę, kurti naujas darbo vietas.

Visa tai atrodė pozityviai, turint omeny, jog dauguma susitarimų tiek Kinijai, tiek ES šalims narėms buvo komerciškai pelningi. Vis dėlto netrukus buvo atkreiptas dėmesys į keletą antakius suraukti verčiančių aspektų. 

Visų pirma dauguma stambiausių Pekino investicijų yra nutaikytos į valstybių strateginės infrastruktūros objektus (keletą pavyzdžių panagrinėsime kiek vėliau). Antra, jeigu iš Kinijos į Europą atkeliauja privataus kapitalo lėšos, jos absoliučia dauguma yra susijusios su valstybe — Kinijos komunistų partija ar net su aukščiausiais partijos šulais. Trečia, Kinijos ir ES ekonominiai-prekybiniai santykiai vedami visai ne abipusės meilės; ES valstybės palankiai sutinka kiniško kapitalo atvykimą, o Kinija ES investicijoms yra praktiškai uždara — investicijų abipusiškumas (angl. reciprocity) Pekino ir Briuselio santykiuose beveik neegzistuoja. 

Kinijos išskirtinis dėmesys investicijoms į ES šalių kertinius, strateginius infrastruktūrinius objektus — jūrų uostus, oro uostus, atomines jėgaines — sukėlė didžiausią nerimą Europos sostinėse. Pavyzdžiui, Kinija turės 33 proc. vertės šiuo metu rengiamo didžiausio infrastruktūrinio projekto visoje Europoje. Tai — Hinkley Pointatominės jėgainės, statomos Jungtinėje Karalystėje, šalia Bristolio kanalo. Tik tapusi ministre pirmininke, T. May, atkreipdama dėmesį į balsus, skalambijančius apie augantį Kinijos pavojų, laikinai sustabdė projekto įgyvendinimą, tačiau visai neseniai projektas buvo pratęstas. Britanijos saugumo ekspertai aiškina, jog absoliučiai nesuvokiama, kaip trečioji šalis (ir potenciali varžovė) buvo prileista turėti trečdalį Britanijos strateginio projekto vertės. 

Visoje Europoje panašių atveju apstu. Kinija ne per seniausiai įsigijo 49 proc. PrancūzijosToulouse-Blagnacoro uosto (didžiausio Pietų Prancūzijoje) akcijų. Jokia staigmena, jog šiame susitarime figūruoja „Shandong Hi-Speed“ grupė — Kinijos valstybės kontroliuojamas infrastruktūros kūrimo konglomeratas, praktiškai administruojamas Kinijos politinio elito. 

Neseniai Kinijos „ChemChina“ už milijardą dolerių įsigijo Vokietijos gamybos gigantą „KraussMaffei Group“. Kinija, siekdama technologiškai neatsilikti nuo JAV, rodo ypatingą dėmesį vokiečių aukštųjų technologijų kompanijoms, kurios bent jau šiandien gana atviros kiniškam kapitalui. Ta pati „ChemChina“ dar 2015 m. įsigijo vieną didžiausių ir seniausių pasaulyje italų padangų gamintojų „Pirelli“. Verta pastebėti, jog šiuose, regis, komerciniuose susitarimuose figūruojanti „ChemChina“ yra vadovaujama žmogaus, esančio Kinijos komunistų partijos centriniame komitete — aukščiausiame šalies partiniame organe. 

Galų gale – šiurpinantis faktas, jog Kinija ties pietine Europos siena nuo 2016 m. turi visišką jūros uosto kontrolę. Ant bankroto ribos balansuojanti Graikija pardavė Pirėjo uosto kontrolinį akcijų paketą kinų „Cosco“ bendrovei. Visiškai neperdėsim konstatuodami, jog šiandien Pekinas turi vieno svarbiausių Europos uostų visateisį valdymą. 

Visa tai yra aiškiausia manifestacija Pekino 2012 m. inicijuoto naujojo Šilko kelio projekto, siekiančio jūromis, keliais, geležinkeliais ir dujotiekiais susieti Kiniją su Europa bei kitais žemynais. Kinijos komunistų partija šiam projektui skyrė 5,7 trln. juanių (725 mlrd. eurų), o projektu siekiama aprėpti 65 valstybes, kuriose susitelkę 70 proc. planetos gyventojų, ketvirtadalis visų pasaulio energijos išteklių ir 28 proc. globalaus BVP. Nors  tai visų pirma kolosalus ekonominis projektas, tačiau politikos (geopolitikos) toli ieškoti nereikia. 

Vienas pagrindinių naujojo Šilko kelio motyvų — tai faktas, jog JAV (kartu su Indija bei Pietryčių Azijos valstybėmis) tebeturi pagrindinių kinų jūros kelių kontrolę. Kinijai nerimą kelia tai, jog potencialaus konflikto ar karinės krizės scenarijuje Vašingtonas bei jo sąjungininkai šiuos jūros kelius gali paprasčiausiai atkirsti. Tai būtų ekonominė katastrofa Kinijai, vis dar absoliučiai priklausomai nuo žaliavų importo. Tad naujasis Šilko kelias yra vienas iš nedaugelio būdų diversifikuoti Kinijos prekybos logistiką. Bet kuriuo atveju naujasis Šilko kelias yra aiškiausia milžiniškų Kinijos ambicijų XXI a. iliustracija, o Europa šiuose planuose užima labai reikšminga vietą. 

Skaitytojui priminsiu, jog, beką tik išvardintų Kinijos manipuliacijų neišsemiamu finansiniu kapitalu, dar praėjusių metų vasarą kinų eskadriniai minininkai, fregatos ir aprūpinimo laivai manevravo ne kur kitur, o Baltijos jūroje. Čia vyko jungtinės Rusijos ir Kinijos karinės jūrų pratybos, o panašios pratybos netolimoje ateityje planuojamos ir Juodoje bei Viduržemio jūrose.

Minkštoji galia — atskiros studijos reikalaujantis objektas, apimantis Kinijos kultūrinį frontą Europoje. Nuo 2004 m. Pekinas visame pasaulyje įsteigė daugiau nei 1500 Konfucijaus institutų — kinų kalbą ir kultūrą skleidžiančių mokymo centrų. Šie institutai jau tapę savotiškais Trojos arkliais Europos akademinėse aplinkose. Su Pekine suformuluotomis mokymo programomis Konfucijaus institutai skleidžia pozityvią žinią apie neva unikalų „Kinijos demokratijos modelį“, fenomenalios komunistinės sistemos su rinkos ekonomikos atplaišomis pranašumą, palyginti su „atgyvenusiu“ Vakarų kapitalizmu. Rusiškoji švelnioji galia siekia pateikti Maskvos kaip tradicinių krikščioniškų vertybių vėliavnešės įvaizdį, o Konfucijaus institutų paišoma Kinija yra egzotiška, pragmatiška bei moralės ir dvasios harmonijos siekianti tolima šalis. Akivaizdu, žmogaus teisių padėtis, Taivano ar Tibeto nepriklausomybė bei įspūdingi Kinijos valdančiojo elito turtai instituto mokymo programose neaptarinėjami.

Tai — šiandienė realybė ir faktai. Viena vertus, ES ir Kinijos ekonominis bendradarbiavimas yra savaime suprantamas ir niekur neišnyks. Kita vertus, Kinija pamažu tampa dar vienu frontu Europai. Su Rusija Rytuose, radikaliu islamu Pietuose ir Europos viduje bei Kinija Tolimuosiuose Rytuose bei ES ekonomikoje Europa tampa panaši į iš visų pusių puolamą tvirtovę. 

Augantis Pekino ambicijų ir įtakos kąsnis jau matomas ES politiniuose pareiškimuose ir balsavimuose Kinijos klausimais. 2016 m. liepą ES ruošė bendrijos poziciją Pietų Kinijos jūros krizės klausimu. Šioje šalia pietrytinės Kinijos pakrantės esančioje jūroje Pekinas kuria dirbtines salas bei agresyviai manevruoja, gąsdindamas Filipinus, Vietnamą, Taivaną ir Malaiziją. ES vieninga pozicija siekė deklaruoti griežtą Kinijos veiksmų pasmerkimą. Visgi ES nepavyko priimti bendrijos pareiškimo, nes jį vetavo Graikija, Kroatija ir Vengrija; šalys, galinčios pasigirti didžiausiu (proporciniu) Pekino finansiniu ir investiciniu dėmesiu. Šios šalys kartu su Portugalija sustabdė panašų ES pareiškimą dėl žmogaus teisių padėties Kinijoje bei jau yra tapusios savotiškomis Pekino advokatėmis Europoje. Turint omeny, jog Kinijos investicijos šiose ir kitose ES narėse auga geometrinės progresijos būdu, panašių balsavimo tendencijų tik dažnės. 

Aukščiausiu lygmeniu Xi Jinpingas nėra linkęs kritikuoti Europos integracijos projekto, tačiau siekdama savų tikslų Kinija elgiasi makiaveliškai. Prieš keletą metų Pekino iniciatyva įkurtas oficialus 16+1 politinis forumas, vienijantis visas Centrines ir Rytų Europos valstybes bei Kiniją (Lietuva taip pat yra šios platformos narė). Kasmet vienoje iš regiono sostinių valstybių premjerai susitinka su Kinijos premjeru bei aptaria ekonominio bendradarbiavimo klausimus. Kadangi 16+1 forumu brėžiama riebi linija tarp Rytų ir Centrinės bei Vakarų Europos, vertinant geopolitiškai, „skaldyk ir valdyk“ principas geriausia iliustruoja Pekino tikslus kuriant tokio pobūdžio formatus.

Visi šiomis dienomis Europoje vykstantys Kinijos augančios įtakos procesai kelia nerimą, tačiau didžiausi iššūkiai laukia ateityje. Kinijai nėra kur skubėti. Jos ekonomika, nors pastaruoju metu kiek lėčiau, tačiau toliau auga. Kinija yra šalis su kelių tūkstančių metų raidos istorija. Ši istorija kinus išmokė, kad turtingą imperinę patirtį reikia tinkamai derinti su kruopščiai apgalvota strategija. Išmintis ir kantrybė yra kinų DNR dalys. Lėtai, bet nuosekliai siekdami geostrateginių tikslų, kinai vis labiau pasitiki savimi ir drąsiai žvelgia į ateitį. Kitaip nei Rusija ar Iranas, Kinija nesiplėšo marškinių ir nepučia krūtinės — tai priešinga kinų tapatybei. Pekinas jaučia, jog laikas, kai jų šalis vėl ras vietą po saule, dar ne nūdiena, tačiau netolima ateitis.

Šioje Kinijos didžioje strategijoje Europa yra akivaizdus taikinys. Vidinių krizių kamuojamas bei egzistencinių iššūkių patiriantis senasis žemynas tampa Kinijos imperinės ekonominės diplomatijos poligonu. Laužus degti dar anksti, tačiau pabusti iš letargo ir adekvačiai įvertinti situaciją — būtina.