Vaiva Storastienė, Lietuvos kamerinio orkestro klavesinininkė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vienas iš mano gastrolių iššūkių, o gal ir nedidelė dalelė jų žavesio yra instrumentai.

Kaip žinoma, klavesinas yra ganėtinai nemobilus instrumentas dėl savo svorio bei gabaritų, todėl iš Lietuvos po pasaulį jis tikrai neskraido.

Instrumentai būna kaskart vis kiti. Repeticijos trukmės dažniausiai nepakanka apsiprasti ar bent susipažinti. Būta atvejų, kai teko groti ir visai be jokios repeticijos, be vienintelio išankstinio prisilietimo. Taigi, koncerto metu vyksta visai įdomi ir dažnai vien tik intuicija paremta improvizacija. Kiek jautri klaviatūra? Kaip salėje skamba du manualai, ar naudoti abu, ar palikti tik vieną? Velnias, o kaip skamba liutnės registras, verta surizikuoti ar ne?

Į visus šiuos, o ir kitus, klausimus, reikia sau atsakyti per dalį sekundės, jau muzikuojant. Prisiderinti, pajusti, priimti sprendimą ir jį įvykdyti.

Nenuobodu, rutina negresia.

Klavesinų būna visokių. Kartais jie būna lyg išpuoselėti, galingi lenktyniniai žirgai. Su kuriais – nors ir aplink žemę. Jie akimirksniu paklūsta kiekvienai komandai, jais galima visiškai pasitikėti. Tikra svajonė.

Kartais jie – tik blyškūs buvusio grožio ir jėgos prisiminimai, suvargę, lėtai besimarkstantys, netikėtai iš gilaus miego pažadinti scenos šviesų, klimpstančiais klavišais, neveikiančiais registrais, reaguojantys tik į patį šiurkščiausią spustelėjimą. Tuomet natose pasižymiu, kad pirmos oktavos g ir d, antros – cis ir e nenaudotinos, o mintyse išsibraukiu visus greitesnius pasažus. Laviruoju, žongliruoju ir atsargiai sėlinu tarsi minų lauke, šokinėju iš manualo į manualą, visos ekspromtinės idėjos bei inspiracijos susitraukia iki neįmanomai mažų dydžių, akordai kiek gremėzdiškai pažabojami, ir ech – netikėtai nepažyra svaigiais karoliukais.

Būna visiškai neišlaikančių derinimo klavesinų ir / ar staiga išsiderinančių grojant – šie yra pats baisiausias mano košmaras. Klastingi, neprognozuojami, isteriški, bet kurią tonaciją, pasažą, temą galintys paversti šiurpiu groteskišku šaržu.

Schnittke suskambėtų visai įtikinamai, tačiau Vivaldi „Rudens“ antroji dalis – jau diskutuotinai. Po paskutinio bandymo susitarti su štai tokiu klavesinu – monstru iš kolegių išgirdau įvertinimą, kad „Ruduo“ šįsyk suskambėjo visai feliniškai... Hmm, pradeda kankinti įkyrios mintys apie elektrinę, visados tobulai suderintą klavinovą.

O būna klavesinų, iš pirmo žvilgsnio visiškai neypatingų, kuklių ir paprastų. Pabraižytais šonais, sienų mačiusiais kampais, o kai kada ir deka jau būna išvagota raukšlių – skilimų. Būna, kad net suabejoju – ar šis visko matęs diedukas užgros? Pirmas prisilietimas prie klaviatūros niekuo nenustebina. O paskui ima ir įvyksta mažas stebuklas. Tokie klavesinai ne kalba – jie prakalbina. Mes prisijaukiname vienas kitą, mes tampame vienas kitu. Plektrai pulsuoja mano pirštų galiukuose. Stygos rezonuoja mano rankose. Ir aš įsimyliu, svaigiai, netikėtai. Ir įsikvepiu. Ir neriu į klaviatūros gelmes...

Teksto autorė Vaiva Storastienė – Lietuvos kamerinio orkestro klavesinininkė