Dave Michuda/Unsplash.com nuotr.

Giedra Radvilavičiūtė, Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones. Vilnius: Apostrofa, 2018 m.

Rašyti kritinę esė apie Giedrą Radvilavičiūtę atrodo „užgyvenimo“, išsamaus apgalvojimo reikalaujantis darbas. Panašia filosofija remiasi ir pati rašytoja, sakydama, kad tekstus reikia nugyventi, stebėdamasi kas antrus metus to paties autoriaus leidžiamomis knygomis, suvadybinamu kūrybos procesu. Toks nusistatymas kiek kontrastuoja su kritikos tekstų pobūdžiu ir netgi misija reflektuoti kuo naujesnės literatūros lauką. Per trumpą laiką parašyti kelių puslapių tinkamai suvirškinamą tekstą (kartais kritikos tekstas – kaip įrankis skaitytojams nuspręsti, ar skaityti knygą, ar ne, gali atstoti visą knygą apskritai) apie keliomis prasmėmis lėtą knygą – G. Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ (2018) – man atrodo savaime nesusipratimas, nors ir neišvengiamas, savotiška jaunatviška avantiūra. Taip pat, būdama dar neapsiplunksnavusi studenčiokė, kartais, pripažinsiu, tiesiog nesuprantu to, ką reikėtų suprasti. Antrosios G. Radvilavičiūtės knygos pavadinimo „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ prasmę supratau tik pasigūglinus vieną autorės interviu. Ir vis dėlto įmanoma (privaloma) rasti sąlyčio taškų, kuriais kažkas tinkamo pasakoma ir studenčiokei, universalijos, kurios sužiba individualaus gyvenimo patyrimo dokumentavime, naujausioje G. Radvilavičiūtės knygoje „Tekstų persekiojimas“.

Giedra Radvilavičiūtė (Evgenios Levin nuotrauka)

Pirmąją autorės esė knygą „Suplanuotos akimirkos“ skaičiau lankydama netikėtai į ligoninę patekusį brolį. Įsimesdavau ją į kuprinę šalia vandens butelio ir bananų maišelio kaip priminimą, kad reikia atsiversti ir paskaityti. Skaičiau parėmusi smakrą, uosdama su niekuo nesumaišomą ligoninės kvapą, ir tas knygos pavadinimas atrodė toks tiesmukai ironiškas, kad tuo metu net juokas neėmė dėl visiško absurdo, o vėliau juokas suėmė – labai didelis. Panašiai ir „Tekstų persekiojimas“ turi įrankių sukelti juoką ne tik man, bet ir (nepabijosiu apibendrinimų) nemažam skaičiui jaunų žmonių. Nors tekstai, ypač pirmoje dalyje skelbiami kaip literatūros kritika, apžvalga, skaitytojui reikia aktyvumo, išmanyti intertekstus, o čia jau galima rimtai užkliūti ir pargriūti, tačiau juose gausu ironijos ir sarkazmo, netikėtų palyginimų ir jungčių. Patardama, kaip tapti skaitomiausiu lietuvių autoriumi, G. Radvilavičiūtė rašo: „Fotografuokite lėkštę, iš kurios valgėt, puodelį, iš kurio gėrėte. Batą, kurį avėjote. Bangą, kurią perplaukėte“ (104 p.), apie pažintis literatūriniuose forumuose: „Mane gali imti su kuo nors pažindinti. (Prievarta. Arba už pinigus. Ir su kai kuriais žmonėmis – amžiams.)“ (93 p.) Autorė humorą pajaučia subtiliausiuose žmogaus gyvenimo judesiuose ir perteikia jį lengva ranka. Šį neabejotiną talentą ji praktikuoja ne tik rašydama tekstus – pristatydama knygą 2018 metų Vilniaus knygų mugėje, regis, pati tik vos šyptelėjusi, visą salę prajuokino tikromis istorijomis „iš gyvenimo“. Patirtis, apsiskaitymas, intuicija leidžia autorei sakyti tiesą. Internete mačiau komentarą, kad autorės pasakojimo būdas yra kaip keistokos visažinės tetos, kuri, nežinai, ką galvoja, kur eina, bet kai pasako – tai iš peties ir tik tiesą. Literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė „Tekstų persekiojimo“ recenzijoje1teigia, kad G. Radvilavičiūtė autoironiškai leidžia save vertinti kaip buitišką vyresnės kartos atstovę. Vis dėlto tie, kurie mano, kad jaunimas skaito tik lengvą literatūrą, kiek pretenzingesni – klasiką arba Martynenko (pastarąjį G. Radvilavičiūtė laiko rašytoju „iš Dievo“), skaudžiai klysta. Ieškantieji sveiko vertinimo ir nebijantieji paplušėti prie teksto skaitymo rinksis G. Radvilavičiūtę, ir ne be reikalo, ir ne netikėtai. 

Vertinant „Tekstų persekiojimą“, svarbu pakalbėti apie knygos struktūrą. Ji yra sudėta iš trijų dalių – literatūros kritikos, publicistikos ir, pavadinsiu, „grynųjų“ esė. Truputį gaila, kad tik vienas tekstas yra nepublikuotas anksčiau, t. y. paskutinė rinkinio esė „Tik balsas“ (2017 m.) – tarp skaitytojų atsiliepimų teko matyti ir tuo nusivylusių autorės talento gerbėjų. Turint tai omenyje, dar nesuprantamiau atrodo kai kurių tekstų – poleminio straipsnio apie Garliavos skandalą, taip pat kiek didaktiško straipsnio, kurio objektas yra A. Užkalnio „fenomenas“, – parinkimas knygai. Greta literatūrinių pasvarstymų, beveik grožinių tekstų apie rašytojus ir jų kūrybą, šie tekstai savo objektais atrodo mažų mažiausiai morališkai pasenę, o gal net labiau tinkantys kokiam nors naujienų portalui. Kyla klausimas, ar nevertėjo naujai knygai parašyti naujų esė, nors rašytoja tokiais atvejais jau yra iš anksto apsidraudusi ir jau seniai nurodžiusi, kad tekstus užgyvena ir naujų, net ir norėdama (o ir nenori) nesukurs greičiau, negu jie ateina (žr. aukščiau ir žemiau)2.

Adresuodama šių tekstų pasirinkimo faktą, G. Radvilavičiūtė sako, kad tokie naujausios knygos tekstai kai kuriuos skaitytojus gal ir atstums, bet kitus pritrauks. Skaitydama šiuos tekstus kaip jaunesnė skaitytoja pasijutau kiek atskirta ir atstumta, nes Garliavos bylos metu buvau net per jauna suprasti viso reikalo skonį, kvapą, keistumą ir netgi komiškumą („patvorinių klanas“). Šios ypatybės ir įkvėpė tokius tekstus kaip šis, nors dabar tie įvykiai vis tiek atrodo kiek per daug nutolę. Lyg ir norėtųsi apkaltinti autorę sukėlus nejaukumo jausmą. Šiais tekstais G. Radvilavičiūtė kiek nutolsta nuo ankstesnių literatūros vertinimo ir paskirties ieškojimo tekstų ir priartėja prie socialinės visuomenės kritikos. Tekstų objektai – be Garliavos ir Užkalnio dar ir anglų kalbos suvešėjimas lietuvių kalbos diskurse, naujienų portalų antraščių rimai, klišės ir metaforos, ir kt. – kai kada aktualūs ilgesnį („Nustebsite, kokie tekstai išlaikė laiko egzaminą! Eksperto komentaras“), kai kada trumpesnį laiką. Vis dėlto tikriausiai visuose iš pradžių irzulį kėlusiuose tekstuose esama universalumo ir ilgaamžiškumo pagrindo, kuris yra ir bus aktualus dar ilgai. Iš pirmo žvilgsnio moraliai senstelėjusios, taigi net susierzinimą keliančios esė yra puikiausias praktinis sveiko proto pritaikymo pavyzdys, turintis po keliais sluoksniais besislepiantį, nepretenzingą edukacinį polinkį, kuris aktualus visada.

Kita vertus, tuomet kyla svarstytinas klausimas, kiek tai apskritai yra eseisto uždavinys atspindėti ir sveiku protu vertinti socialinę realybę, taigi ir priartėti prie publicistikos, žurnalistinės polemikos, o kiek jam reikėtų subjektyviu žvilgsniu taikytis į žmogiškojo gyvenimo universalijas, taigi pritaikyti grožinį, prozišką žvilgsnį. „Tekstų persekiojimo“ tekstuose gausu pirmojo prado, net ir ne grynuosiuose aktualijos tekstuose, skelbiamuose jau apkalbėtoje antrojoje knygos dalyje. Grynai eseistiškuose tekstuose „prasimuša“ ir populiarių užsienietiškų filmų siužetai, ir naujienų portalų komentarai, antraštės, apskritai visuomenės absurdiškumas. Taip iškyla ir žanro problema. Gintaras Beresnevičius teigia, kad „eseistika susiformavo tarp kelių žanrų – publicistikos, poezijos, novelistikos, kritikos, autobiografijos ir biografijos, atsiminimų“ („Eseistikos tendencijos moderniojoje Lietuvoje“). Toks suvokimas, nors ir visiškai teisingas, pastebiu, kad kartais suprantamas klaidingai – kaip leidimas esė kaip žanrui „suvartoti“ absoliučiai viską, neva ir būti viskuo – piktintis, kuo papuola, vienakryptiškai polemizuoti, įterpti savo dienoraščio ir mokyklinių rašinėlių ištraukų (arba, nelaimei, esė įterpti į juos). G. Radvilavičiūtės kūryboje jau anksčiau buvo jaučiami proziškas ir publicistinis pradmenys, būta diskusijų, ar autorės esė ne per daug priartėja prie prozos, ar nebūtų tiksliau jas įvardyti novelėmis, apsakymais.Išskirsčius knygą dalimis, šios diskusijos įgavo dar konkretesnį fizinį įrodymą, nors ant paties viršelio užrašyta, kad tai – esė. Sakoma, kad rašytojai, nurodantys teksto žanrą, gali arba laikytis žanro kanonų, arba juos kūrybiškai paneigti. Nors rinkinyje esama tekstų, panašesnių į noveles, į publicistiką, į kritiką su grožinės literatūros prieskoniais, tačiau linkčiau teigti, kad tai – vis tiek esė, tiesiog žaismingai neigianti ir taip kiek išblukusias (o gal labiau niekada aiškiai ir neapibrėžtas) žanro ribas. Kadangi visus tekstus sieja kritiškas žvilgsnis ir neabejotinai kūrybiškas būdas tą žvilgsnį įprasminti, esė susijungia į vientisą rinkinį – apie rašytojus ir žmones. Knygos viršelis nemeluoja.

„Tekstų persekiojimą“ rekomenduočiau kaip mąstymo pratybas – ne tik dėl nutylėto reikalavimo gerai išmanyti kontekstus (dėl ko rizikuoji veikiai pasijausti kvailokas, nes nuoširdų juoką kelia frazė, kuri tikriausiai iš kažkur pasiskolinta, bet to iš karto nesupranti, o jei ką jau supranti, tai nepelnytai pasijauti atseit išprusęs ir tada jau rizikuoji iš tikrųjų būti kvailokas). Labiausiai rekomenduočiau dėl to, kad blaivaus proto vertinimo kartais mūsų literatūroje ir apskritai tekstuose stokojama. Jeigu jau rašoma apie aktualijas, nesvarbu ar grožiniame tekste, ar publicistiniame, tai labai tendencingai, didaktiškai ir apskritai pompastiškai. Šiame rinkinyje pateikiami tekstai pajudins užkerpėjusias smegenis, suteiks kritinių įrankių vertinti tekstus ir apskritai gyvenimo aktualijas ir įvykius. Dėl šios priežasties labiausiai palinkėčiau ją perskaityti savo bendraamžiams – Giedros Radvilavičiūtės esė paskatins plėtoti savą, kritišką aktualijų ir tekstų persekiojimą.