Jonas Paulius II

EPA nuotrauka

Laukdami popiežiaus Pranciškaus prisimename ir prieš 25-erius metus vykusį Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje. Jo Ekscelencija Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas 1992–1993 m. buvo Popiežiaus apsilankymo Lietuvoje komiteto (PALK) generalinis sekretorius. Tad susitikime ir klausėme, kaip buvo ruošiamasi šiam neaprėpiamos reikšmės įvykiui.

Atvykimo belaukiant...

Valstybė dar buvo visai neseniai atgavusi nepriklausomybę, o jau 1993 metais į Lietuvą suplanavo atvykti popiežius. Kaip Lietuva sutiko šią žinią?

Žinią sutiko labai pozityviai. Tai buvo metas, kai Lietuva žengė pirmus žingsnius pasaulinio pripažinimo link. O popiežiaus sutikimas atvykti – buvo labai didelis pripažinimas Lietuvai ir tęstinumas to, kad Šventasis Sostas per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį visą laiką viešai pripažino Lietuvos nepriklausomybę de jure. Šis palaikymas ir popiežiaus atvykimas į Lietuvą maloniai nuteikė. Taip pat vizito data sutapo su tuo, kad prieš keturias dienas iš Lietuvos buvo išvežti paskutiniai SSRS tankai. Taigi, popiežiaus apsilankymas buvo labai reikšmingas tiek dvasine, tiek politine prasme. 

Prisimenant žinią apie šv. Jono Pauliaus II apsilankymą Lietuvoje, kas pirmiausia iškyla Jūsų prisiminimuose?

Visas organizacinis darbas, kuris iš tikrųjų buvo milžiniškas. Įspūdžiai, kai popiežius išlipo iš lėktuvo, pabučiavo Lietuvos žemę ir prabilo lietuviškai. Taip pat pats organizavimas, studentiška baimė pramiegoti popiežiaus atvykimą. Dvasinis ir emocinis krūvis buvo labai didelis, todėl kaip tik antrąją popiežiaus vizito dieną dėl susikaupusio nuovargio truputėlį pramiegojau, bet pavėlavau tik į pusryčius. Popiežius buvo atvykęs į Lietuvą keturioms dienoms, visos jos buvo kupinos emocijų. Įsimintinas ir popiežiaus išvykimas, kai popiežius išskrido į Latviją visi laukėme oro uoste, kol lėktuvas kirs Lietuvos irLatvijos oro erdvės sieną.

Teko skaityti, kad organizuoti popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje Jums buvo patikėta iki popiežiaus atvykimo likus maždaug metams, tai yra 1992 m. vasarą. Ką atsimenate iš tos pradžios, kaip tai atrodė? 

Aš atvykau iš Romos, dar būdamas klierikas, atlikti įprastą vasaros pastoracinę praktiką. Maniau, kad mane paskirs į parapiją, tačiau arkivyskupas (Audrys Juozas Bačkis – aut. past.) nusprendė pasilikti mane padėti darbuose kurijoje. Tuo metu sulaukėme žinios apie popiežiaus atvykimą, taigi man pasiūlė metams atidėti mokslus, ruoštis diakono šventimams ir imtis organizuoti popiežiaus vizitą. Tai buvo iššūkių kupinas laikotarpis. Pradėjome organizacinius darbus ir 1992 m. lapkričio mėnesį mane įšventino diakonu. Tai gana dideli gyvenimo pasikeitimai (juokiasi).

Sakykite, kas buvo atsakingi už popiežiaus vizito organizavimą Lietuvoje?

Tiek valstybė, tiek Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Buvo sudarytos dvi atskiros ir viena bendra komisija. Iš valstybės pusės buvo paskirti beveik visi viceministrai. Bažnyčia buvo atsakinga už liturgiją, katechezes, kvietimus, komunikaciją ir pan. Prie organizavimo taip pat prisidėjo vyskupai, kunigai iš įvairių parapijų, seminaristai, didelis būrys savanorių. Taigi, kartu su valstybės atstovais veikė plati organizacinė komanda. 

Jonas Paulius II meldžiasi Kryžių kalne

Ekscelencija, kokius išskirtumėt svarbiausius darbus ar didžiausius išbandymus organizuojant popiežiaus vizitą? 

Lietuvai ir Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje tai buvo pirmas tokio dydžio tarptautinis renginys po Nepriklausomybės atgavimo. Prieš tai buvo Sąjūdžio renginiai, Dainų šventės, bet Bažnyčiai ir valstybei organizuoti tokios aprėpties vizitą buvo pirmas kartas. Jaunos Lietuvos valstybės saugumo pareigūnai pirmą kartą gavo tokią užduotį. Tarp Kanados lietuvių buvo specialistų apsaugos srityje, kurie atvyko apmokyti mūsų valstybės apsaugą. Kilo tokių iššūkių, kaip suorganizuoti sraigtasparnius, o jų tuo metu Lietuvoje nebuvo pakankamai. Taip pat tuo metu dar visai neseniai buvo įrengtas naujas mobiliųjų telefonų tinklas Lietuvoje, tačiau retas kas turėjo mobilųjį telefoną. Atsimenu ir vieną patirtą incidentą: kai iš Vatikano atvyko pasiruošimo komanda, mes oro uoste juos turėjome pasitikti kaip oficiali delegacija su valstybės ir Bažnyčios atstovais. Kai pajudėjo visi automobiliai, mano „žiguliukas“ neužsivedė reikiamu laiku... 

O kas sudarydavo delegacijas, pasitinkančias Joną Paulių II? 

Delegacijos sudaromos pagal specialų protokolą, taigi, priklausomai nuo aplinkybių, pasitikdavo Lietuvos Respublikos prezidentas, kiti valstybės atstovai, Bažnyčios Lietuvoje atstovai, lankomos vyskupijos vyskupai, savivaldybėse – merai. Taip pat popiežių visur turėjo lydėti Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas. Tiesa, pasitinkant popiežių buvo iššūkis susiorganizuoti žurnalistams, nes dar nebuvo tokio renginio, kuriame į vieną vietą taip gausiai turėjo susirinkti spaudos atstovai. 

Kaip sekėsi bendradarbiauti su valstybės institucijomis? 

Buvo gerai suprasta, kad šis didis įvykis – valstybės prestižo ir nacionalinės garbės klausimas. Taigi, valstybė kartu su Bažnyčia Lietuvoje buvo labai suinteresuota, kad popiežius būtų tinkamai priimtas. Visos institucijos uoliai dirbo savo darbą, nes visiems popiežiaus atvykimas buvo itin svarbus. Tiesa, valstybės pareigūnams tai buvo pirmas kartas dirbant su Katalikų Bažnyčia Lietuvoje kaip su lygiu partneriu. Praėjus nuo popiežiaus vizito 20-čiai metų, vienas buvęs viceministras dalinosi atsiminimais, kad tuo metu pareigūnų gretose buvo daug senų sovietinių pareigūnų, ir mano buvimas organizaciniame komitete daug ką pakeitė. Man pačiam tuo metu buvo apie 30 metų. 

Kartą į posėdį su valstybės institucijų atstovais atsinešiau nešiojamąjį kompiuterį, kadangi anksčiau dirbau su kompiuteriais ir buvau prie to pratęs. Tokie kompiuteriai tuo metu Lietuvoje nebuvo labai populiarūs, tai posėdžio dalyviai buvo nustebę, kad Bažnyčios atstovas į posėdį atėjo su naujausia technologija. 

Po vizito bendradarbiavimas su valstybe tęsėsi toliau. Pakankamai greitai rasti bendri susitarimai. Iki 2000-ųjų metų jau buvo pasirašyti trys susitarimai tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos. 

Ar kaimyninės valstybės prisidėjo prie organizavimo, ar buvo daugiau kaip svečiai?

Kaimyninės valstybės prisidėjo užtikrinant saugumą, – tuo reikalu buvo kreiptasi ir į NATO prašant pagalbos. Lenkija atsiuntė reikiamą sraigtasparnį, kuris jau buvo nudažytas reikiama spalva – baltai. Kaimyninė Lenkija padėjo, kadangi Lietuva turėjo tik karinių sraigtasparnių, o juos tuo metu perdažyti būtų reikėję didelių išlaidų.

Kaip buvo numatomas popiežiaus lankomų Lietuvos vietų ir kelionės programa?

Tai numatoma Lietuvos Vyskupų Konferencijai tariantis su Šventuoju Sostu bei dalyvaujant Lietuvos atstovams. Taip pat buvo galvojama ir vizito tema, kuria pasirinktas įkrikščioninimas: Krikštas buvo pagrindinė tema šv. Mišiose Vilniuje, Sutvirtinimas – Kaune, Kryžius –Eucharistija – Kryžių kalne. Vyko trejos šv. Mišios su atitinkama liturgija, susitikimas su jaunimu Dariaus ir Girėno stadione Kaune, Šiluvoje – susitikimas su šeimomis. Taip pat organizuoti susitikimai su Vilniaus universiteto, intelektualų bendruomene, diplomatais, valstybės ir kitų religijų atstovais. Taigi, buvo atsižvelgiama ir į teologinę misiją ir į skirtingas žmonių amžiaus grupes. 

Jonas Paulius II sveikinasi su žmonėmis Kauno Rotušės aikštėje

Kalbant apie komunikaciją, kaip buvo perduodama žinia Lietuvai apie popiežiaus atvykimą? 

Pasitelktas radijas, televizija, labai padėjo Lietuvos nacionalinė televizija. Bažnyčia savo ruožtu parapijose, per katalikiškas organizacijas rengė specialias katechezes, siekdama supažindinti žmones su popiežiaus biografija, vaidmeniu Bažnyčioje ir pasaulyje bei ryšiais su Lietuva. Pasakota ir apie tai, kaip kardinolas Karolis Wojtyla išrinktas popiežiumi savo kardinolo pijusę padovanojo Aušros Vartų koplyčiai. 

Buvo atvykusi charizminio atsinaujinimo iš JAV komanda „Fire“, kuri prisidėjo buriant tikinčiuosius ir skatinant naujas katalikiškas iniciatyvas.  

Kokią žinią buvo norima perduoti Lietuvos žmonėms organizuojamu popiežiaus atvykimu?

Bažnyčios atsinaujinimą. Tai buvo popiežius, atkeliavęs sustiprinti tikinčiuosius bei padrąsinti visą Bažnyčią, išgyvenusią ilgą okupaciją. Šūkiai „Atverkime duris Kristui“, „Liudykime Kristų, kuris mus išvadavo“ buvo tam tikras paraginimas išeiti iš gynybinės pozicijos, kuri susiformavo sovietmečiu, bei padrąsinimas nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo. Štai sovietinės okupacijos metu žmonės negalėjo viešai išpažinti tikėjimo, kai kuriems tuoktis reikėjo slapta naktimis, kad neprarastų savo darbo, bet išlaikytų savo tikėjimą. Taigi buvo siekiama išeiti į visuomenę ir parodyti, jog tikėjimas yra natūrali mūsų gyvenimo dalis. Popiežiaus vizitas atvėrė kelius dialogui su didesne dalimi visuomenės, padrąsino tikinčiuosius apie tai kalbėti. 

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, minint jos atkūrimo 25-metį, šv. Mišiose minėjote, kad kunigai užsidėjo stulas, kurios buvo pasiūtos specialiai Jono Pauliaus II atvykimui į Lietuvą. Kokie liturginiai drabužiai ir reikmenys buvo pagaminti ar gauti tam tikslui?  

Buvo priimtas sprendimas, kad visi kunigai būtų vienodai apsirengę, taigi „Lelijos“ fabrikui buvo nuvežti pavyzdžiai, pagal kuriuos reikėjo pasiūti stulas ir albas. Krikšto, Eucharistijos ir Sutvirtinimo liturgijai buvo naudojama balta ir raudona spalvos. Kalbant apie liturginius reikmenis, nebuvo galimybių turėti vienodus liturginius indus, todėl juos skolinomės ir vertėmės su tuo, ką turėjome.

Arkivyskupas Gintaras Grušas. Evgenios Levin nuotrauka

Retrospektyva ir perspektyva

Ar yra kas nors, kas žvelgiant atgal, atrodytų, galėjo būti surengta kitaip, ruošiantis Jono Pauliaus II vizitui?

Nelengva spręsti žvelgiant iš šių dienų pozicijų. Visada galima rasti iš ko pasimokyti, tačiau tuo metu Lietuvai tai buvo pirmas tokio dydžio renginys, todėl, atsižvelgiant į tuometines sąlygas, aplinkybes, manau, jog vizito organizavimas buvo nepaprastai sėkmingas. O to, kas nebuvo įgyvendinta, galėtume pasimokyti ruošiantis popiežiaus Pranciškaus atvykimui.

Žvelgiant iš 25-erių metų perspektyvos į Jono Pauliaus II Lietuvoje pasakytas kalbas, manau, jog į jas nepakankamai įsiklausėme. Nes tai, kas buvo popiežiaus išsakyta anuomet, dar vis yra aktualu ir šiandien. Buvo pasakyta tai, iš ko ir dabar galime pasimokyti. Daug išgirdome, darėme, pats procesas buvo labai naudingas, tačiau būtume dar labiau pajudėję pirmyn, jei būtume geriau įsiklausę į tas įžvalgas, pasakytas mums popiežiaus Jono Pauliaus II. 

Dėkoju už pokalbį J. E. arkivyskupui Gintarui Grušui. Gerbiamą skaitytoją kviečiu savęs paklausti: „O kaip aš galėčiau pasiruošti popiežiaus Pranciškaus atvykimui?“, kad išskirtinai ypatingą Svečią pasitiktume su giliu džiaugsmu ir viltimi.

Taip pat primenu, kad šia tema rašo ir prof. dr. Paulius Subačius monografijoje Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai 1988–2013, (I dalis, p. 85–91).

Autorius yra VU Istorijos fakulteto studentas