Pakėlęs akis į dangų, Jėzus bylojo: 
    „Šventasis Tėve, ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. 
    Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai. 
    Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą. 
    Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei. Aš pagarsinau tavo vardą, ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“. 

Apd 22, 30; 23, 6–11: Reikės tau liudyti ir Romoje

Ps 16, 1–2a. 5. 7–8. 9–10. 11. P.: Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi. / Aleliuja.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Šiandienos Evangelijoje Jėzus meldžiasi savo dangiškajam Tėvui užtardamas savo mokinius. Ko gero, galime matyti tam tikrus tikėjimo Jėzumi etapus: Tėvo jam pavestieji (plg. Jn 17, 12), po to tie, kurie per pavestuosius įtikės, ir Tėvo išsaugotieji, kurie skiriasi nuo pražūties sūnų (plg. Jn 17, 14).

Svarbu rasti mums savo kaip Jėzaus mokinių vietą ir pasitikėti paties Jėzaus malda už mus ir visus. Bet ir visi šie Jėzaus mokiniai yra dėl to paties Jėzaus santykio su savo Tėvu, atsiskleidžiančiu Jo maldoje.

Jis žvelgia į Tėvą pakėlęs akis, pripažįsta Jo šventumą, su Tėvu vienybę, iš kurios kyla ir kitų vienybė. Jis ir šlovę, meilę, ir pažinimą iš Tėvo pasidalina su jais. Jėzus visu tuo, kas jam brangiausia, kad Jis yra vienybėje su Tėvu, su didžiausiu dosnumu pasidalina su mumis, savo mokiniais. Ir tai nėra tik kažkokie gražūs žodžiai, panašūs į kitų didžių mokytojų mokymą. Tai mūsų, kaip Dievo vaikų, esmė. O kad kiltų didelis troškimas ir galia gyventi tuo! To ir siekia Bažnyčia skelbdama žodį. Jei džiaugsmas dėl tokios privilegijos nepaskatina visiškai atsiduoti Jėzui, tai gal bent alternatyva, kad viskas galėtų pasisukti bloga linkme, turėtų paskatinti branginti šią Jėzaus suteiktą dovaną.

Pasilikime Jėzaus troškime – tai yra mūsų viso gyvenimo prasmė: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.“ 

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai