Foto Arzu Sendag. Unsplash.com

2000 m. Kaune bendromis Kauno arkivyskupijos ir savivaldybės pastangomis buvo įkurtas Senamiesčio vaikų dienos centras, teikiantis socialines paslaugas šeimoms su vaikais, patiriančioms socialinių, ekonominių, psichologinių sunkumų šiandieninėje visuomenėje. Šiose šeimose dažnai piktnaudžiaujama alkoholiu, smurtaujama, todėl vaikai patiria nuolatinį stresą, nepriežiūrą. Centre jiems teikiama pagalba, taip pat vykdoma žalingų įpročių prevencija, kadangi tokiems vaikams gresia didelis pavojus perimti tėvų gyvenimo būdą, jį priimant kaip normą. 

Apie tai, kaip sekasi centro darbuotojams teikti pagalbą vaikams iš šeimų, patiriančių  socialinę, ekonominę atskirtį ir nepriteklių, kalbamės su VšĮ Senamiesčio vaikų dienos centro vadove AUŠRA ŽUKAUSKAITE ir socialine pedagoge IEVA DUMBLIAUSKAITE. 

Jūsų centras teikia paslaugas vaikams ir paaugliams, augantiems šeimose, kurių nariai neretai turi žalingų priklausomybių. Ar lengva vaikams išvengti rizikos perimti tėvų elgesio modelį? Kokios didžiausios grėsmės jiems iškyla? 

Aušra Žukauskaitė

Aušra Žukauskaitė: Vaikų dienos centrą lanko įvairių sunkumų patiriantys vaikai, gaunantys socialinę, finansinę paramą, patiriantys įvairių sunkumų mokyklose ir šeimose. Šeimų, kuriose klesti žalingos priklausomybės, vaikai gali perimti tėvų elgesio modelį arba elgtis visiškai atvirkščiai. Tačiau neretai vaikai, nematę kitokio pavyzdžio, perima tėvų elgesio modelį. Mūsų centro darbuotojų atsakomybė ir pareiga yra padėti vaikams išvengti priklausomybių, pakeisti požiūrį į gyvenimą suvokiant, kad priklausomybė, nepriteklius nėra kažkokia dogma, kad mes galime savo gyvenimą keisti. Padėdami tėvams stengiamės, kad jie keistų savo požiūrį į vaiką, rodydami jam didesnę meilę, atliepdami vaikų poreikius. Stengiamės įgalinti tėvus pačius kuo labiau rūpintis savo vaikais. 

Kadangi daugiausia dirbame su šeimomis, patiriančiomis socialinių ir ekonominių sunkumų, stengiamės, kad kuo mažiau vaikų būtų paimta iš šeimų. Teikiame tėvams konsultavimo, informavimo, tarpininkavimo paslaugas. Dirbame dviem kryptimis: viena – dienos paslaugos, kita – socialinės priežiūros paslaugos šeimoms, patiriančioms socialinę atskirtį ir nepriteklių, stokojančioms tėvystės įgūdžių. Mums svarbu, kad kuo daugiau vaikų saugiai augtų savo šeimose ir kuo mažiau jų būtų paimama iš šeimų. 

Labai svarbi bendruomenės savitarpio pagalba vaikams, augantiems šeimose, kamuojamose nuolatinio nepritekliaus, socialinių ir ekonominių grėsmių. Dažnam vaikui toks tėvų gyvenimo būdas tampa norma – jie į tai žiūri kaip į neišvengiamybę. Jei didesnioji vaikų dalis nematytų teigiamų pavyzdžių iš mokytojų, bendramokslių, bičiulių, nebūtų Dievo apdovanoti supratimu, kad jie nenori kartoti tėvų gyvenimo kelio, jie tokį gyvenimo būdą ir perimtų. 

Senamiesčio vaikų dienos centro nuotrauka

Kokią pagalbą teikiate vaikams, susiduriantiems su nepriežiūra, prievarta, žalingų priklausomybių rizika? Su kokiais sunkumais jums tenka susidurti? 

A. Ž.: Vaikai nuolat gyvena tėvų problemomis, jie patiria nuolatinį stresą. Jie nenori būti namuose, norėtų likti dienos centre nakvoti. Bet laikui bėgant vaikai prie to prisitaiko, ir jiems toks gyvenimo būdas tampa norma. Sulaukus 16–17 metų išlenda psichologinės žaizdos, dvasiniai sukrėtimai, ir tuomet atsiranda ankstyvas nelauktas nėštumas, nusikaltimai, valkatavimai, nedarbas. Tai jau yra pasekmė, kurios priežastis – tėvų, kurie negirdėjo iš savo tėvų, senelių gražių žodžių, o matė tai, ką turi, nepriežiūra ir apleistumas. „Ką aš blogai darau – taigi mano tėvai gėrė?“ 

Ar tėvai lengvai pasiduoda perauklėjami? 

A. Ž.: Mes suprantame, kad jiems labai sunku. Kažkas pas juos ateina ir pasako, kaip gyventi. Jie nenori, kad policija, vaiko teisių tarnybos, socialiniai darbuotojai kontroliuotų jų gyvenimą. Bet kadangi jie nesupranta, kad gali būti kitaip, jiems reikia mūsų pagalbos. O mūsų tikslas – nutraukti grandinę, kuri yra kaip paveldas per kartas. Tad rašome projektus, norėdami nuo mažens padėti vaikams, nes paaugliams padėti žymiai sunkiau. Paaugliai tėvų problemas perkelia į save, kartais net nebenori gyventi, nes nepajėgia pakelti situacijos. Mes mokome vaikus gaminti maistą, tvarkytis, ruošti pamokas, taip pat vyksta dailės, sporto, psichoterapijos užsiėmimai. Mūsų projekte „Kai žinių turiu, tai ir rinktis teisingai galiu“ numatytos kelios kelionės, į kurias kviečiame vykti ir tėvus. Jei kartu su 30 vaikų vyksta 5 tėvai – tai jau didelis laimėjimas. Tuos žmones galima suprasti – dažnai jie neišeina į viešumą net kelis mėnesius, nes visas pasaulis jiems atrodo kaip priešas. Stengiamės juos visokiais būdais šviesti, bet suaugusį žmogų labai sunku pakeisti. 

Senamiesčio vaikų dienos centro nuotrauka

Vieni labai nori ir stengiasi, o kiti girtavimą yra perėmę iš tėvų ir senelių. Jie susizgrimba tik tada, kai paimamas vaikas. Dabar yra įstatymų, kad tėvai negali gerti vaikų akivaizdoje, o reikia kelių dešimtmečių, kad požiūris pasikeistų. Reikia suprasti, kad girtavimas nėra pavyzdinis modelis. Valstybė, įdiegdama tokį įstatymą, siekia, kad visuomenė atsakingiau į tai žiūrėtų. 

Nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio dalyvaujate projekte „Kai žinių turiu, tai ir rinktis teisingai galiu“, skirtame alkoholio vartojimo prevencijai. Papasakokite apie šį projektą: kokio amžiaus vaikams ir jaunuoliams jis skirtas? Kokie jo tikslai? Kokias veiklas numatote išsikeltiems tikslams pasiekti? 

Ieva Dumbliauskaitė

Ieva Dumbliauskaitė: Tikslinės projekto grupės yra dvi: 7–12 metų vaikai ir 13–16 metų paaugliai. Siekiame vaikams suteikti teorinių žinių apie neatsargų vaistų vartojimą, tabako, alkoholio gaminius, taip pat energetinius gėrimus, kurių pardavimas vaikams jau, beje, yra uždraustas. Vaikams organizuojame kūrybines dirbtuvėles, protmūšius, žaidžiame žaidimus, kurie padeda įtvirtinti teorines žinias. Numatytos išvykos į Kauno sveikatos biurą, Jaunimo centrą prie Dainavos poliklinikos, vyksime į Priklausomybės ligų centrą, kad vaikai pamatytų, kur veda žalingos priklausomybės.

Su vaikais dirba psichologai, jie moko atsakomybės – kad vaikai neįjunktų į žalingų medžiagų vartojimą ir išmoktų pasakyti „ne“. Vaikams svarbu turėti savo vertybes ir tvirtą nuomonę apie tai, kas jiems svarbu. Organizuojame vaikų laisvalaikio užimtumą, siekdami atitraukti juos nuo žalingų užsiėmimų. Vaikai sportuoja, piešia, lipdo, keliauja. 

Vaikams dažnai atrodo normalu išgerti kasdien – nes jie mato savo tėvus taip elgiantis. Mes mokome vaikus, o jie grįžta namo ir mato priešingus dalykus. Gana sunku pritraukti vaikus lankyti dienos centrą, o teorinės paskaitos jiems neįdomios... Tuomet remiamės praktika ir analizuojame vaiko išgyvenimus, aptardami konkrečią situaciją ar filmą. Turime savanorių iš įvairių organizacijų, įmonių vadovų, kurie ateina ir pasakoja savo gyvenimo istorijas. Tai labai paveiku – ypač berniukams, kai jie supranta, kad kažkam irgi taip buvo nutikę, bet žmogus išsikapstė.

Kaip bendraujate su centro lankytojų tėvais? Kaip sekasi jiems padėti gerinti motinystės ir tėvystės įgūdžius? 

I. D.: Geriau sekasi bendrauti telefonu, nes tėvus pasikviesti atvykti sudėtinga. Jei jie atvyksta į didžiąsias šventes – šv. Kalėdas ar šv. Velykas – mes stengiamės kuo labiau su jais pabendrauti. Bet šiaip pakviesti pokalbiui apie tai, kaip auklėti vaikus, yra sunku. Tėvai turi savo įsivaizdavimą: pasakiau, ir vaikas turi klausyti. Mes bandome jiems paaiškinti, kad dabartiniai vaikai nebūtinai elgiasi taip, kaip jų tėvai vaikystėje. Nors tėvai sunkiai tai priima, mes tikime savo darbu, tikime, kad nors vienas sakinys įstrigs tam tėvui ar mamai, ir jis sureaguos. Su tėvais bendraujame neformalioje aplinkoje, prie arbatos, ir atsiliepimų būna kuo geriausių, nors tų susitikimų galėtų būti ir daugiau. Rugpjūčio mėnesiui parengėme projektą kelių dienų vaikų išvykai kartu su tėvais. Tikimės, kad jie paims pavyzdį iš to, kaip mes bendraujame su vaikais.

Dėkojame Valstybiniam visuomenės sveikatos stiprinimo fondui už galimybę vykdyti psichoaktyvių medžiagų prevencijai skirtą projektą „Kai žinių turiu, tai ir rinktis teisingai galiu”.

Kviečiame žmones, mylinčius vaikus, savanoriauti Kauno Senamiesčio vaikų dienos centre!