„Nuostabioji Madona“ fragmentas. Sandro Botticelli, 1482

Gegužės mėnesį siūlome susipažinti su įvairiomis liaudies pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai praktikomis. Apie litaniją Švenčiausiajai Marijai Alfonsas Motuzas rašė žurnale SOTER 2011.40(68). Pateikiame šio straipsnio ištrauką.

Terminas „litanija", kilęs iš graikų kalbos žodžio litaneia, reiškia maldavimo maldą. Litanijos malda atsiranda apie VII–VIII amžius.(1) Tai Visų Šventųjų litanija, kurios pradžioje kreipiamasi į Dievo Motiną: „Šventoji Marija, melski už mus“.(2) 

Švč. M. Marijos litanijos ištakos siekia antrąją XII amžiaus pusę, kai litanija buvo įvairiai klasifikuojama ir vadinama. XVI amžiuje Apaštalų Sostas nustatė, kad vartotina loretiškojo tipo, nes XII amžiaus rankraštyje surašytose ir Lorete naudotose litanijose kreipiniai suskirstyti pagal Marijos titulus,(3) taip pat dėl to, kad jos siejamos su Loreto Marijos šventove – maža koplytėle, žmonių vadinama Nazareto nameliu. 

Per gegužines pamaldas Švč. M. Marijos litanija su papildomomis maldomis ir giesmėmis pradėta giedoti Ispanijoje apie 1531 metus. 1558 m. šv. Petras Kanizijus paprotį kalbėti šią litaniją gegužės mėnesį įvedė visoje Vokietijoje.(4) Pirmasis muziką litanijai parašė kompozitorius Orlando di Lasso. Jos melodiją su gaidomis patobulino jėzuitas Simonas Berentas (kilęs iš Prūsijos) [mirė 1649].(5) Jis 1600 m. atvyko į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir gyveno bei kūrė Albrechto Radvilos dvare.(6)

Lenkijoje ir Lietuvoje Švč. M. Marijos litanija greičiausiai įvesta ir imta kalbėti per kontrreformaciją (ją inicijavo jėzuitų brolija). Jėzuitams populiarinant Švč. M. Marijos litaniją daug prisidėjo Vilniuje veikusi pranciškonų konventualų vienuolija. Yra žinoma, kad nuo 1600 m. vienuolyno bažnyčioje litanija buvo giedama kasnakt po vidurnakčio meldžiantis už žuvusiuosius karuose.(7) Popiežius Klemensas VIII 1601 metų rugsėjo 6 dieną šią litaniją patvirtino visoje lotynų apeigų Bažnyčioje.(8) 

Lietuvoje tradicija per šermenis melstis ir giedoti Švč. M. Marijai skirtas maldas bei giesmes prašant užtarimo (tarpininkavimo) siekia XIII amžių ir yra atėjusi iš Vakarų Europos, kur jau nuo seno prie vienuolynų buvo steigiamos įvairios brolijos, besirūpinusios mirusiųjų laidojimu. Jau 1430 m. spalio 4 d., prieš pat Vytauto Didžiojo mirtį, Vilniuje prie Šv. Jono bažnyčios įkurta brolija, kuri, be numatytų religinių praktikų, buvo įsipareigojusi padėti laidoti brolijos narius, kreipiantis maldomis į Švč. M. Mariją ir šventuosius. Teigta, „kad kas gieda už mirusiuosius – tas dvigubai meldžiasi“. Žemaitijoje krikščioniškas laidojimas su giesmėmis pirmą kartą minimas XVI a. Tuo ypač rūpinosi jėzuitų vienuolijos, steigusios artimo meilės ir labdaros Šv. Juozapo Arimatiečio ir Šv. Nikodemo brolijas, kurių tikslas – krikščioniškai (su krikščioniškomis apeigomis, maldomis ir giesmėmis) palaidoti neturtingus žmones.(10) 

Pirmieji lietuviški laidotuvėse naudojami jėzuitų giesmynai, kuriuose pristatomos Švč. M. Marijai skirtos giesmės, – Saliamono Mozerkos Slavočinskio „Giesmės tikėjimui katolickam priderančios“ (išleistas 1646 m.) ir Prano Šrubauskio „Balsas širdies“ (išleistas apie 1679 m.). „Balsas širdies“ iki 1818 m. dar apie dvidešimt kartų perspausdintas, vėliau Vincento Valmiko papildytas ir 1823 m. išleistas nauju pavadinimu „Kantyczkos žemajtyszkos“. Dar vėliau giesmyną tvarkė vyskupas M. Valančius (1855, 1859), kun. L. Sirietis (1907). 

Be jau minėtų M. Slavočinskio ir P. Šrubauskio giesmynų, leista viena seniausių, iki XX a. pradžios populiari maldų knyga „Aukso Altorius, arba Šaltinis dangiškų skarbų“. Ją sudarė ne tik maldos, knygoje gausu pamokymų, paaiškinimų, pasiskaitymų, giesmių, tarp kurių yra ir laidotuvių Švč. M. Marijai skirtos užtarimo giesmės. Ši knyga šiandien naudojama kaip „Liturginis maldynas“. 

Švč. M. Marijos litaniją sudaro invokacijos, maldos („Tavo apgynimo šaukiamės" ir Šv. Bernardo) bei Pasiaukojimo Nekaltajai Švč. M. Marijos Širdžiai aktas) (11). 

  1. Skinkaitis R. Trumpas mariologijos kursas. Metodinė priemonė. Kaunas: Vytauto Didžiojo univer- sitetas. 2008. P. 57. 
  2. Liturginis maldynas. Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys. Vilnius: Katalikų pasaulis. 1996. P. 279. 
  3. Skinkaitis. Ten pat. P. 58.
  4. Paulus. Die Einfuhrung der lauretanischen Litanei in Deutschland// Zeitschrift fur kath. Theologie. Sine anno. Sine loco. T. 26. S. 574.
  5. Rostowski S. Lituanicarum Soc. Iesu historiarum libri decem. Sine anno. 1877. P. 420.
  6. Steponavičienė D. Viduramžių miesto kultūrinis gyvenimas // http://mkp.emokykla.lt/gimtoji/
    index.php?id=8151. Žiūrėta2011 08 03. 
  7. Lowmianski H. Akty cechow wilenskich. Wilno. 1939. T. 1. P. 142-145. 
  8. Skinkaitis. Ten pat. P. 58. 
  9. Encyklopedia Košcielna. 1873. P. 573. 
  10. Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje. Vadovėlis aukštosioms mokykloms. Katechetikos centras. 1998. P. 133. 
  11. Liturginis maldynas. Ten pat. P. 270-274.