EPA nuotrauka

Jau esu rašęs, kad tarptautinius konfliktus mes dažnai esame linkę vertinti tarsi futbolo rungtynių sirgaliai. Palaikome savo komandą, dažnai iškoneveikiame teisėjus, nes šie gi visada švilpia ne taip, kaip reikia, yra nupirkti ir akli. Nugalėję mėgaujamės antraštėmis, kad oponentas buvo sumaišytas su žemėmis, pažemintas. Pralaimėję grasome atsikeršyti, nepagailime vienos kitos aštrios skanduotės teisėjams ir varžovams. Trumpai tariant, teisingumo klausimas lieka geriausiu atveju antrame plane arba apskritai užmirštas. Tas suprantama sporte, nes tai juk tik žaidimas, nors ir kaip priešingai bandytų įteigti kad ir futbolo gerbėjai, aiškinantys, jog tai daugiau nei sportas. Tačiau tai visiškai nesuprantama užsienio politikoje, kur žaidžiama ne dėl taurės ar medalių, o ant klaustuko kabo valstybių, žmonių likimai ir gyvybės. 

Palaikome savo komandą, dažnai iškoneveikiame teisėjus, nes šie gi visada švilpia ne taip, kaip reikia, yra nupirkti ir akli. Nugalėję mėgaujamės antraštėmis, kad oponentas buvo sumaišytas su žemėmis, pažemintas. Pralaimėję grasome atsikeršyti, nepagailime vienos kitos aštrios skanduotės teisėjams ir varžovams.

Pasaulio žiniasklaida pastarosiomis dienomis buvo pilna komentarų apie tragiškus įvykius Gazos ruože. Keliami klausimai, ar Izraelio karinės pajėgos proporcingai naudojo jėgą prieš palestiniečių protestuotojus, kokį vaidmenį protestuose atliko teroristinis judėjimas „Hamas“, kuris ne kartą ir ne du siuntė civilius myriop ir troško nekaltų aukų, siekdamas savo politinių tikslų, ar teisingai pasielgė JAV perkeldamos savo ambasadą į Jeruzalę. Mūsų žiniasklaidoje ir politiniame lauke dėmesio tam buvo skiriama nepalyginamai mažiau. Deja. Tačiau tie komentarai ir pareiškimai, kurie buvo paskelbti, vis dėlto leidžia mums geriau suvokti ne tik situaciją regione, tačiau visų pirma save pačius. 

EPA nuotrauka

Gegužės 14 dieną Izraelis švenčia savo valstybės gimimą. Tuo tarpu gegužės 15-ąją palestiniečiai mini kaip Nakbą, t. y. katastrofos dieną. Ką vieni švenčia kaip namų įgijimą, t. y. savosios valstybės sukūrimą, kiti traktuoja kaip tragediją, atėmusią namus ir pavertusią juos pabėgėliais. Galime suprasti, iš kur kyla tokie skirtingi istorijos vertinimai, tačiau vis tiek privalome klausti, koks yra mūsų pačių suvokimas ir kartu užsienio politikos tikslas. Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso ir konkretūs mūsų žingsniai. Tikiu, kad mūsų tikslas yra regioninė taika, kuri užkirstų kelią beprasmiam kraujo praliejimui ir brangintų kiekvieno žmogaus gyvybę. Būtent tai savo kreipimesi akcentavo ir Europos vyskupų konferencijų tarybos prezidiumas pabrėždamas, kad taika ir žmogaus gyvybė yra nepaneigiamas gėris, iškylantis aukščiau visų nacionalinių ir tarptautinių interesų. 

Net ir patiems geriausiems sąjungininkams privalome į akis pasakyti, jei jie klysta. Dėl to mes nenustosime būti sąjungininkais, o tiesiog aiškiai parodysime, kad tikra bendrystė yra kuriama tik ant tvirto vertybinio pamato, kuris ir tampa kriterijumi vertinti konkrečius veiksmus.

Kitaip tariant, jei svarstome konkretų klausimą, kaip mums derėtų elgtis vienu ar kitu atveju, tai turime ne tik dairytis į sąjungininkus, bet klausti, ar mūsų žingsnis prisidės prie taikos siekio, ar ne. Argumentas, kad taip ar kitaip pasielgė mūsų sąjungininkai, čia yra antrinis. Argumentas, kad visada turime stoti savo sąjungininkų pusėn nesvarbu, kas bebūtų, apskritai yra pavojingas. Net ir patiems geriausiems sąjungininkams privalome į akis pasakyti, jei jie klysta. Dėl to mes nenustosime būti sąjungininkais, o tiesiog aiškiai parodysime, kad tikra bendrystė yra kuriama tik ant tvirto vertybinio pamato, kuris ir tampa kriterijumi vertinti konkrečius veiksmus. Sąjungos kuriamos remiantis vertybėmis, o ten, kur nėra bendrų vertybių, negali būti ir sąjungininkų. 

Be to, pasaulį mes dažnai esame linkę įsivaizduoti juodomis ir baltomis spalvomis, tokiu atveju, jei vienas yra baltas, kitas neišvengiamai yra juodas. Jei vieną laikome teisiu, tai kitas būtinai yra neteisus. Jei vieną laikome auka, tai kitas būtinai yra budelis. O kas, jei iš tikrųjų teisūs yra abu? O kas, jei iš tiesų abu yra aukos? O kas, jei abu yra ir prasikaltusieji? Teisus buvo rašytojas Amosas Ozas, kuris interviu „Bernardinai.lt“ teigė, kad didžiausia Vidurio Rytų regiono tragedija yra ta, jog auka kitai aukai dažnai būna žiauresnė. Kalbant apie Izraelio ir Palestinos konfliktą skubėti klijuoti juodas – baltas etiketes nederėtų. Vietoje to verčiau reikia siekti suprasti konflikto gelmines priežastis ir dėtis visas pastangas, kad regione būtų pasiekta teisinga taika. Ne tik tokia taika, kuri pasižymi tuo, kad nutyla ginklai, tačiau tokia taika, kuri kuriama, remiantis teisingumo pamatu. 

O kas, jei iš tikrųjų teisūs yra abu? O kas, jei iš tiesų abu yra aukos? O kas, jei abu yra ir prasikaltusieji?

Siekiant teisingos taikos, svarbu išlaviruoti tarp dviejų kraštutinumų. Vienas iš jų yra negebėjimas matyti žmogaus. Yra toks sutrikimas, kai konkretūs asmenys geba matyti tautas, valstybes, socialines klases ar dar balažin kokius grupinius darinius, tačiau lieka abejingi žmogui, manydami, kad jo vertė priklauso tik nuo to, kokiai grupei jis priklauso. Taip iš žmogaus yra atimamas jo prigimtinis orumas, jame esantis Dievo atvaizdas, ir jo vertė tampa priklausoma nuo to, kaip vertinama pati grupė. Taip vienų gyvybės tampa brangesnės, o skausmas svarbesnis. Dažnai galima išgirsti argumentų, kad net ir siekiant gerų, kilnių tikslų neišvengiamai tenka mokėti kainą, o nuolatinis apeliavimas į tai, jog mūsų atskaitos taškas turi būti žmogaus asmuo ir jo apsauga, tėra leftistinė silpnavališka politika. Nesutinku, manau, kad tai yra krikščioniška pozicija, kuri Abraomo pavyzdžiu dega šventa pasipiktinimu, kai imama kalbėti apie kolektyvinę atsakomybę ir tai, jog teisieji gali būti pražudyti kartu su nusidėjėliais. 

Kitas kraštutinumas yra siekis žūtbūt atrasti, kas konflikte yra auka, o kas – budelis, ir tada tiesiog aklai susitapatinti su auka. Problema ta, kad tiek aukos, tiek budelio etiketės čia vėl tampa kolektyvinių štampu. Geriausiu atveju tai yra nepamatuotas naivumas, o blogiausiu – pavojingas fanatizmas, kuris asmenį iš kovotojo už teisingumą paverčia fanatišku politiniu aktyvistu, nužmoginančiu kitą pusę ir atimančiu iš jos tas pačias teises, kokias siekiama iškovoti saviesiems. Štai konkrečiu Izraelio ir Palestinos atveju nuolatinis apeliavimas į 1948 metus dažnai siekia pavaizduoti pačią Izraelio valstybę kaip neteisėtą darinį, gimusį iš žiaurios prigimtinės nuodėmės. Taip išsakoma mintis, kad visos tautos, išskyrus žydus, turi teisę į valstybingumą. Štai Giedrė Steikūnaitė savo tekste „Nakba 1948 – kas bendro tarp Palestinos ir Lietuvos“ kalbina Thomasą Suarezą, kuris aiškina, kad sionistinis projektas pačia savo esme yra teroristinis. Suprask, tokia yra ir šiandienė Izraelio valstybė. Taip fanatiški kovotojai už vienų valstybingumą tampa tais, kurie valstybingumą nori atimti iš kitų, kurie yra priešai. Iš viso to dažnai dvelkia bjaurus antisemitizmo dvokas. Susitapatinti su auka dažniausiai reiškia pateisinti bet kokius jos veiksmus argumentuojant, kad visa tai kyla iš priespaudos, neteisingumo, egzistencinio pavojaus. Taip kaltė perkeliama tam, kas laikomas blogiečiu. Tiesa, lygiai tą pačią schemą dažnai taiko ir aklai ginantieji Izraelį. Suprask, jis tik ginasi, o dėl visko kalti yra teroristai palestiniečiai. Pavojingai primityvu.

Susitapatinti su auka dažniausiai reiškia pateisinti bet kokius jos veiksmus argumentuojant, kad visa tai kyla iš priespaudos, neteisingumo, egzistencinio pavojaus. Taip kaltė perkeliama tam, kas laikomas blogiečiu.

Tikiu, kad išeitis iš šios skaudžios ir tragiškos situacijos yra sukurti dvi valstybes, kur ir viena, ir kita pusės bus priverstos daryti nuolaidų ir atsisakyti pretenzijų „viskas arba nieko“. Izraelis turi teisę egzistuoti tarptautinės bendruomenės pripažintose sienose, palestiniečiai turi teisę į savo valstybę, ir tai neturėtų būti kvestionuojama. Jokios derybos neįmanomos, jei nėra priimamas šis minimumas. Svarbiausias uždavinys čia tenka tarptautinei bendruomenei ir ypač jos įtakingiausioms valstybėms. Ar jos sugebės būti teisingumo, taikos siekiančiomis tarpininkėmis, ar vis dėlto stos į vieną iš pusių, taip veikiausiai tik dar pagilindamos konfliktą? Iš konkrečių jų žingsnių tampa aišku, ko siekiama – taikos ar trumpalaikių politinių dividendų savajai stovyklai, teisingumo ar įtakos paverčiant kitą priklausomu. Kol kas vilties maža, tačiau, tariant Tomo Venclovos žodžiais, norisi būti bent istoriniu optimistu, kuris tiki, kad sprendimas bus rastas, nors to man pačiam išvysti veikiausiai ir neteks.