EPA nuotrauka

Ketvirtadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje popiežius Pranciškus komentavo dvi vienybės sampratas, apie kurias kalba šios dienos liturgija. Evangelijoje girdėjome Kristaus maldą, kad tarp jo mokinių viešpatautų vienybė. Pirmasis skaitinys pasakoja apie netikrą vienybę, apie tautos susiskaldymą, prie kurio veda piktnaudžiavimas žmonių įsitikinimais ir jausmais.

Dienos skaitinys iš Apaštalų darbų pasakoja apie bandymą nuteisti Paulių. Kaltintojai iš pradžių atrodo vieningi, tačiau Paulius keliais žodžiais tą vieningą frontą suardo, atskleisdamas, kad iš tiesų jo kaltintojai yra tarpusavy susipriešinę. Taip pat ir kituose pirmųjų krikščionių persekiojimų aprašymuose matome, sakė popiežius, kad tautos vadovai manipuliuoja žmonėmis, kad minia neturi savo nuomonės, šaukia tai, ką lyderiai liepia šaukti. Toks instrumentalizavimas rodo, kad vadovai negerbia savo tautos, kad jiems ji ne tauta, bet masė. Šis reiškinys kartojasi nuo seniausių laikų iki šiandien. Atsiminkime Verbų sekmadienį. Visi šaukia: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu.“ O jau Didįjį penktadienį tie patys žmonės šauks: „Nukryžiuok!“ Kas gi atsitiko? Jie išplovė jiems smegenis. Jie taip viską sutvarkė, kaip norėjo. Jie pavertė tautą griovėjų mase.

Visada naudojama ta pati taktika. Kai norima ką nors pasmerkti, kai norima ką nors nušalinti, kai norime surengti perversmą, pradedama nuo apkalbų, šmeižto, paskui pereinama prie atvirų kaltinimų ir susidorojimo. Pasak popiežiaus, kažką panašaus, deja, kartais matome ir tarp krikščionių. Žinoma, mažesniu mastu tai atsitinka ir mūsų parapijų bendruomenėse, kai du ar trys ima kritikuoti kurį nors kitą. Prasideda apkalbos. Sudaromos apsimestinės sąjungos, kad būtų saugiau kitą pasmerkti. Galiausiai ir smerkiantieji išsiskiria ir pradeda vienas kitą šmeižti. Apkalbos – tai žudikų laikysena, nes jos tikrai žudo, žudo žmones, žmonių gerą vardą.

„Atsimikime mums suteiktą didį pašaukimą – būti vienybėje su Jėzumi, vienybėje su Tėvu. Šiuo keliu turime eiti, sakė Pranciškus, turime būti vieningi, turime būti vyrai ir moterys, kurie visada stengiasi eiti vienybės keliu. Neturi mums rūpėti netikra vienybė, ta tvirto pagrindo neturinti vienybė, tos trumpalaikės sąjungos, sudaromos tik tuomet, kai norima pasmerkti kitą žmogų. Jos naudingos tik šio pasaulio kunigaikščiui. Viešpats tesuteikia mums malonę visada eiti tikros vienybės keliu.“