Donald Tong/Pexels.com nuotr.

XFM eteryje viešėjo „Good News Jail & Prison Ministry“ viceprezidentas Gary Franzas ir Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos narys Arnoldas Matijošius. Svečiai kalbėjo apie savo ir asociacijų veiklą, kurių pagrindinė misija skleisti Evangeliją įkalinimo įstaigose. 

Gary Franzas pasakoja, jog labai svarbu, kad Geroji Jėzaus žinia pasiektų ir tuos, kurie gyvena atskirti nuo visuomenės. Visi mes esame nusidėjėliai, bet atsidūrę už grotų tai pajaučia labiausiai tiesioginiu būdu. Šio tikslo siekdami amerikiečiai ir įkūrė šią asociaciją prieš kelis dešimtmečius. Pats Gary prie šios asociacijos kaip oficialus jos darbuotojas prisijungė prieš metus, nors tarnavimu, susijusiu su kalėjimais, jis su žmona užsiima jau trisdešimt metų.

Good News Jail & Prison Ministry veiklą vykdo visuose pasaulio kontinentuose, bendradarbiauja su daugiau nei keturiais šimtais kapelionų ir bendrauja su daugiau nei milijonu kalinčių žmonių visame pasaulyje. Gary šiuo metu keliauja po Europą, susitinka ir dalinasi patirtimi su atstovais ir partneriais įvairiose šalyse, viena iš jų taip pat yra ir Lietuva.

Asociacija prieš 19 metų savo veiklą vykdė tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet nuo tada pradėjo smarkiai plėstis geografiškai. Šiandien veikla vykdoma 26-iose skirtingose šalyse, skirtinguose kontinentuose. Asociacijos nariai juokauja, kad Gerųjų naujienų saulė niekada nesileidžia. Daug kapelionų tarnauja Lotynų Amerikoje, kur labai stipriai paplitusi gaujų veikla, smurtas, korupcija. Bolivija, Venesuela – taip pat vienos iš karščiausių vietų, kuriose dirba kapelionai. Įdomus faktas, kad Venesueloje daugelis kalėjimų netgi neturi administruojančio personalo – viskuo rūpinasi patys kaliniai, o apsauga tik saugo perimetrą. Net tokiuose kalėjimuose patys kaliniai mielai įsileidžia tarnautojus. Veikla išsiplėtusi ir į Europą, Aziją, Vidurio Rytus ir Afriką. Visose šiose šalyse dirba daugiau kaip keturi šimtai kapelionų ir šimtai savanorių, kurie padeda kapelionams. Visame pasaulyje per metus Geroji žinia pasiekia pusantro milijono kalinių. 

Kaip jau galima suprasti, kad šioje tarnystėje tenka susitikti su begale skirtingų žmonių, kurių visi turi savo istorijas. Nors visi šie žmonės sėdi kalėjimuose už savo klystkelius, kai kurie jų gali įkvėpti kitus. Kaip pasakoja Gary, dauguma žmonių, atsidūrusių kalėjime, supranta, kad tai, ką jie stengėsi padaryti, kurioje srityje būti sėkmingi, juos atvedė už grotų. Ta neviltis ir bejėgiškumo suvokimas dažnai paskatina žmones ieškoti gilesnės tiesos, nes kaliniai negalvoja, kokius rūbus pirks ar į kokią šali važiuos atostogauti. Dalis šių paieškų atveda pas Jėzų Kristų. Keliomis tokiomis istorijomis dalinasi Gary. 

Viena iš jų – apie vaikiną vardu Šalomas, gimusį geroje šeimoje Malavio šalyje, Afrikoje. Jo vardas, beje, reiškia taiką. Deja, bet taikos Šalomas savo vaikystėje nepatyrė ir tapo pykčio ir įsiūčio persipildžiusiu žmogumi. Būdamas paauglys pradėjo vartoti alkoholį taip bandydamas paskandinti savo pyktį. Vėliau alkoholio tapo per mažai, ir vaikinas įniko į narkotikus, vėliau pradėjo net prekiauti jais, taip bandydamas gauti pajamų narkotikams. Vieną vakarą apdujęs nuo narkotikų, grįžęs namo, Šalomas susipyko su savo mama ir apimtas įsiūčio pastūmė ją. Mama krisdama susižeidė ir neišgyveno. Vaikinas labai mylėjo savo mamą, bet, apsvaigęs nuo narkotikų ir kupinas vidinio pykčio, jis nekontroliuodamas savęs ją nužudė ir už tai pateko į kalėjimą.

Kalėjimas, į kurį sėdo Šalomas, buvo itin prastas. Kaliniai miegojo ant cementinių grindų, per dieną valgyti gaudavo tik vieną indelį sriubos. Tai nebuvo maloni ir vilties teikianti vieta, tad vaikinas bandė susivokti, kas įvyko, kodėl jis atsidūrė ten, kur dabar yra. Laimei, tame kalėjime lankydavosi Gerosios žinios kapelionas. Nors Šalomui šis reikalas nepasirodė patrauklus, jis visada klausydavosi ir po šešių mėnesių pats prisijungė prie tarnavimo. Vieną dieną jis suprato, kad jam reikia Kristaus ir jo atleidimo. Tą sekundę jo gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Visą pykti jo širdyje pakeitė meilė. Nors draugai jam aiškino, kad būtinas brangus advokatas, Šalomas atkirsdavo jog jam užteks maldos. Galų gale Šalomą iš kalėjimo paleido tik po dvejų su puse metų. Iki šios dienos vaikinas dirba tame kalėjime kapeliono padėjėju, o sekmadieniais – pastoriaus padėjėju savo bažnyčioje. Vedė ir augina vaiką su žmona. Paklausus Šalomo, kas pakeitė jo gyvenimą, jis neabejodamas atsako: Jėzus Kristus.

Stereotipiškai visuomenėje priimta laikyti visus sėdinčius kalėjime kaip baisius nusikaltėlius, gangsterius, gaujų narius, be abejo, kai kurie būtent tokie ir yra. Bet, kaip sako El Salvadore, kad net patys kiečiausi nusikaltėliai, atsidūrę kalėjime, naktimis verkia. Kalėjimo aplinka turi savybę ištraukti žmogiškumą iš sukietėjusių širdžių. Galų gale kaliniai yra tokie pat kaip mes. Tai paprasti žmonės, kurie anksčiau ar vėliau savo gyvenime pradėjo nusikalsti – meluoti, vogti, skriausti. Net prieš tai rašyta istorija apie Šalomą, kurioje jis apimtas įniršio padarė baisų dalyką su savo mama ir atsidūrė kalėjime. Tai jokiu būdu nėra teisinimas tų, kurie pažeidė įstatymą, bet mes visi darome klaidų. Tik kartais tos klaidos yra įstatymo laužymas. 

Gary pasakoja, kad dažnai pagalvoja, kaip pats pasielgtų, kaip suveiktų jo impulsai, jei jis atsidurtų tokiose situacijose, kokiose atsidūrė kai kurie kaliniai prieš atlikdami kažkokį lemiamą veiksmą savo gyvenimuose. Jis pradeda istoriją apie jaunuolį, kurį sutiko El Salvadore. Šis jaunuolis įtikėjo Dievu jau būdamas kalėjime ir dabar pastoriui padeda vesti pamaldas, bet per ašaras jis pasakoja istoriją iki kalėjimo.

Kai buvo aštuonerių metų, berniukas neteko abiejų tėvų ir liko gyventi su savo močiute, kuri buvo labai nemaloni moteris. Ji ištisai anūkui kartodavo, kad jau geriau jai būtų berniuko mama palikusi šunį, nes iš jo būtų buvę daugiau naudos nei iš berniuko. Nors močiutė namie turėdavo maisto, ji neleisdavo berniukui valgyti. Tai buvo labai bloga vieta tokiam mažamečiui, tad jis išėjo į gatvę, kurioje įvairūs gaujų nariai juo pasirūpino. Suteikė berniukui pastogę, duodavo maisto ir rodė rūpestį bei pagarbą. Ilgainiui, susidraugavęs su gaujos nariais, berniukas pradėjo prekiauti narkotikais, o tapęs paaugliu pradėjo žudyti žmones. Už tai jis galų gale sėdo į kalėjimą.

Žinant tai, už ką ir kodėl vaikinas sėdo į kalėjimą, dažnas linkęs teisti, bet, į situaciją pažiūrėjus iš to mažamečio vaiko perspektyvos, jis neturėjo kito kelio. Jis turėjo rinktis tarp rūpestingų ir pagarbą rodančių žmonių kompanijos ir bejausmės močiutės. Tuomet berniukas nesuprato gaujos motyvų, jis tiesiog bėgo nuo labai blogo gyvenimo. Tokių kalinių istorijų yra labai daug. 

Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Atvykti tarnauti į kalėjimą reikia labai didelio tikėjimo, nes tai nėra pati maloniausia vieta. Gary pasakoja dar vieną stiprią ir sukrečiančią istoriją apie nuostabų Dievo darbą Ruandoje.

1993–1994 metais Ruandoje vyko didžiulio masto genocidas, milijonas žmonių buvo nužudyti per šimtą dienų. Tai buvo neįsivaizduojamo dydžio ir žiaurumo kruvinas etninis konfliktas. Dabartinis asociacijos nacionalinis direktorius Ruandoje, vardu Pijus, tuo metu buvo bažnyčios pastorius. Tada jis buvo jaunas vyras ir matė, kaip jo etninė grupė buvo išžudyta. Pijui netgi teko išvysti, kaip jo šeimos nariai buvo žiauriai nužudyti ir sudeginti. Kulkos pataikė ir į Pijų, bet jam pavyko išgyventi apsimetant žuvusiu.

Genocidui pasibaigus, Pijaus galvoje ir širdyje liko sumaištis ir neatsakyti klausimai, kodėl vyko toks žiaurumas. Po truputį atgaivindamas savo, kaip pastoriaus, veiklą Pijus išgirdo Dievo žinią jam. Dievas jam sakė eiti ir skleisti Gerąją žinią kaliniams. Tuo metu už grotų Ruandoje sėdėjo daugelis tų, kurie žudė Pijaus šeimą ir artimuosius. Kaip žmogui – tai buvo paskutinė vieta į kurią jis būtų norėjęs eiti, bet Dievo šauksmas buvo stipresnis.

Pamatęs kalinčius žmones, Pijus suprato, kad visų jų širdys sudaužytos, ir jie net nesupranta, ką darė ne taip. Tai suminkštino ir Pijaus širdį, nes suvokė, kokia svarbi jo misija. Nuo to laiko jis paaukojo savo gyvenimą tarnauti kalėjimuose ir tai daro iki šiol, bendradarbiaudamas su Good News Jail & Prison asociacija. 

Pats Gary pasakoja, kaip jam reikėjo atrasti motyvaciją eiti pas kalinius. Nuo jaunystės jam rūpėjo pasiekti su Gerąja žinia tuos žmonės, kuriems ji sunkiausiai prieinama. Savo kelio su Jėzumi Kristumi pradžioje Gary aplankė kalėjimą ir sutiko ten kalinių, kurie jam pasirodė tiesiog normalūs žmonės, bet atkirsti nuo Evangelijos ir Bažnyčios. Tai ir tapo Gary gyvenimo dalimi. 

„Kiekvieną kartą pamokslaujant kaliniams reikia priminti sau, kad nors dalis tų žmonių yra baisūs nusikaltėliai, jų akyse galima pamatyti širdį ir sielą. Tai suteikia didelę motyvaciją“, – pasakoja Gary.

Daug žmonių mano, kad Dievas už kiekvieną blogą mintį su rimbu tvoja per nugarą, bet tai neturi nieko bendro su tiesa. Dievas atsiuntė Jėzų, kad mus išlaisvintų iš nuodėmės. Jėzus, sumokėdamas kainą, mirė ant kryžiaus. Visi mes siekiame laisvės. Kalėjimuose laisvė randama Jėzuje Kristuje.

Jėzus sakė: „Aš negaliu Tavęs pasmerkti.“ Būtent toks turėtų būti ir mūsų požiūris į kalinius. 

Parengė Justas Lengvinas