Sugrįžęs nuo kalno pas mokinius, Jėzus pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus. Vos pastebėjus Jėzų, minią pagavo nuostaba, ir visi bėgo jo pasveikinti. Jis paklausė: „Ko ginčijatės su jais?“ 
    Vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir stingsta. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nesugebėjo“. 
    Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Kiek man dar reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“ Jie 
atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis. 
    Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“ 
    Šis atsakė: „Nuo pat kūdikystės. Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad, jei ką gali, 
pasigailėk mūsų ir padėk mums!“ 
    Jėzus jam atsakė: „'Jei ką gali'?! Tikinčiajam viskas galima!“ 
    Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ 
    Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyli ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau 
nebegrįžk!“ Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, taip kad daugelis sakė: „Jis 
mirė“. Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo. 
    Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“ O jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda“.

Jok 3, 13–18: Jeigu jūs savo širdyje puoselėjate savanaudiškumą, tuomet nesigirkite

Ps 19, 8. 9. 10. 15. P.: Įsakymai Viešpaties tiesūs, džiugina širdis.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Robertas Urbonavičius

Dievo kulto ir sakramentų kongregacija 2018 m. vasario 11 d. išleido dekretą, kuriuo skelbiamas popiežiaus Pranciškaus nutarimas į Visuotinį Romos kalendorių įrašyti Švč. Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos, minėjimą ir šiuo titulu kasmet pagerbti Švenčiausiąją Mergelę pirmadienį, po Šventosios Dvasios Atsiuntimo (Sekminių) iškilmės.

Dar vienas Marijos titulas, dar viena šventė, – kai kas galbūt ištars su nuoboduliu, o kiti su džiaugsmu. Popiežius Pranciškus, kuris garsėjo ypatingu pamaldumu Dievo Motinai, šią naują šventę į visuotinį kalendorių įrašė ne dėl asmeninės užgaidos. Visuotinis kalendorius atnaujinamas labai retai, stengiantis įtraukti tik visai Bažnyčiai reikšmingus minėjimus. Tad ši nauja Marijos šventė yra ženklas šių laikų Bažnyčiai.

Jei Bažnyčią suprantame kaip Jėzaus Krauju atpirktąją Dievo šeimą, tad šioje šeimoje turi būti ir Motina. Šios šventės Evangelija mums rodo į Jėzaus paskutinę valią: nuo kryžiaus Jis Bažnyčią (per apaštalą Joną) patiki Marijai ir Mariją patiki Bažnyčiai. Betliejaus grotoje Marija tapo Kristaus Motina, o Golgotos kalne Ji tapo visų mūsų – mistinio Kristaus Kūno narių – Motina. Marijai tinka apaštalo Pauliaus žodžiai: „Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19).

Šios dienos šventė liudija: mes turime mus mylinčią Motiną, kuri mus užtaria ir veda mus Kristaus nurodytu keliu.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai