Konfucijaus skulptūra. EPA nuotrauka

Daugeliui mūsų, Vakarų pasaulio žmonių, Kinija vis dar yra terra incognita. Nors ne vienas esame šį tą girdėję apie konfucianizmą, bet Kiniją, ypač šiandienę, valdomą Komunistų partijos, laikome veikiau filosofine ir religine dykra, o ne šalimi, kurioje slypi ištisi išminties klodai. Tereikia juos pasiekti.

Ką tik pasirodžiusios knygos „Konfucijus ir Kristus“ autorius, kun. prof. teol. dr. Romualdas Dulskis, priešpriešinti ir kartais netgi supriešinti nagrinėjamus objektus linkusiam vakariečiui siūlo visiškai kitokią prieigą prie konfucianizmo – ne tik Kinijos, bet ir Japonijos bei Korėjos išminties lobyno. Tai komparatyvistinis kelias, padedantis krikščioniui geriau suvokti ne tik Konfucijaus mokymą, bet ir savąją tapatybę, mokantis atvirumo nuostatos, būtinos norint skelbti Jėzų kitos kultūros žmonėms.

„Konfucijus ir Kristus. Konfucianistinė žmogaus pašaukimo vizija krikščioniškam kontekstui“ – nuodugni ir gili knyga. Autorius po kruopelę surinko daugybę istorinių faktų, išgvildeno Konfucijaus ir jo sekėjų mokymą, neišleisdamas iš akių ir praktinio jo aspekto, ir visa tai sudėliojo į darnią mozaiką, atskleidžiančią konfucianizmo platumą, išryškinančią pagrindines žmogaus Kelio, Dangaus Kelio, Likimo sąvokas, mokymo, mokinystės, pašaukimo, kankinystės sampratas ir jų sąsajas su krikščioniškąja savimone. Konfucianizmas skaitytojo akims atveriamas ne tik kaip asmens, bet ir kaip visuomenės išminties (turima galvoje ir politinė bei socialinė išminties plotmės) bei tobulėjimo kelias, nuosekliai jį gretinant su krikščionio šventėjimo keliu, vedančiu į šventumą.

Veikale „Konfucijus ir Kristus“ autorius skaitytoją skatina suvokti, kad kaip nė vienas žmogus nėra sala, taip ir nė viena religija nelaikytina sala. Dažnai tereikia įveikti puikybės ir baimės sienas, kad atsivertų tai, kas iki tol buvo nepažinu. Ši knyga drauge yra ir kvietimas žmogui dar geriau pažinti save ir atrasti savąjį pašaukimą, neišmėtant dieviškosios išminties sėklų, o jas atpažįstant ir leidžiant joms sudygti savosios širdies dirvoje. Trokšdami skelbti kitiems Kristų ir norėdami, kad mūsų liudijimas būtų įtikinamas, turime ugdytis pagarbos nuostatą ir stengtis atliepti Kristaus siekį „Kad visi būtų viena“ (plg. Jn 17, 21).

Imti skaityti ir mėginti permanyti šį prof. Romualdo Dulskio ilgamečio triūso vaisių netiesiogiai skatina ir popiežiaus Pranciškaus paakinimas plėtoti dialogą su Kinija, mat „ji yra sukaupusi daug išminties ir turi turtingą istoriją“. Sunku nesutikti ir su akademiko prof. habil. dr. Antano Andrijausko nuomone, jog ši knyga „neabejotinai labai reikalinga dabartinei Lietuvai ir ypač teologijos specialistams“. Pasak akademiko, ji stebina „savo brandumu ir komparatyvistine sudėtingų temų analize“.

Knygos autorius – Romualdas Dulskis, profesorius, habilituotas teologijos mokslų daktaras, religijotyrininkas, ekumenistas, sinologas. Ilgametis Europos katalikų teologų draugijos Kuratoriumo narys ir Europos katalikų teologų draugijos Lietuvos sekcijos prezidentas. Daugelio mokslo publikacijų žmogaus pašaukimo, religijų dialogo, sinologijos, ekumenizmo, dvasingumo, hagiografijos, menotyros temomis autorius. Svarbiausieji veikalai: „Maldos teologija ir pašaukimai“ (2007), „Ekumeninė krikščionybė. Krikščioniškasis pašaukimas protestantizme“ (2011), „En Gedžio meilės sodai. Giesmių giesmės homilijos“ (2013), „Ekumeninė krikščionybė. Dieviškasis žmogaus pašaukimas Rytų krikščionybėje“ (2016).

Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.

Katalikų Bažnyčia ir religijų dialogas

Praslinkus dviem šimtmečiams Katalikų Bažnyčia rado savyje jėgų įveikti XVIII a. deklaruotą negatyvų požiūrį į konfucianistines tradicijas. 1939 m. popiežius Pijus XII atšaukė draudimą kinų krikščionims dalyvauti protėvių ir Konfucijaus pagerbimo apeigose, taip pat Benedikto XIV reikalautą priesaiką.

Vatikano II Susirinkimas, vienu iš didžiųjų savo temų pasirinkęs ekumeninį dialogą, drauge atvėrė naujas tarpreliginio diskurso perspektyvas. Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijoje Nostra aetate Susirinkimo Tėvai skatino Katalikų Bažnyčios ir nekrikščioniškųjų religijų dialogą, pažymėdami, kad „Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa“[i], o katalikus drąsino atsiverti įvairių tautų kultūroms ir permąstyti savo santykius su jomis: „Mūsų laikais, kai žmonių giminė diena po dienos vis glaudžiau vienijasi ir plečiasi ryšiai tarp įvairių kraštų, Bažnyčia atidžiau apsvarsto savo santykius su nekrikščionių religijomis. Vykdydama savo uždavinį – tarp žmonių ir net tarp tautų ugdyti vienybę ir meilę, – ji pirmiausia kreipia dėmesį į tai, kas žmonėms bendra, ir veda į tarpusavio draugystę.“[ii]

Popiežius Jonas Paulius II savo kalbose ne kartą pabrėžė, kaip svarbu krikščionims pažinti Azijos kultūras ir religijas. Bendrojoje audiencijoje 1999 m. lapkričio 17 d., kalbėdamas apie ką tik pasibaigusio Azijos katalikų vyskupų Sinodo baigiamąjį dokumentą Ecclesia in Asia, jis mokė, kad religijų dialogas ir Bažnyčios misija skelbti Evangeliją vienas kitam neprieštarauja, bet vienas kitą papildo. Jonas Paulius II ragino Evangelijos skelbėjus išlaikyti nuoširdžią pagarbą nekrikščioniškųjų religijų išpažinėjų įsitikinimams bei „visam gėriui ir šventumui, kurį turi jų kultūra ir religinė tradicija“.[iii]

Minint didžiojo Kinijos misionieriaus Matteo Ricci atvykimo į Pekiną keturių šimtų metų jubiliejų, Jonas Paulius II palygino Kiniją ir Katalikų Bažnyčią, dvi „seniausias pasaulyje egzistuojančias bei veikiančias institucijas“, kurių viena – politinė-socialinė, kita – religinė-dvasinė, tačiau abi panašios tuo, kad kiekviena iš jų turi daugiau kaip milijardą narių. Šiandienė evangelizacinė veikla Kinijoje, pasak Jono Pauliaus II, turėtų būti plėtojama sekant tėvo Ricci pavyzdžiu. Jis visą savo tikėjimo įkultūrinimo Kinijoje darbą rutuliojo vadovaudamasis tomis pačiomis nuostatomis, kaip prieš daugelį šimtmečių Bažnyčios Tėvai, krikščionybei susitikus su graikų-romėnų kultūra. Jonas Paulius II buvo įsitikinęs, kad evangelizavimas turėtų integruoti kinų kultūroje jau esantį „grožį ir gėrį, teisingumą ir šventumą“, ir reiškė viltį, jog dialogas tarp krikščionybės ir Kinijos kultūros atras vis naujų abipusio žmogiško bei dvasinio praturtinimo galimybių.[iv]

Nūdien vis didėjančio kultūrinio bei religinio pliuralizmo aplinkoje religijų dialogas yra svarbus siekiant teisingumu grįstos taikos ir norint išvengti religinių karų, praeityje kilusių dėl religinio nepakantumo, klaidingai suvoktos religinės tapatybės ir neįsisąmoninto autentiško žmogaus pašaukimo.[v] Religijų dialogas turėtų padėti kiekvienai religijai vis labiau suvokti savo pašaukimą – tapti veiksmingu taikos ir pažangos, visuotinio gėrio ir tikros išminties įrankiu.

Puikybės ir baimės sienos

Visuomet, kai susitinka dvi skirtingos didžios kultūros, jos turi dvi galimybes: viena nuo kitos atsiriboti „puikybės ir baimės sienomis“[vi] arba viena su kita komunikuoti, viena kitą ignoruoti arba integruoti viena kitos vertybes. Žmonijos istorija žino pavyzdžių, kai gana klestinti kultūra ar valstybė bandė užsisklęsti nuo išorinio „barbarų“ pasaulio ir puoselėti tiktai savo pačios „nelygstamai aukštą“ civilizaciją. Visais atvejais užsisklendimas atnešdavo nuosmukį ir baigdavosi savo civilizacijos ribotumo suvokimu, sienų bei protų atvėrimu kitų tautų pasiekimams ir lygiaverčiam dialogui su jomis. Šiandien krikščionijoje galima pastebėti panašų įtikėjimą savo religinių principų bei praktikų „nelygstamu vertingumu“ ir savo tariamu krikščionišku teisumu bei išskirtinumu grįstą norą atsiriboti nuo kitų religinių tradicijų, kaip nevertų lygiaverčio dialogo su krikščionybe, nebent socialinių projektų plotmėje. Toks požiūris artėja prie ideologinės religijos interpretacijos, kai subjektyvios bei sąlyginės vertybės suabsoliutinamos ir prarandamas iš bendrystės kylantis gėris. 

Religijų dialogo pirmtaku laikytinas ekumeninis dialogas, kurio vaisiai šiandien akivaizdūs. Ekumeninis katalikybės dialogas su iš Reformacijos kilusia evangeliškąja krikščionybe suteikė vertingų pataisų ir patikslinimų Katalikų Bažnyčios savimonei, mokymui ir religinei praktikai. Pradžioje Reformacija katalikų sutikta kaip eretiškas sąjūdis, kuriame įžvelgtos vien tik klaidos ir kuris nelaikytas lygiaverčiu dialogo partneriu. Tik daug vėliau, nurimus aistroms ir ambicijoms, suvokta, kad Reformacija iškėlė daug pozityvių dalykų, kurie sudaro integralią krikščioniškojo mokymo bei praktinio dvasingumo dalį ir kurie XVI a. Katalikų Bažnyčioje buvo nustelbti ar neatrasti. Šiandien tarp krikščioniškųjų konfesijų plėtojamas pagarbus ir lygiavertis dialogas, siekiant ne tik vienybės, bet ir giliau bei išsamiau suvokti išganymo slėpinį bei krikščioniškąjį pašaukimą.

Religijų dialogą tam tikra dalis krikščionių vis dar suvokia kaip grėsmę jų savitai ir patogiai krikščionybės interpretacijai, kai bandoma savo dvasinio gyvenimo paviršutiniškumą slėpti už garsiai deklaruojamos priklausomybės vienintelei tikrai religijai, skelbiant tikėjimą į Kristų, bet nė nesiruošiant autentiškai Kristumi sekti, nuoširdžiai atsiversti, nesistengiant visavertiškai įgyvendinti savo pašaukimo ir nesubrandinant tikrų vaisių (plg. Mt 3, 8). Religijų dialogas, sugretindamas skirtingas religines tradicijas, išryškina, kas kiekvienoje iš jų tikra ir esminga, o kas tėra forma ir teturi sąlyginę reikšmę, padeda atpažinti religinių tradicijų trūkumus, laikui bėgant atsiradusius to meto aktualijų padiktuotus mokymo pasažus, religinės praktikos perlenkimus.

Kiek krikščionybė į kitas brandžias religines tradicijas žvelgs iš aukšto, nelaikydama jų lygiavertėmis dialogo partnerėmis, kiek nebus pasirengusi atsiverti vertingai jų patirčiai ir tam, kas jose tauru ir šventa, tiek pačiai krikščionybei grės pavojus neįgyvendinti savo misijos, likti savimi patenkintai, nebrandžiai, sustabarėjusiai religinei sistemai, nepajėgiai augti (plg. Mt 13, 32) ir tobulėti. Religijų dialogas padeda religinėms tradicijoms įžvelgti savo silpnąsias puses, sąlygines doktrinos interpretacijas, istoriškai susiklosčiusius požiūrius, savo tradicijų kontekstualumą ir taip nutiesia kelią religijų pažangai, brandesnei jų savivokai ir visavertiškesniam misijos įgyvendinimui. Brandesnė religijų savivoka savo ruožtu sudaro prielaidas brandžiau suvokti visuotinį žmonių pašaukimą ir sėkmingiau jį įgyvendinti.

Šiandienos pasaulyje religinis izoliavimasis yra ne natūrali, bet veikiau dirbtinai kuriama tikrovė. Religijos, kaip ir individai ar tautos, nėra izoliuotos viena nuo kitos ir negali visavertiškai egzistuoti vienos be kitų. Religinis asmenų gyvenimas natūraliai ir neišvengiamai gimdo tikinčiųjų bendruomenę. Komunikacija ir bendrystė tarp panašiomis vertybėmis gyvenančių žmonių sudaro palankias sąlygas siekti etinės, dvasinės ir mistinės brandos. Parafrazuodamas garsųjį Johno Donne’o posakį[vii] Abrahamas J. Heschelis tvirtina, kad nūdien „nė viena religija nėra sala“.[viii] Panašiai kaip individams, religijoms komunikuojant tarpusavyje randasi proga reflektuoti save iš šalies, įgyti brandesnę savimonę, geriau suvokti savo mokymo kontekstualumą, kultūros įtaką religinėms koncepcijoms, taip pat amžiams bėgant susiformavusias specifines praktikas, konkretaus meto nulemtus mokymo diskursus, vienpusiškas ir subjektyvias interpretacijas.

Iš religijų dialogo ryškėja, kad šventumas nėra kurios nors tikybinės tradicijos monopolis. Veikiau priešingai, savimi patenkinta ir nuo aplinkinio pasaulio atsiribojusi tradicija tampa nepajėgi liudyti autentišką šventumą. O ten, kur tik esama autentiškos dievoieškos, kur ilgimasi įgyvendinti tikrąjį žmogaus pašaukimą, ten gimsta šventumas, nes Šventoji Dvasia nėra kokios nors vienos tikybinės tradicijos išskirtinė nuosavybė. Pasak Heschelio, ji prieinama kiekvienam geros valios žmogui: „Šaukiu dangų ir žemę liudininkais, kad Šventoji Dvasia ilsisi ant kiekvieno asmens, žydo ar pagonio, vyro ar moters, šeimininko ar vergo, pagal jo darbus.“[ix] Ignoruoti Dievo išganymo ekonomijos pėdsakus pasaulio tautų religiniuose ieškojimuose tai ignoruoti gelbėjančią ir ugdančią Dievo gailestingumo malonę.


[i] Nostra aetate, 2.

[ii] Ten pat, 1.

[iii] John Paul II. General Audience Wednesday 17 November 1999. 

[iv] Plg. John Paul II. Message to the Participants in the International Conference Commemorating the Fourth Centenary of the Arrival in Beijing of Father Matteo Ricci, Vatican, 2001, 6.

[v] Plg. John Paul II. Apostolic Letter Novo millennio ineunte, Vatican, 2001, 55.

[vi] Address of His Holiness Pope Francis to Representatives of Different Religions. Vatican, 3 November 2016.

[vii] „Nė vienas žmogus nėra sala“ („No man is an island“). John Donne. Devotions upon Emergent Occasions and Death's Duel. New York, 1999, Meditation XVII.

[viii] Harold Kasimow, Byron L. Sherwin (Eds). No Religion Is an Island: Abraham Joshua Heschel and Interreligious Dialogue. Maryknoll: Orbis Books, 1991, p. 6.

[ix] Ten pat, p. 88.