Vilma Sabutienė. Gedimino Šulco nuotrauka

Praėjus Reformacijos 500 metų jubiliejui lietuvių kalba pasirodė knyga „Liuteronybė. Kas tai?“ (Liuteronų paveldo fondas/Fundatio Pietatis, 2018). Tai leidinys ir liuteronams, norintiems pasikartoti tai, kuo tiki, ir žmonėms iš šalies, smalsaujantiems, kas gi ta liuteronybė, sako jį iš anglų kalbos išvertusi Vilma Sabutienė.

Nuo svarbiausių katekizmo elementų, tokių kaip dešimt Dievo įsakymų, pagrindinės maldos, tikėjimo išpažinimo, iki liuteronybės istorijos apžvalgos pasaulyje ir Lietuvoje. Nuo sakramentų, malonės ar nuodėmės supratimo iki apeigų bažnyčioje prasmės išaiškinimo. Knyga – tarsi vadovėlis, tikrai neišgąsdinsiantis menkai apie liuteronybę nutuokiančius. Ji ir teorinė, ir praktinė. Čia skaitytojas ras ir svarbiausių sąvokų apibrėžimus, bažnytines šventes ar Lietuvos liuteronų parapijų sąrašą.

Angliškas knygos pavadinimas yra „Lutheranism 101“, šis skaičius reiškia įvadą, bazinį kursą. Įvade knygos autoriai atkreipia dėmesį, kad liuteronai skirtingose šalyse kiek kitaip kalba apie papročius, istoriją ar misiją. V. Sabutienė pasakoja, kad Lietuvos liuteronų tikėjimo išpažinimas yra artimas amerikiečių ortodoksinei konfesinei liuteronybei, būtent dėl to ir pasirinkta versti šią knygą. Tinkamą lietuvišką pavadinimą rasti padėjo žurnalistas Rimvydas Valatka. „Ir klaustukas pavadinime nepamaišo. Juk mes ir patys ieškome, kas ta liuteronybė, savo kasdienybėje. O nežinantiems juo labiau aišku, ką atsivertę knygą sužinos“, – teigia pašnekovė.

Ir pats knygos pasakojimo stilius konstruojamas klausimais ir atsakymais. Solidžiai atrodanti ir solidaus turinio knyga „Liuteronybė. Kas tai?“ parašyta paprastai, lengvai, nevengiant humoro. „Fui! Ar liuteronai yra kanibalai?“ klausiama knygos dalyje apie Šventąją Vakarienę. Liuteronai tiki, kad jos metu priima Kristaus kūną ir kraują duonoje ir vyne. „Autoriai nebijo užduoti klausimų, kuriuos padiktavo bendravimas su kitomis konfesijomis ir su pasauliu. Jų kalbėjimas drąsus, šiuolaikiškas, bet nefamiliarus“, – paaiškina Vilma.

Gedimino Šulco nuotrauka

Knygoje iškeliamas klausimas apie moterų kunigystę, kuri jau tapo įprasta kai kurioms liuteronų bendruomenėms kitose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje ar Švedijoje. Knygoje cituojamas apaštalo Pauliaus Pirmas laiškas Timotiejui, kur rašoma: „Neleidžiu, kad moteris mokytų, nei kad vadovautų vyrui.“ Kunigystė – vienintelis apribojimas moterų tarnystei Bažnyčioje. „Poziciją mūsų šalyje vadinčiau ortodoksine. Žiūrime, kas parašyta Šventajame Rašte. Ar tai šiandien mūsų Bažnyčiai iššūkis ir problema, dėl kurios naktimis nemiegotume? Turbūt ne. Kur kas svarbiau – tikinčiųjų sąmoningumas ir maldos gyvenimas“, – komentuoja teologė, liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio žmona.

Pasak jos, ne tik žmogus turi jausti pašaukimą būti kunigu, bet ir būti pakviestas bendruomenės, kuri įsipareigoja jį išlaikyti. Pašaukimas – ir iš Dievo, ir iš parapijos. „Tikrai negirdėti, kad pas mus moterų kunigystės tema būtų skausminga. Kai kuriose liuteronų bažnyčioseyra dvasininkių moterų – gerbiame jų tradicijas, tačiau nebūtinai jas perimame. Klausiame, kodėl to reikia. Ar tik dėl kokios nors ideologijos ar nuomonės?“ – sako V. Sabutienė.

Knygos atsiradimą paskatino Reformacijos 500 metų jubiliejus. Jo metu buvo akcentuojamas Martyno Liuterio asmuo ir pats judėjimas, teigia pašnekovė, tačiau šiandien liuteronybė kitokia nei XVI a. „Pats Liuteris nebuvo toks liuteronas, kaip mes dabar“, – kalba Vilma. Liuteronų mokymas buvo suformuotas jau po Liuterio mirties ir remiamasi ne tik jo raštais, bet ir kitais veikalais. Pasirodo, kad ne visi liuteronų išpažinimo raštai išversti į lietuvių kalbą. Stinga Santarvės formulės, jos santraukos ir bendro deklaracijos, Šmalkaldeno artikulų, Traktato apie popiežiaus galią ir valdžią, Trumpo paraginimo išpažinčiai. Ar šių raštų dabar būtinai reikia? Pašnekovė įsitikinusi, kad pirmiau reikalinga tokio pobūdžio knyga kaip „Liuteronybė. Kas tai?“.

Kažkada perskaičiau kardinolo Audrio Juozo Bačkio mintį, kad Lietuvai dabar reikia ne reformatorių, o šventųjų. Tam esame pašaukti.

„Mūsų, liuteronų, dažniausiai klausiama, kuo skiriamės nuo kitų. Pradedame vardinti, kad nedarome to ar ano. Tačiau tai, ko nedarai, dar neapibrėžia, kas esi. Lėktuvo nepilotuoju, bet ar tai pasako, ką darau? Knygoje išdėstyta tai, kuo mes tikime, ką darome, – pasakoja V. Sabutienė. – Tokia knyga man yra svajonės išsipildymas. Skaitydama, versdama, redaguodama supratau, kad liuteronybė man ne tik iš šeimos ateinanti, bet ir pasirinkta gyvenimo kelyje. Geras užsitvirtinimas, pasikartojimas.“

Koks, Vilmos Sabutienės nuomone, yra didžiausias 20 tūkst. tikinčiųjų bendruomenės Lietuvoje iššūkis? Ji atsako: „Kažkada perskaičiau kardinolo Audrio Juozo Bačkio mintį, kad Lietuvai dabar reikia ne reformatorių, o šventųjų. Tam esame pašaukti. Man atrodo, kad didžiausias iššūkis visiems krikščionims ir ypač liuteronams – asmeninis Dievo veido ieškojimas, kasdienis gyvenimas, pasitikint Dievu. Reformacijos metų renginiai, laidos, knygos, kasmetinės parapijos veiklos, stovyklos – puiku ir džiugu, bet reikia klausti, dėl ko. Svarbiausia, kad keistųsi gyvenimai.“

„Daug renginių surengta, projektų įgyvendinta, tarpusavyje pačių liuteronų daug bendrauta, – vardina Reformacijos jubiliejaus minėjimo vaisius Vilma. – Stebuklas, kad mūsų šalyje tai įvyko. Ir Vilniaus Liuteris mūsų bažnyčios kieme Vokiečių gatvėje atsirado – Romualdo Kvinto sukurta skulptūra. O kur dar draugiškumas, geranoriškumas, tai žymiau daugiau nei pakantumas. Juk žmonės ne iš protestantiškų bažnyčių galėjo ir nesidžiaugti Reformacijos minėjimu.“

 Ar mes šiandien dar esame protestantai? Ir taip, ir ne.

Liuteronų bendruomenė Lietuvoje nėra labai gerai pažįstama. Iš to kartais kyla nesusipratimų. Pavyzdžiui, neretai evangelikai liuteronai painiojami su evangelikais reformatais ar evangelikalais. „Amerikoje sakoma Lutheran Church, o pas mus – Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia. Vis dažniau pabrėžiame antrąjį dėmenį – liuteronų. Gal dėl patogumo, bet labiausiai dėl to, kad šis žodis geriau išreiškia, kas mes esame, nes evangelinių bažnyčių yra daugiau. Ar mes šiandien dar esame protestantai? Ir taip, ir ne. Istorine prasme mus pirmuosius pavadino protestantais, tačiau su dalimi protestantiškų bažnyčių mažai ką turime bendro.“

Painiava kyla dėl kunigų pavadinimo. Galvojama, kad liuteronų kunigai – pastoriai, kaip savo kunigus vadina sekmininkai, baptistai ir kiti. „Galbūt taip vadinama dėl klaidingo vertimo, galbūt norint atskirti. Koks gi čia kunigas su šeima? Todėl kartais ir nepavadina liuteronų kunigais“, – kalba V. Sabutienė. Pasak jos, augant Tauragėje žeisdavo liuteronų vadinimas „prūsais“, tą patyrė ir jos tėvai, seneliai: „Prūsija – pirmoji liuteroniška valstybė, atrodo, tik didžiuotis reikėtų, tačiau šis žodis būdavo vartojamas norint sumenkinti.“

„Pas jus viskas laisviau“ – tokį komentarą neretai tenka išgirsti Vilmai. Tačiau ji rekomenduoja perskaityti naują knygą apie liuteronybę ir gali pasirodyti, kad yra priešingai – netgi griežčiau, mat tikinčiam liuteronui tenka daug asmeninės atsakomybės. „Liuteris sakė, kad mamos yra pirmosios kunigės ir mokytojos. Galime nutuokti, kiek ji daug turėtų žinoti, norėdama tokia būti. Aš to laisvumo nelabai matau, nepatiriu savo gyvenime. Galbūt taip sakoma dėl to, kad liuteronams nėra privaloma asmeninė išpažintis. Ji galima, tačiau labai mažai kas ją praktikuoja. Laisvė – tai ne atsainumas ar lengvabūdiškumas, o ta tikroji, krikščionio laisvė Kristuje“, – kalba pašnekovė.