David Beale (www.unsplash.com) nuotr.

Rengiantis 9-ajam Pasaulio šeimų susitikimui Dubline 2018 m. rugpjūtį pateikiame katechetinį kelią, paremtą popiežiaus Pranciškaus posinodiniu apaštališkuoju paraginimu Amoris laetitia.

Kiekviena iš katechezių pradedama malda, paimta iš popiežių mokymo ar patristinės tradicijos, ir užbaigiama keliais klausimais pasidalyti mintimis šeimoje – namų Bažnyčioje ir krikščionių bendruomenėje.

Pirmąją katechezę apie šiandienes šeimas skaitykite čia.

Antroji katechezė. Šeimos Dievo žodžio šviesoje

„Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų“ (Lk 2, 41)

Padėk, o Motina, mūsų tikėjimui!

Atverk mūsų klausą Žodžiui,

kad atpažintume mus šaukiantį Dievo balsą.

Sužadink norą sekti jo pėdomis

ir palikti gimtąjį kraštą atsiliepiant į jo pažadą.

Padėk mums leisti save palytėti jo meilei, kad jį galėtume palytėti tikėjimu.

Padėk mums visą save jam patikėti, tikėti jo meile,

ypač išbandymų ir kryžiaus akimirkomis,

kai mūsų tikėjimas pašauktas bręsti.

Pasėk mūsų tikėjime Prisikėlusiojo džiaugsmą.

Primink mums: kas tiki, niekada nėra vienas.

Pamokyk mus regėti Jėzaus akimis,

kad jis būtų šviesa mūsų kelyje

ir ta tikėjimo šviesa nuolatos augtų, kol ateis diena be pabaigos,

pats Jėzus Kristus, Tavo Sūnus, mūsų Viešpats!

Popiežius Pranciškus. Enciklika Lumen fidei (2013 06 29)

Alberto Casetta/Unsplash.com nuotr.

Evangelinis paveikslas, teikiantis pagrindą šiai katechezei, įgalina mus išsyk suvokti Šventosios Šeimos iš Nazareto religinį uolumą. Pasak Evangelijos pagal Luką, Juozapas ir Marija kasmet eidavo į Jeruzalės šventyklą švęsti Velykų, drauge atlikti religinį aktą ir pasiimdavo su savimi Jėzų.

Regime šeimą, kurios visi nariai drauge – tėvas, motina ir sūnus – leidžiasi į ilgą, anuomet visokių vargų bei sunkumų kupiną kelionę (įskaitant tai, kad grįžtant namo Jėzus savo noru nuklydo į šalį) per Velykas padėkoti Dievui už Izraelio tautos išlaisvinimą iš Egipto vergijos. Ši šeima atmena išganomąją Dievo meilę, kuri ją gaivina ir skatina gyventi dabartyje žvelgiant į ateitį, kai ištikimas Dievas išpildys ir įgyvendins savo pažadus.

Piligriminė kelionė nėra vien paprastas maldingas ir religinis aktas, priklausantis jos tautos tradicijoms. Tikrai nėra neįprasta regėti visus šeimos narius drauge dalyvaujant religinėse šventėse, kurios patraukia visos bendruomenės dėmesį, kaip antai, šventojo globėjo šventėje ar religiniuose šventimuose, ženklinančiuose kai kurių kultūrų ypatingas liturginių metų akimirkas, pirmiausia – Kalėdas, Didžiąją savaitę ir Velykas. Šventosios Šeimos kelionė yra ne tik tradicinis aktas, bet ir atskleidžia svarbų „pagrindą“, į kurį mūsų dėmesys atkreipiamas šio epizodo pateiktuose Evangelijos pasakojimuose. Ir Mariją, ir Juozapą iš aukštybių pasiekia visiškai netikėtas ir stebinantis žodis, sužadinantis tikėjimo atsaką. 

Paviršutiniškai skaitant šiuos du Evangelijos pasakojimus – Evangelijoje pagal Luką – apie Mariją, o pagal Matą – apie Juozapą, – ne visada suvokiamas jų tikėjimo kupinas klusnumas slėpiningam dieviškajam planui. Angelo pasirodymą Marijai jos namuose Nazarete ir Juozapui – sapne dažnai laikome savaime suprantamu ir deramai neįvertiname. Mums atrodo normalu, kad abu pritaria. Iš tiesų abiejų Evangelijos pasakojimų paskirtis yra perteikti susitikimą su Dievu bei Jo pašaukimą, apgaubtą didžiulio, žodžiais neišreiškiamo slėpinio. Lukas, tiesą sakant, apie pasirodymą net nekalba, bet pavartoja pasakymą: „atėjo pas ją“ (plg. Lk 1, 28), o Matas, rašydamas, kad „per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas“ (Mt 1, 20), kalba apie ne tokį akivaizdų to, kas dieviška, pasireiškimą, nes tai vyksta sapne. Todėl pagrindinė abiejų evangelistų žinia yra ne vadinamoji „teofanija“, bet veikiau tai, kad Dievo žodis kviečia Marijos ir Juozapo širdis visiškai atsiliepti, kas paženklins jų visą gyvenimą. Dievo žodžiu abiem perteikiami, pranešami ir atskleidžiami nauji, nepaprasti ir netikėti įvykiai, tačiau pirmiausia, kreipiantis į juos asmeniškai, norima užmegzti santykį. Dievas abiem pasako tą patį žodį: „Nebijok!“ (Lk 1, 30; Mt 1, 20). Šiuo atžvilgiu iškalbingi popiežiaus Pranciškaus žodžiai Amoris laetitia: „Dievo žodis yra ne abstrakčių tezių seka, bet kelionės palydovas krizę ar kokį nors skausmą išgyvenančioms šeimoms ir kreipia į kelio tikslą, kai Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto (Apr 21, 4)“ (AL 22).

Marija ir Juozapas, nepaisydami pavojų, lydėjusių ano meto tokias keliones, kasmet eina į Jeruzalės šventyklą švęsti Velykų ir pasiima su savimi Jėzų todėl, kad patyrė ir tebepatiria Dievo žodį savo konkrečiame gyvenime. Jų visa istorija yra siužetas, suaustas iš tos pačios gijos, kuri yra Dievo žodis. Būtent tas Žodis paskatina juos leisti Sūnui išvysti pasaulio šviesą Betliejaus oloje, taip išpildant Rašto pranašystę Michėjo lūpomis: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“ (Mt 2, 6); tas pats Žodis paragina juos bėgti į Egiptą gelbėjant Jėzų nuo Erodo (Mt 2, 13); tas pats Žodis vėlgi pašaukia juos po Erodo mirties grįžti į Izraelio žemę (Mt 2, 19–23).

Šventoji Šeima savo kasdieniais iššūkiais moko mums visus to, kad Dievo žodis yra daugiau nei religinės tiesos perteikimas, katechezė ar įgyvendintinų moralinių pamokymų rinkinys; Dievo žodis yra stiprus, gyvas santykis su Dievu, santykis, tampantis kiekvienos šeimos gyvenimo istorija. Būtent todėl šeima yra pirmutinė vieta, kur perduodamas pasakojimas apie Dieviškojo žodžio patyrimą. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „Biblijoje šeima taip pat laikoma vaikų katekizavimo vieta. Tai suspindi aprašant Paschos šventimą (plg. 12, 26–27; Įst 6, 20–25) ir vėliau išnyra žydų haggadah, tai yra dialoginiame pasakojime, lydinčiame Paschos valgymo apeigas. Dar labiau tikėjimo skelbimas šeimoje aukštinamas vienoje psalmėje: Dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome, apie kuriuos mums tėvai mūsų pasakojo, neslėpsime jų nuo savo vaikų, bet būsimai kartai pasakosime apie Viešpaties galybę ir jos darbus šlovingus, ir stebuklus, jo padarytus. Jis davė įstatus Izraeliui, Mokymą  – Jokūbo palikuonims, įsakydamas mūsų protėviams jį perteikti savo vaikams, kad būsimojo karta jį pažintų – jų vaikai, kurie dar gims, – kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams (78, 3–6). Todėl šeima yra vieta, kur tėvai savo vaikams tampa pirmais tikėjimo mokytojais. Tai – „amatas“, perduodamas asmens asmeniui: Kai ateityje tavo sūnus klaus tave, tu jam atsakysi ( 13, 14)“ (AL 16).

Mes taip įpratę tikėjimo perdavimą susiaurinti išskirtinai iki tiesos standartų ir religinių praktikų mokymo, kad užmirštame, jog tikėjimas apima gyvą, konkrečią Dievo patirtį. Jei tokia patirtis nevirsta tikrove ir netampa mūsų dalimi namie, krikščioniškasis tikėjimas susiaurėja ligi vien religiškumo bei bažnyčios pastato viduje atliekamų ritualinių aktų, neturinčių daug reikšmės mūsų kasdieniam gyvenimui.

Raul Petri (www.unsplash.com) nuotr.

Šiandien paprastai skundžiamasi, kad vaikai ir jaunuoliai po įkrikščioninimo kelionės bei prileidimo prie sakramentų neretai liaujasi lankytis parapijoje, nebeateina į bažnyčią dalyvauti liturgijoje net per Kalėdas ir Velykas. Nestebėtina: kaip jaunuolis ar jaunuolė gali vaikščioti į bažnyčią, jei jis ar ji namie ir kasdieniame gyvenime nepatyrė Dievo žodžio tikrovės. Todėl neatidėliotinai būtina keisti padėtį ir pradėti iš naujo tarsi pirmą kartą skelbti Jėzų Kristų. Popiežius Pranciškus visiškai pagrįstai to reikalauja: „Šeimoms ir tarp jų turėtų vis iš naujo nuskambėti pirmasis skelbimas to, kad gražiausia, didžiausia, patraukliausia ir sykiu būtiniausia, ir būti evangelizacinės veiklos šerdimi. Tai – pagrindinis skelbimas, vis išgirstinas įvairiais būdais ir skelbtinas katekizuojant vienokia ar kitokia forma visais etapais ir momentais. Mat nieko nėra solidžiau, tvirčiau, patikimiau ir išmintingiau už tokį skelbimą, ir visas krikščioniškasis ugdymas yra kerygmos stiprinimas“ (AL 58).

Kaip šiandien skelbtina kerigma? Būdą mums vėl rodo Juozapas ir Marija. Jie į Jeruzalę eina švęsti ne bet kokios šventės, bet Velykų. Ši šventė Izraelio tautai svarbiausia ne tik dėl savo reikšmės, bet ir dėl to, kad realiai susijusi su žmonių konkrečia patirtimi. Kitaip tariant, Jėzaus gimdytojai yra patyrę Velykas savo gyvenimo įvykiuose; tai ne vien praeities atminimas ar liturginis ritualas, tai gyva mirties ir prisikėlimo jų egzistencijoje patirtis. Jie, žinoma, nė kiek nenujaučia ir nenumato savo sūnaus Jėzaus Velykų, bet Evangelijos istorijų autoriai visada pradeda nuo kerigmos, t. y. nuo Kristaus mirties ir prisikėlimo, kurių šviesoje pasakoja visus kitus epizodus, pamatinio skelbimo.

Marija ir Juozapas gyvena šeimos gyvenimą pagal Dievo žodį, nes yra visiškai įsitraukę į Velykų logiką. Panašiai Dievo žodis kiekvienoje „namų Bažnyčioje“ įsikūnija tik tada, kai šeimoje gyvenama Velykų slėpiniu: juk būtent Kristaus Velykos suteikia gyvybės ir prasmės mūsų namams. Velykos nėra idėja, tiesa ar skelbimas, perteiktini šeimos, bet kiekvienoje šeimoje jau yra nuo Santuokos sakramento šventimo dienos. Sutuoktinių jungtuvių sakramentu sudabartinamas Kristaus, gyvenančio bei besidarbuojančio jų meilės ryšyje, velykinis slėpinys. Kiek sutuoktinių krikščionių suvokia šią nepaprastą tiesą? Kiek iš jų žino, kad jų santuoka ir šeimos gyvenimas Santuokos sakramento suteikiama malone yra nuolatinis Velykų šventimas? Kiek jų suvokė, kad visos kančios, skausmo ir mirties akimirkos įtrauktos į velykinę logiką ir todėl tie skausmingi išbandymai neturi paskutinio žodžio bei yra stulbinamo prisikėlimo preliudas? Jei jiems niekas neskelbia Dievo žodžio, tai ar įmanoma jų kūnuose įžiūrėti Didįjį slėpinį? Štai kodėl „Sinodo tėvai taip pat pabrėžė, kad Dievo žodis yra šeimos gyvenimo ir dvasingumo šaltinis. Visų šeimų pastoracija turėtų leistis būti formuojama viduje ir ugdyti namų Bažnyčios narius maldingu ir bažnytiniu Šventojo Rašto skaitymu. Dievo žodis yra ne tik Geroji naujiena privačiam asmens gyvenimui, bet ir sprendimo kriterijus bei šviesa, padedanti įžvelgti įvairius iššūkius sutuoktiniams ir šeimai“ (AL 227).

Jei mūsų šeimos turi tapti tuo, kas jos yra sakramento galia, ordinarinei pastoracijai esmingai būtina sukti šia kryptimi. Šiam menui skirtinas kasdienis dėmesys, nes jis tiesia kelią tikram santuokiniam ir šeimyniniam dvasingumui. Tam ypač reikia ganytojų pastangų. Jie pašaukti „skatinti šeimas augti tikėjimu. Todėl pravartu raginti dažnai eiti išpažinties, ieškoti dvasinio vadovavimo, dalyvauti rekolekcijose. Tačiau nereikia užmiršti kviesti per savaitę surasti laiko šeimos maldai, nes šeima, kuri meldžiasi kartu, vieninga ir lieka. Kartais, lankydami šeimas, turėtume pakviesti visus šeimos narius pasimelsti vieniems už kitus ir šeimą patikėti Viešpaties rankoms. Sykiu naudinga kiekvieną iš sutuoktinių paraginti vienam pasimelsti Dievo akivaizdoje, nes kiekvienas turi savo slaptą kryžių. Kodėl Dievui nepapasakojus, kas slegia širdį, ar nepaprašius jėgos savo žaizdoms išgydyti ir šviesos savo įsipareigojimui tesėti?“ (AL 227).

Labiau už mokymą, ugdymą ar švietimą popiežius Pranciškus pabrėžia „skatinimą“, nes tikrojo mokytojo menas yra ne tik mokyti, bet ir įkvėpti stiprybės sunkumų akivaizdoje bei tai, ką nori perteikti kitam žmogui, gebėti perduoti labiau širdimi nei protu. Šventasis Tėvas gerai supranta, jog kurti šeimą reikia daug drąsos, ir pats yra labai nustebintas (kaip rašo Amoris laetitia pradžioje), kad, „nepaisant daugybės ženklų, liudijančių santuokos krizę, troškimas turėti šeimą tebėra gyvas, ypač tarp jaunuolių, ir tai įkvepia Bažnyčią“ (AL 1).

Šeimai išgyvenant dramą, pavyzdžiui, netikėtai netekus vaiko, per anksti mirus sutuoktiniui ar abiem praradus darbą, atsidūrus rimtoje santuokos krizėje, melstis nėra lengva. Jei nepersiimame Velykų slėpinio, visada gyvo ir veiklaus kiekvienoje santuokoje, logika, pamokos lieka vien žodžiais, lengvai nupučiamais vėjo. Tad skatinimas būtinas, tačiau ne mažiau reikia konkrečių liudijimų, tiesiančių kelią ir parodančių, jog mirusiame ir prisikėlusiame Kristuje viskas yra galima. Niekas geriau to neliudija kaip Šventoji Šeima iš Nazareto.

Šeimos „raginamos, kaip Marija, drąsiai ir giedrai gyventi liūdnais ir džiugiais šeimos iššūkiais bei sergėti ir svarstyti širdyje įstabius Dievo darbus (plg. Lk 2, 19. 51). Marijos širdies lobyne yra ir visi kiekvieno iš mūsų šeimos įvykiai, kuriuos ji rūpestingai saugo. Todėl ji mums gali padėti savo šeimos istorijoje atpažinti Dievo žinią“ (AL 30). Tad Dievo žodis kiekvienai šeimai teikia gyvenimo išminties bei šviesos, būtinų kiekvienos šeimos dideliems bei mažiems įvykiams aiškinti, ir taip iš anksti paragauti Amžinosios santuokos, į kurią visada yra pašaukta kiekviena šeima.

Šeimoje

Apmąstykime:

1) Kodėl Dievo žodis mūsų šeimose yra toks tolimas ir nesuprantamas? Kodėl taip yra ir ką daryti, kad taip nebūtų?

2) Didelių sunkumų ir rimtų krizių akimirkomis šeimos retai kreipiasi į Dievo žodį ieškodamos šviesos ir paspirties. Ko trūksta ir ką daryti, kad taip nebūtų?

Įgyvendinkime:

1) Ar jūsų šeimos gyvenime būta įvykių, kuriuose Dievo žodis tikrai buvo įsikūnijęs? Pakalbėkite apie juos.

2) Velykos kiekvienoje šeimoje švenčiamos tik tada, kai jomis tikrai gyvenama. Suteikti šeimos dalykams velykinį skonį yra lygiai tas pat, kaip paragauti naujo vyno per vestuves Kanoje. Kaip gyvenate savo tėvyste ar motinyste Dievo jums dovanoto sutuoktinio atžvilgiu? Kaip leidžiate savo vaikams patirti motinos-tėvo santykį? Ar ši katechezė padėjo pajusti Velykų slėpinį, veiklų jūsų namuose?

Bažnyčioje

Apmąstykime:

1) Jei „Biblija pilna šeimų“ (AL 8), kaip sako popiežius Pranciškus, kodėl Šventasis Raštas dažnai atrodo per abstraktus ir per daug nutolęs nuo šiandienių šeimų? Kokios tarnybos ar, teisingiau, kokio teisingumo stinga mūsų krikščioniškose bendruomenėse?

2) Katalikų lankymasis liturgijoje vis menksta, ir mes dažnai apsiribojame šiuo išoriniu gilesnės problemos simptomu. Ką galėtų ir turėtų Bažnyčia daryti, kad padėtis imtų keistis?

Įgyvendinkime:

1) Kaip įvesdinti Bibliją į namus taip, kad šeimos ją skaitytų, kad ji joms taptų tikrąja šviesa? 

2) Kas mums labiau rūpi – švęsti Velykų slėpinį bažnyčiose ar gyventi juo šeimose? Ką būtų galima pasiūlyti tokiai mąstysenai keisti?