Vilnius social club nuotr.

Kasparas ir Margarita – du organizacijos „Vilnius social club“ socialiniai darbuotojai jau dvejus metus Vilniaus Naujininkų rajone vykdo darbo su jaunimu gatvėje programą. Kasparas pasakoja, kad jį į gatvę pastūmėjo supratimas, jog dirbdamas socialiniame centre gali padėti daliai jaunimo, tačiau vis dėlto nepasieki tų jaunų žmonių, kurie iki socialinio centro neateina. Savo ruožtu Margarita pasakoja, kad pati augo ir tebegyvena Naujininkų rajone, kuris sostinėje yra apipintas įvairiais stereotipais. Tad ją išeiti dirbti į gatvę pastūmėjo noras prisidėti prie situacijos savo rajone pokyčio. Su „Vilnius social club“ atstovais Margarita ir Kasparu kalbėjomės ne tik apie jų darbo gatvėje specifiką, bet ir birželio 1 dieną šiame rajone įvyksiančią didžiulę šventę „Diena gatvėje“, kurios metu vyks ne tik futbolo turnyras, grafičių dirbtuvės, koncertas, bet ir įvairių su jaunimu ir vaikais dirbančių organizacijų prisistatymai.

„Neturime laukti, turime eiti patys“

„Viskas prasidėjo Pal. J. Matulaičio socialiniame centre, kuriame dirbau kartu su „Vilnius social club“ įkūrėju Cedricu Raffier. Dirbome su vaikais ir jaunimu, o 2012 metais pirmą kartą patyrėme darbo gatvėje specifiką Viršuliškių ir Pašilaičių rajonuose. Į gatves išėjome vedami supratimo, kad dirbdami centre galime padėti daliai jaunuolių, tačiau nemažai jų iki mūsų paprasčiausiai neateina ir veikiausiai niekada neateis“, – pasakoja Kasparas.

Vilnius social club nuotr.

Anot Kasparo, tuomet Lietuvoje tokio socialinio darbo niekas nevykdė, o jis pats tebuvo girdėjęs apie Vakaruose taikomas praktikas. Tai, kad nebuvo iš ko mokytis, vyro nesustabdė. „Į gatvę išėjome vedami didžiulio noro. Per keletą metų supratome viso to reikalingumą, suvokėme, koks stiprus tai įrankis“, – priduria Kasparas.

Pradėjus darbą Viršuliškių ir Pašilaičių gatvėse, Cedricas įkūrė „Vilnius social club“. Kasparas pasakoja, kad dirbdami Pal. J. Matulaičio socialiniame centre jie daug išmoko tiek iš praktikos, tiek iš knygų ar kelionių į užsienio valstybes. Buvo daug svarstoma, kaip darbas gatvėje gali vykti Lietuvoje, kaip visa tai įsipaišytų į bendrą darbo su jaunimu, socialinės apsaugos sistemą.

„Supratome, kad norime dirbti gatvėje. Kadangi šalia buvo Cedricas su „Vilnius social club“, matėme ją kaip organizaciją, kuri gali perteikti mūsų įdirbį ir kituose rajonuose – ne tik Viršuliškėse ir Pašilaičiuose“, – pasakoja Kasparas. Jo teigimu, tada ir buvo nuspręsta prieš dvejus metus išeiti iš Pal. J. Matulaičio centro, kad ten pradėtus darbus pratęstų kiti, ir pradėti darbo su jaunimu gatvėje programą Naujininkuose.

Vilnius social club nuotr.

Klausiu, kodėl būtent ten, o ne kitur. Pasak Kasparo, viena priežasčių buvo ta, kad Naujininkai ir dabar Vilniuje yra savotiška baltoji dėmė kalbant apie paslaugas jauniems žmonėms ir vaikams: „Ten nėra daug vaikų ar jaunimo dienos centrų, nėra jokių pasiūlymų jaunuoliams daugiau kaip dvylikos metų, neskaitant to, ką siūlo mokyklos. Tačiau reikia pripažinti, jog švietimo sistema šiuo metu nėra tokia lanksti, kad galėtų priimti nepatogius žmones, kurie elgiasi neteisingai, kurie galbūt smirdi, neturi bendravimo įgūdžių.“ Kitos priežastys, Kasparo teigimu, buvo tai, kad Naujininkai yra tranzitinis priklausomų asmenų kelionės į taborą rajonas. Kartais priklausomi asmenys įsigytus kvaišalus vartoja grįžę į Naujininkus matant jaunuoliams. Be to, Naujininkuose yra opus ir romų integracijos klausimas. „Naujininkai yra pagrindinis rajonas, kuriame romai socializuojasi. Jie atvažiuoja į parduotuves, jų vaikai eina į Naujininkų mokyklas. Mes suprantame, kad norint spręsti taboro problemas visų pirma reikia dirbti ne tabore, o Naujininkuose. Naujininkai tampa vartais romų integracijai, nes, jei jie gerai nesijaus Naujininkuose, tai jie gerai nesijaus ir Vilniuje“, – teigia Kasparas.

„Atrodė, kad prie socialinio darbo negrįšiu“

Margarita pasakoja, kad prieš maždaug dešimtmetį ji mokėsi socialinės pedagogikos Vilniaus kolegijoje. „Tuo metu, kai mokiausi, nieko nežinojau apie kokius nors gerus projektus ar nevyriausybines organizacijas. Rodėsi, kad vienintelis kelias yra mokykla, ir man tai netiko. Todėl atsitraukiau nuo socialinio darbo ir niekada net nebuvo kilusi mintis, kad aš prie jo dar grįšiu“, – pasakoja ji.

Tačiau viskas pasikeitė Margaritai socialiniame tinkle išvydus darbo skelbimą. Merginos teigimu, ją labiausiai sudomino tai, kad socialinis darbas gatvėje buvo vykdomas būtent Naujininkų rajone, kuriame ji pati augo ir gyvena.

Vilnius social club nuotr.

Margarita pripažįsta nieko nežinojusi apie darbą gatvėje: „Prieš darbo pokalbį net nepagūglinau apie tai. Mano didžiausia motyvacija buvo dirbti Naujininkuose, kitame rajone veikiausiai nebūčiau prisidėjusi. Taip ir prisijungiau, o dabar baigiame jau antrą darbo sezoną.“

„Einame ne teisti ir moralizuoti, o megzti santykį“

Kalbėdamas apie darbo gatvėje specifiką, Kasparas pabrėžia, kad skirtumai pastebimi ne tik kalbant apie taikomus metodus, tačiau ir pačią socialinio darbuotojo laikyseną bendraujant ir palaikant santykį su laiką gatvėje leidžiančiais jaunuoliais. Kalbant apie metodo skirtumus, anot jo, svarbu akcentuoti kelis dalykus. Visų pirma darbas gatvėje remiasi nuėjimo pas klientą koncepcija. „Tai reiškia, kad mes nelaukiame, kol klientas ateis pas mus, tačiau patys einame pas jaunuolius ten, kur jie paprastai būna ir kada būna. Prisitaikyti stengiamės mes. Kai dirbi patalpose, tai žmonės, kurie ateina, turi laikytis prie tavo nustatytų taisyklių. Tu esi šeimininkas, tad kiti turi atitinkamai elgtis, kalbėti, paisyti kažkokių susitarimų. Tuo tarpu, kai mes einame pas vaikus ar jaunuolius, mes esame svečiai.“ 

Visa tai nėra tik gražūs žodžiai. Anot Kasparo, tai reiškia kitokį požiūrį. Eiti į gatvę pas jaunuolius reiškia eiti megzti santykio, o ne juos moralizuoti bei teisti. „Santykio pradžioje stengiamės nemoralizuoti jaunuolių dėl to, kad jie keikiasi, mušasi ar kažką laužo. Kartais tai iškęsti būna labai sunku, tačiau mums svarbiau suprasti tokį jaunuolių elgesį, užmegzti kontaktą ir jau tada ilgainiui, kai yra tvirti santykiai, mes jau galime imti reaguoti kitaip ir apeliuoti į juos asmeniškai. Pavyzdžiui, jei žmogus nuolatos keikiasi, galiu pasakyti, kad man nėra gera būti šalia tavęs, kai tu taip elgiesi. Tada jau pats žmogus pasirenka, kaip jam reaguoti. Jei santykis yra tvirtas, jei jis yra svarbus, jei mumis pasitikima, tai tada jis keičia savo elgesį mums būnant šalia. O būna ir tokių, kurie pasirenka nesikeisti. Tada jie su mumis arba mažiau bendrauja, arba pasitraukia apskritai“, – pasakoja socialinis darbuotojas.

Vilnius social club nuotr.

Antras svarbus dalykas, anot Kasparo, yra tai, kad dirbdami gatvėje jie skirtingai nei kiti specialistai visada yra jaunų žmonių pusėje: „Jei yra socialiniai pedagogai, kurie dirba mokykloje, arba socialiniai darbuotojai, kurie dirba su rizikos šeimomis, jie turi atlikti savo pareigą ir užtikrinti, kad vaikas ateitų ir nedarytų ko nors „blogo“. Tačiau mes nesame tokie specialistai, kurie skirti kontroliuoti. Jei sutinkame vaiką pamokų metu ne mokykloje, mūsų pareiga nėra jam nedelsiant priminti, kur jis turi būti. Mes toliau bendraujame su tuo žmogumi, klausiame, kas jam atsitiko, kodėl jis nesilanko mokykloje. Tada bandome su juo kalbėtis apie tai, ar jis supranta savo pasirinkimų padarinius, bandome paskatinti savirefleksiją. Klausiame, ar jis mato kitokių savo elgesio variantų, tarkime, bent kartais apsilankyti mokykloje. Mes neturime galios savo rankose, tad veikiame minkštuoju principu. Mes esame su jais lygūs.“ Tai, Kasparo nuomone, yra labai svarbu, kai kalbame apie atskirtį ir jos mažinimą. Juk, tariant jo žodžiais, dažnai visuomenei kyla pagunda uždėti tiems žmonėms antrankius ir padaryti juos patogius mums. „Tačiau tai, kas gerai mums, nebūtinai bus gerai jiems. Mes siekiame, kad tas galios santykis išsilygintų ir žmonės mus matytų ne kaip kontrolės, o kaip pagalbos mechanizmą. Esame tam, kad žmonės galėtų mums pasiguosti, kreiptis patarimo“, – reziumuoja Kasparas.

Margaritos teigimu, jei socialiniai pedagogai ir mokytojai mokyklose dirba pagal tam tikrą planą, kurį įgyvendinti ir siekia, tai besidarbuojantieji gatvėje visų pirma orientuojasi į poreikį. „Mes galime su Kasparu susėsti ir susidėlioti, kad per pirmą ketvirtį turime padaryti tiek ir tiek, tačiau gatvė yra dinamiška erdvė, kur kiekviena diena yra skirtinga. Tad mes tiesiog einame į gatvę ir žiūrime, kaip galime padėti čia ir dabar veikdami ne pagal kažkokius savo įsivaizdavimus, o pagal realų poreikį“, – konstatuoja Margarita.

„Siekiame būti tiltu“

Anot Margaritos, socialinių darbuotojų, besidarbuojančių gatvėje, išskirtinumas jokiu būdu nereiškia, kad jie negali dirbti drauge su kitais specialistais: „Be tinklo, be bendradarbiavimo su partneriais mes esame bejėgiai. Dažnai būname tiltais tarp jaunuolių ir kitų institucijų, specialistų. Patys vieni neišspręsime visų problemų, nes mūsų nėra daug ir neturime visų kompetencijų. Tad mums reikia žinoti, kur nukreipti jauną žmogų.“

Vilnius social club nuotr.

Tą patį akcentuoja ir Kasparas pabrėždamas, kad būtinas pasitikėjimas kitais specialistais, kurie taip pat atlieka savo darbą: „Mes pasitikime socialiniais pedagogais, vaikų teisių specialistais, policininkais. Mes su visais bendradarbiaujame, dalyvaujame bendruose tarpžinybiniuose susitikimuose, bandome padėti spręsti problemas. Visi jie atlieka labai svarbų ir reikalingą darbą, tačiau mes dirbame kitaip. Tą skirtingumą pabrėžiame, kad būtume suprasti, jog, pavyzdžiui, negalime atskleisti tam tikrų dalykų, kad negalime žmogaus priversti, o tik pakalbėti su juo.“ 

„Galime būti jaunų žmonių balsu“

Kalbėdamas apie darbo gatvėje kasdienybę, Kasparas pasakoja, kad jie kiekvieną dieną po pietų išeina į gatvę ir lankosi vadinamuosiuose karštuosiuose taškuose, kur dažniausiai susiburia vaikai ir jaunimas. „Tada, kai gatvėje praleidi daug laiko, pradedi pastebėti žmones, kurie ten praleidžia daug laiko. Mes stengiamės prie jų prieiti, susipažinti. Visada prisistatome, kas esame, niekad nemeluojame. Bandome kuo aiškiau jų kalba paaiškinti, kodėl čia atėjome, kuo galime jiems padėti, kodėl mums svarbu juos pažinti ir kodėl jiems gali būti svarbu pažinti mus“, – liudija jis. 

Kitas žingsnis po susipažinimo yra santykio stiprinimas. Tai, anot Kasparo, reiškia, kad pas jaunuolius socialiniai gatvės darbuotojai sugrįžta keliasdešimt kartų. Vyksta bendravimas, kuris iš pradžių yra paprastesnis – apie orą, rajono reikalus, kasdienybę. Tik ilgainiui, stiprėjant santykiui, pereinama prie gilesnių temų, stengiamasi pakreipti pokalbius prie temų, kurios jiems atrodo svarbios aptarti.

Vilnius social club nuotr.

Galiausiai trečiasis etapas jau yra labiau struktūruotas veikimas. „Pradžioje neturime plano, o šiame etape jau pradedame jį kurti. Pats planas gali įgauti tris formas“, – pasakoja Kasparas. 

Pirmoji forma, anot socialinio darbuotojo, yra galimybė padėti žmonėms individualiai juos konsultuojant, susitinkant konkrečioje vietoje sutartu laiku, išsikėlus konkrečius tikslus. Padedame susitvarkyti dokumentus, palydime į sveikatos priežiūros įstaigą, mokyklą ar pagelbstime ieškotis darbo.

„Kitas būdas yra darbas su vadinamosiomis chebromis. Tokiu atveju kviečiame tą chebrą ką nors kartu nuveikti. Tai gali būti išvyka į miestą – muziejų, kiną, parką, žaidimų aikštelę. Tai gali būti ir stovykla, žygis. Galbūt jauni žmonės ir patys turi planų nuveikti kai ką bendruomenei. Mes tikime, kad tokiu būdu žmonės mokosi geriau pažinti save, pasaulį“, – pasakoja Kasparas. 

Galiausiai trečias būdas yra žvilgsnis į jaunus žmones kaip bendruomenės narius. „Mes sakome, kad daugybė jaunų žmonių problemų kyla ne dėl to, kokie jie yra, o dėl to, kaip juos mato bendruomenė ir kaip juos priima. Jei jaunuoliai vakare po langais gliaudo saulėgrąžas ir garsiai klausosi muzikos, tai nereiškia, kad jie yra blogi. Juk dauguma mūsų taip elgėmės. Vadinasi, tie jauni žmonės neturi kur susiburti, o bendruomenė nesugeba suprasti tylaus ar šiuo atveju garsaus jaunuolių šauksmo apie šią problemą. Tokiu atveju sakome, kad galime būti tie žmonės, kurie bendruomenei perteiks jaunų žmonių poreikius, jų balsą“, – akcentuoja Kasparas.

Siekiame kurti didelį kaimą

Galiausiai mūsų pokalbis pakrypsta prie Naujininkų laukiančios šventės birželio 1 dieną. Renginys vadinasi „Diena gatvėje“, o jo metu bus siekiama suburti Naujininkų bendruomenę ir jaunuolius į vieną vietą, kad jie visi kartu praleistų vieną dieną gatvėje, t. y. toje erdvėje, kurioje daugiausia laiko praleidžia Naujininkų jaunimas.

Vilnius social club nuotr.

Anot Kasparo, šią dieną vyks įvairios dirbtuvės, gyvoji biblioteka, futbolo turnyras, koncertas. „Man asmeniškai viena laukiamiausių dalių yra bendruomenių alėja, kur 16 skirtingų Naujininkų organizacijų tris valandas pristatys savo veiklas bendruomenės nariams, kartu ir jaunimui. Dalyvauti sutiko labai įvairios organizacijos – nuo vaikų darželių, mokyklų, vaikų dienos centrų, jaunimo centro, kuris veikia arčiausiai Naujininkų, iki socialinių paslaugų centro, Kirtimų kultūros centro, kelių verslo organizacijų“, – pasakoja Kasparas.

Jis priminė patarlę, kuri byloja apie tai, kad užauginti vieną vaiką reikia viso kaimo. 

„Naujininkuose mes ir siekiame kurti didelį kaimą, kad vaikai ir jaunuoliai, kurie gyvena Naujininkuose, nebijotų kreiptis ir kalbėti apie savo sunkumus, kad jie jaustųsi gerai ir saugiai savo rajone“, – teigia Kasparas.