Gegužės 25 d. minime šv. Bedą Garbingąjį (apie 672–735), istoriką, Bažnyčios mokytoją.

Nėra tiksliai žinoma nei jo gimimo data, nei kilmė. Manoma, kad jis gimė apie 672 m. netoli Šv. Petro ir Pauliaus vienuolyno Jarrowe, Anglijoje. Nuo septynerių metų buvo atiduotas vyskupo šv. Benedikto globai. Vėliau buvo auklėjamas abato Keolfrido. Beda pasiliko pas benediktinus, tapo vienuoliu, o būdamas maždaug 30 metų buvo įšventintas kunigu.  

Nuo tol visą savo laiką skyrė maldai, studijoms ir mokymui. Vienintelė jo „rekreacija“ buvo choralų giedojimas. Jis daug laiko praleido besiaiškindamas Bibliją ir Bažnyčios Tėvų veikalus. Beda aiškino Šventąjį Raštą, pasitelkdamas Bažnyčios Tėvų išmintį, bet nesustodamas vien ties ja ir išrasdamas savo asmeninę tarpdisciplininę metodiką. Kadangi mokėjo graikų kalbą, komentuodamas Bibliją pasitelkė ir senovės pagonių autorius, naudodamas savo laikmečio mokslo pasiekimus. Jo knygos greitai paplito po Europos vienuolynų bibliotekas.

Netgi gulėdamas mirties patale dar diktavo Evangelijos pagal Joną vertimą. Beda buvo labiausiai išsilavinęs to meto mokslininkas, savo intelektu daręs esminę įtaką Anglijos literatūrai. Jo „Historia ecclesiastica“ (731 m.), išversta į anglų kalbą kaip „Anglijos liaudies bažnytinė istorija“, Alfredo Didžiojo teigimu, yra žinių apie tautą iki 729 m. lobynas.

Beda buvo rūpestingas mokslininkas ir puikus metraštininkas. Šis Anglijos istorijos tėvas yra pirmasis, kuris pradėjo istorinių įvykių datavime vartoti terminą „anno Domini“ (t. y. po Kristaus gimimo). Jis taip pat parašė „Historia abbatum“, visuotinę pasaulio istoriją „De temporibus liber“, „De temporum ratione“, šv. Kutberto ir kitų žymių žmonių biografijas, ganytojišką laišką Egbertui Jorkiečiui, veikalų apie muziką, gramatiką, retoriką, daugybę himnų. Dar Bedai gyvam esant jis buvo imtas vadinti „Garbinguoju“ dėl savo išminties bei išsimokslinimo. Šis titulas jam prigijo visiems laikams. Šventuoju ir Bažnyčios mokytoju Bedą paskelbė popiežius Leonas XIII 1899 m.

Beda buvo vienas didžiausių viduramžių istorijos ir pasaulėžiūros žinovų. Jis buvo sąžiningumo pavyzdys, skrupulingas metraštininkas, niekad neužrašęs nieko kito tik tiesą, didžiai gerbiantis tuos, kurie klausė jo mokymo ar tuos, kurie skaitė jo knygas.

Beda mirė Jarrowe, kur ilgą laiką gyveno ir dirbo, ten buvo ir palaidotas. Tačiau karalius Edvardas Išpažinėjas vėliau perkėlė jo palaikus į Durhemo katedrą.

Beda Garbingasis laikomas mokslininkų globėju.