Fredrick Kearney/Unsplash.com nuotrauka

Jeigu esi naujai iškeptas vilnietis, be to, dar nusprendei įsikurti Pilaitės mikrorajone, anksčiau ar vėliau kils susidomėjimas vienu klausimu. Neišvengiamai. Bet kuriam naujakuriui pasidaro smalsu, kieno garbei pavadinta jo gatvė. Galbūt tai tiesiog „Gėlių“ ar „Jurginų“, bet štai Pilaitėje turime visai kitokio kalibro žodyną. Čia rasi Elbingo, Papilėnų, Priegliaus, Tvankstos ir kitas gatves. Štai ir klausimas: o kas gi toji Tvanksta, kad net visa gatvė jos garbei pavadinta? Atsakyčiau, kad toji Tvanksta slepia istoriją, apie kurią turbūt jau niekad nepagalvojate. Kas dėjosi senų senovėje, tegul papasakoja istorikai, o mes pakalbėkime apie netolimą Tvankstos žemės praeitį.

Be garsiojo Vasario šešioliktosios Nepriklausomybės akto, Lietuva turi dar vieną panašaus turinio dokumentą, tiesa, labai jau pamirštą. Vadinamas jis Tilžės aktu ir pasirašytas jis kiek vėliau, lapkričio trisdešimtąją dvidešimt keturių signatarų, tarp kurių buvo ir garsūs Mažosios Lietuvos inteligentai Martynas Jankus bei Jonas Vanagaitis, taip pat šiandien mums visai nepažįstami, kaip Mikelis Mačiulis ar Liudvikas Deivikas. Akto turinys trumpas ir aiškus: „Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos.“ Pabaigoje dar pridurta: „Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti.“ Jonas Vanagaitis pasirūpino, kad šis mažalietuvių nutarimas pasiektų ir Versalio konferenciją, tiesiai pas jos pirmininką Žoržą Klemanso. Įsidėmėtina, jog ir Vasario šešioliktosios akte minima Vilsono tautų apsisprendimo teisė. Gaila tik, kad daliai lietuvių taip ir nepavyko šia teise pasinaudoti.

Istorija tęsiasi toliau. Po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsija tapo dykviete tikrąja to žodžio prasme. Senieji gyventojai, vokiečiai ir lietuviai, išvaryti, miestai sugriauti. Tada prasidėjo dalybos. Nenuostabu, jog pietiniai Rytprūsiai atiteko Lenkijai, o kas atsitiko su likusia dalimi – ir tūlam užsieniečiui gali sukelti nuostabą. Rodos, kolonializmo laikai jau nuėjo į praeitį, o čia tau, vidury Europos išdygsta... Kaliningrado sritis! Galvotum, gal tasai Kalininas buvo koks žymus krašto veikėjas ar šiaip nusipelnęs žmogus, o pati sritis pagal komunistinius „idealus“ gal taps internacionaline žeme, kur visų tautų žmonės kartu statys komunizmą? Kur tau! Nei čia to Kalinino būta, nei ką. Internacionaline žeme kraštas irgi netapo: nuo pat pradžios trys ketvirtadaliai gyventojų – rusai, nors pačioje Sąjungoje rusų buvo apie pusė.

Prūsų istorijos pėdsakai/Vikipedijos iliustracija

Išlikę gyvi ir į Vakarus pasitraukę mažalietuviai inteligentai susibūrė į Mažosios Lietuvos tarybą. 1946 metais lapkričio šeštąją jie paskelbė aktą, vėliau pavadintą Fuldos aktu, pagal miestą centrinėje Vokietijoje, kuriame jis ir buvo pasirašytas. Jame reikalaujama, kad pagal Potsdamo sutartį SSRS administravimui perduotas Karaliaučiaus kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Aktas, kaip Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) memorandumo priedas, buvo įteiktas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos vyriausybėms ir JAV Valstybės departamentui. 1947 metų sausio 15 dieną buvo paskelbtas ir antrasis Fuldos aktas, kuriame buvo protestuojama, kad mažalietuvių buvusius namus dabar kolonizuoja rusai ir kiti svetimtaučiai. Taip pat iškeltas pasiūlymas, jog iki prijungiant kraštą prie nepriklausomos Lietuvos jį turėtų administruoti Jungtinės Tautos. Tikrai išmintinga idėja, ypač turint omenyje, kad Karaliaučiaus krašto klausimu Sovietų Sąjunga sulaužė visą krūvą tarptautinės teisės normų.

Betgi prieš slibiną aktais nepakovosi. Mažojoje Lietuvoje pirmą kartą istorijoje nebegyvena lietuviai. Tvanksta (senovės prūsų gyvenvietė, stovėjusi dab. Karaliaučiaus vietoje), rodos, pražuvo amžiams. Ne, nereikia galąsti ginklų ir eiti atsikovoti šių „iskonno litovskije zemli“. Galbūt užtektų prisiminti, kad tokia buvo, kad tokia yra. Prisiminti istoriją, prisiminti žymiuosius krašto veikėjus, prisiminti vietovardžius. Prisiminti prūsus, notangus, bartus, galindus, skalvius. Dar geriau: pasistenkime nuolat priminti dabartiniams prūsų žemės gyventojams, ant kieno kaulų jie savo gerovę kuria. Žmonės ne žvėrys, gal tikrai pradės gerbti šio krašto istoriją, kartu patys dvasiškai praturtėdami. Galų gale keliaukime patys į šį kraštą, o ir juos pas save kvieskime – į Nidą, į Juodkrantę, į Klaipėdą.

Lig šiol teko gyventi dviejuose miestuose: Marijampolėje ir Vilniuje. Abu miestai į vakarus atgręžę savo naujausius, jau nepriklausomoje Lietuvoje išaugusius rajonus. Tyčia ar netyčia, ir ten, Suvalkijoje, ir čia, Vilniuje, šių rajonų namai pasipuošė Mažąją Lietuvą įamžinančiomis gatvių lentelėmis. Ar tai ženklas, kad mes dar nepamiršom istorijos? O gal tai labiau kvietimas naujomis akimis žiūrėti į prūsų žemę? Tikiuosi, jog ir tas, ir tas. Tad kitą kartą važiuodami į Pilaitę pas svečius pagalvokite apie savo tolimus ainius, gimines, kuriuos jau spėjote pamiršti. Nes žodžiai „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“ tinka abiem Lietuvoms, ir Didžiajai, ir Mažajai.