Kazys Bradūnas. LR Seimo archyvo nuotrauka

Kazio Bradūno straipsnis „Policininkas ar profesorius?“ spausdinamas iš knygos „Kertinė paraštė: Literatūros ir kultūros kritika bei publicistika“ (Vilnius: „Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas“, 2017 m., sudarė Gediminas Mikelaitis).

Klausimas gali atrodyti gana keistas. Tačiau vis dėlto gyvas ir aktualus išeiviškoje mūsų visuomenėje.

Gyvenimiškas klausimas dėl to, kad ne kartą mūsų tautinė ambicija pakyla į labai aukštą laipsnį, kai, sakysim, Chicagos miesto centre judėjimą tvarkantis policininkas į praeivį su vyčiuke atlape ima ir prakalba gražiai lietuviškai. – Aha, žiūrėk, kokie mes esame gabūs, įtakingi ir visų matomi, kad net Madison ir State gatvių kampo didžiausias pasauly judėjimas patikėtas lietuviui. Žinoma, kad dėl to neverta verkti, o tik džiaugtis. Bet verkti reikia, kai mūsų visuomenės dauguma yra visai abejinga, jog tos pačios Chicagos garsiuos universitetuos kone kiekviename jau profesoriauja bent jau po kelis lietuvius profesorius. Ar mes juos pastebime, ar jų lietuviškąja misija intelektualiniame pasauly džiaugiamės, ar jaučia jie bent moralinę savo tautiečių paramą?

Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Jaučiamės labai pagerbti ir didžiuojamės, kad Vasario šešioliktosios ar panašios progos iškilmėn ateina eilinio distrikto eilinis ir trumpalaikis kongresmenas. Bet visai nematome, kad kalbotyros mokslo, literatūros, plačių humanitarinių ar tiksliųjų mokslų lietuviai profesoriai, universitetų siunčiami, vyksta su paskaitomis šiam kraštui atstovauti į tarptautinius ir pasaulinius įvairių mokslo sričių kongresus, savo profesijos kolegų tarpe rasdami progų priminti ir mūsuosius reikalus.

Ar reikia tad stebėtis, jog atsitinka ir taip, kad čionykščiai lietuviai, iškopę į platesnio garso intelektualinį klodą, visai atšoksta nuo komplikuotesniam, platesniam ir šviesesniam reikalui abejingos savo tautiečių visuomenės, nerasdami joje jokio atoliepio.

Antra vertus, vargu ar absoliutaus išrišimo būtų čia verti ir patys intelektualai? Kai ką tiesiog sunku suprasti. Sugebame beveik reguliariai suorganizuoti savo mokslo akademijų bei institutų suvažiavimus, mokslo ir kūrybos simpoziumus ir išleisti mokslo veikalus. Bet kai reikia tik truputėlio savų pastangų ir apdairumo dalyvauti kitų rengiamuos pasaulinio masto tos ar kitos srities intelektualų suvažiavimuos, pasimetam, supasuojam, nepasirodom ir liekam nepastebėti. Akivaizdus toks nelemtas pavyzdys didžia dalimi gali būti ir neseniai Chicagoje įvykęs tarptautinis antropologų ir etnologų kongresas.

Ne vien tik grožinės literatūros knygų, bet ir su įvairia lituanistika susietų mokslo veikalų pastaruoju metu išleidžiame pusėtinai. Bet ar prakišam juos į svarbiųjų bibliotekų lentynas, ar juos sugebam parodyti ir kitiems, išnaudodami susidariusias progas? Kad ir tame pačiame antropologų-etnologų kongrese Chicagoj: prieš iš viso pasaulio suvažiavusių mokslininkų akis stenduose ir ant stalų puikavosi latvių ir estų čia išleistos šių sričių knygos, bet lietuviškųjų nė su žiburiu nerasta.

Peršokant čia pat į dailės pasaulį, galėtume tarti, jog ten esame reikiamoj aukštumoj. Plačiau nesižvalgant, užtenka tik paminėti visai neseniai amerikiečių ir net europiečių labai įvertintą dail. Kazio Varnelio tapybą ir Irenos Mitkutės grafiką. Tarp kitų abu šie dailininkai dalyvavo ir PLB seimo proga Carcoran galerijoje, Washingtone, suruoštoje dvylikos lietuvių dailininkų parodoje. Bet paroda sostinės spaudos buvo visai nutylėta. Kas kaltas? Tik jau ne patys dailininkai. Kažkas kažkur nesumezgė siūlų galų taip, kad viskas būtų reikiamai ištempta iki galo, vis turbūt galvojant, kad mums užtenka tik ranką ar koją pajudinti, ir visi savaime subėgs, stebėsis, apie mus rašys ir džiaugsis.

O grįžtant prie pradžioje užsiminto policininko, reikia pasakyti, kad jis visai nėra čia nuvertintas, raštui labiau pasukus į profesorius bei intelektualus, „Kertinę paraštę“ rašantysis nėra pats nei policininkas, nei profesorius, todėl nei už vieną, nei už antrą galvos neguldo. Būtinai reikia ir vieno, ir antro. Ypač šiais laikais, kai be policininko ir profesoriaus vargu ar galėtų ramiai po obelimi laukti niutoniško obuolio nukritimo.

Tačiau vis dėlto, kai pasaulyje esame maža tauta, labiau turėtume kreiptį dėmesį ne tiek į aštrų kalaviją ir į kulipkų taikinius, kiek į aštrų protą, į intelektualinį pajėgumą, sumanų apdairumą ne tik savuotės pasisvečiavimuos, bet ir platesniuos mokslo ir kūrybos laukuos bei tarptautiniuos šios srities forumuos. O pavienių ir visuomenės išaugimas iš vidutiniškumo į viršūnes yra ir bus vienas svarbiausių laidų visos tautos išlikimui ir jos valstybinei nepriklausomybei laimėti.

Kazys Bradūnas, Draugo laikraščio priedas Mokslas, menas, literatūra, 1973 09 29

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas