Arkivyskupas Mečislovas Reinys

Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Madagaskaro vienkiemyje, Daugailių parapijoje, Utenos rajone. Iš kur kilo toks afrikietiškas vardas, neteko sužinoti.

Jo tėvai buvo Jeronimas ir Julijona. Mečislovas buvo jauniausias iš 11 vaikų. Mano senelis – Izajošius – buvo vyriausias brolis.

Pasak prof. Prano Dovydaičio, arkivyskupas nuo pat mažens pasižymėjo maldingumu. Būdamas mažas vaikas susikviesdavo draugus ir pats ant balkio užlipęs sakydavo jiems pamokslus.

Kun. dr. Juozas Čepėnas, ark. jaunystės draugas, savo atsiminimuose rašė, kad „Mečiukas... buvo mažo ūgio, akys rudos, buvo ramus, tylus, kuklus, linksmas ir sąmoningas“.

Jau jaunystėje pasirodė jo gabumai, ir buvo nuspręsta jį leisti studijuoti. 1901 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, o 1907 m. įšventintas kunigu. Pirmąsias šv. Mišias aukojo Daugailių parapijos bažnyčioje. Jo draugas kun. Čepėnas taip rašė: „Primicijanto laukia katedra, profesūra, jis rengs Viešpats vynuogyno darbininkus ir sielų ganytojus.“ Tai buvo pranašiška.

1909 m. išvyko studijuoti į užsienį: pirma – Belgijos Leveno universitete, kur gavo filosofijos daktaro laipsnį. Vėliau praleido porą metų Strasbūro universitete studijuodamas įvairius dalykus. Studijų metu išmoko 9 kalbas.

1914 m. kun. Reinys grįžo į Vilnių ir buvo paskirtas Šv. Jonų bažnyčios vikaru. 1916 m. Vilniaus kunigų seminarijoje Reinys pradėjo dėstyti filosofiją.

Būdamas Vilniuje, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdyje. Aktyviai įsitraukė į žemės reformos projektą, kurį buvo paruošęs kun. Mykolas Krupavičius. Kun. Reinys dirbo beatgimstančiose ateitininkų ir pavasarininkų organizacijose.

1919 m. Vilnius ėjo iš rankų į rankas: rusų raudonarmiečių, lietuvių, lenkų. Vasario mėnesį raudonarmiečiai, traukdamiesi nuo lenkų kariuomenės, įkaitais paėmė grupę lietuvių inteligentų, tarp kurių buvo ir kun. dr. Reinys. Jie pėsčiomis buvo varomi per tirpstantį sniegą Latvijos link. Keliavo ir per savo tėviškę, Daugailius, bet neleido susitikti su namiškiais. Daugailiuose buvo apnakvydintas kaimo tipo tualeto patalpose. Galėjo pabėgti, bet to nepadarė, nes, girdi, dėl to galįs nukentėti sargybinis. Ši aplinkybė liudija, koks didelis altruistas buvo kun. Reinys. Ši įkaitų kelionė vyko per Vilniaus, Daugpilio (Latvijoje) ir Smolensko (Rusijoje) kalėjimus. Kun. Reinys pavadino šitą kelionę „specifinio malonumo laikotarpiu“. Jo dėka asmeniškai teko susipažinti su kalinio psichologija ir su visomis jų blakėmis. Teko patirti, kaip kiti žmonės gyvena ten, kur yra sunkiausios bausmės vieta; ...(teko) daugiau branginti savo ir kitų žmonių laisvę, geriau atjausti Dievo sutvertojo pasaulio gražumą ir malonumą.“ Ji truko 5 mėnesius.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys/Vikipedijos nuotrauka

Grįžęs į Lietuvą buvo skiriamas profesoriauti universitete, Kaune. Į jo paskaitas, lygiai kaip ir į prof. Šalkauskio, susirinkdavo pilnos auditorijos studentų. Jis stengdavosi viską aiškinti vaizdžiai, su praktiniais nurodymais.

1925 m. krikščionims demokratams laimėjus Seimo rinkimus (ministras Leonas Bistras), kun. Reinys buvo paskirtas užsienio reikalų ministru. Tai aukščiausia kun. Reinio politinės veiklos išraiška.

1926 m. pop. Pijus XI paskyrė Reinį vyskupu. Paskirtas Vilkaviškio vyskupo padėjėju, jis toliau pasižymėjo intensyvia pastoracine veikla. Jį daugelis gražiai prisimena kaip žmogų, kuris buvo tėviškas ir visiems prieinamas.

1937 m. vysk. Reinys atvyko į JAV ir Kanadą. Aplankė 52 lietuvių parapijas. Amerikos lietuvių spauda labai šiltai aprašė jo apsilankymą: „...Privačiuose pokalbiuose vysk. Reinys pasirodė labai socialiai, prieinamai nusiteikęs. Tuo visiškai pagavo amerikiečių širdis. Visi jį čia ant rankų nešiojo.“

1940 m. liepos 18 d. Apaštališkasis Sostas vysk. Reinį pakėlė į arkivyskupus ir paskyrė Vilniaus arkivyskupo padėjėju. Šitas paskyrimas taps sunkiausias ir daugiausia jėgų bei atsidavimo pareikalavęs laikotarpis. Pažiūrėkime, į kokią aplinką pateko arkivysk. Reinys atvykęs į Vilnių:

Atvykęs į Vilnių buvo labai šaltai sutiktas lenkų dvasininkų. Nebuvo jam kur gyventi, tai apsigyveno Pilies gatvėje, kambarėlyje. Neskyrė jam jokių pareigų ar lėšų pragyventi. Vilniaus arkivysk. Romualdas Jalbžykovskis nesiskaitė ne tik su arkivysk. Reiniu, bet ir su Lietuvos valdžia – neleido įvesti lietuviškų pamaldų bažnyčiose. Tik Šv. Mikolojaus bažnyčioje buvo laikomos lietuviškos pamaldos. Reinio sąlygos buvo labai sunkios. Jį vėliau priglaudė Šv. Mikalojaus parapijos klebonas, kun. Kristupas Čibiras, kuris faktiškai jį ir išlaikė. Reinys buvo pareigos žmogus: kur Šv. Tėvas jį siuntė, ten jis ėjo.

1941 m. – tai tragiški metai visai Lietuvai. Dar prieš tų metų birželio mėn. vykusius trėmimus Reinių giminėje kovo mėn. buvo areštuotas pirmasis „nusikaltėlis“, tai buvo Vytauto Didžiojo universiteto studentas Jonas Reinys (mano tėvas). Jis buvo areštuotas Kaune, kadangi dalyvavo Vasario 16-osios minėjime ir platino antisovietinę medžiagą.

Birželio 14 d. iš Madagaskaro ištrėmė du arkivyskupo brolius – Kazimierą ir Joną. Ištrėmė sesutę Emiliją. Išvežė mano močiutę Grasildą, mano dėdienę Stefaniją, kuri buvo nėščia, kartu su jos vaikais Aldona (2 metų) ir Viliumi (1 metų). Birželio 15 d. suėmė abu mano tėvo brolius – Antaną (Stefanijos vyrą) ir Juozą.

Kiek iš mūsų čia susirinkusiųjų gali pristatyti panašias istorijas?

Birželio gale vokiečiai okupavo Lietuvą. 1942 m. kovo 22 dieną gestapas suėmė arkivysk. Jalbžykovskį ir išvežė į Marijampolę. Arkivyskupiją Reinys galėjo valdyti kaip apaštalinis administratorius. Kitą dieną, kovo 23-iąją, sovietų aviacija bombardavo Vilnių, ir subombardavo Šv. Mikalojaus kleboniją. Kun. Čibiras rastas po griuvėsiais žuvęs, o arkivysk. Reinys buvo sužeistas ir išvežtas į ligoninę.

Sustiprėjęs arkivyskupas galėjo valdyti arkivyskupiją kitaip. Gavo valdžios leidimą vėl atidaryti seminariją, kuriai buvo paskirtas kun. Tulaba. Profesūra buvo lietuviška. Deja, ji neilgai gyvavo.

Dėl arkivysk. Jalbžykovskio netekties net lenkai neliūdėjo. Matė, kad naujasis arkivysk. buvo mokslo ir krikščioniškosios dvasios vyras, kuris buvo tolerantiškas kiekvienai tautinei grupei.

Arkivyskupas kartu rūpinosi ir tikinčiųjų dvasiniais poreikiais. Jo pastangomis Vilniaus tikintieji atgavo teisę į religinį aptarnavimą savo gimtąja kalba.

Bažnyčios hierarchai ir valstybės pareigūnai renkasi į ark. J. Mastulaičio kūno perkėlimą Marijampolėn. Priekyje stovi iš kairės: Telšių vysk. J. Staugaitis, Marijonų kongregacijos generolas kun. A. Cikoto, J. Tonkūnas, vysk. M. Reinys, antroje eilėje iš kairės: Kaišiadorių vyskupas J. Kukta, Panevėžio vyskupas K. Paltarokas.1934 m. spalio 24 d. Nuotrauka iš St. Sajausko albumo „Marijampolė. Palaimintasis Jurgis Matulaitis“

1945 m. tarybinė administracija perėmė valdžią iš vokiečių. Iš pradžių arkivysk. Reiniui sekėsi su naująja valdžia. Jo pastangomis visų bažnyčių tarnai buvo atleisti nuo karo mobilizacijos; pavyko gauti leidimą sumažinti didelius bažnyčios pastatų mokesčius; sugebėjo įrodyti valdžios atstovams, kad lietuvių kunigų trėmimas iš Vilniaus yra neleistinas.

Tačiau tai neilgai tęsėsi. Valdžia ėmė smarkiai kovoti dėl bažnytinės hierarchijos pakeitimo. Veiklios parapijos bus pakeistos į „tikybines bendruomenes“, kurias kontroliuotų ne bažnytinis organas, bet Darbo žmonių deputatų taryba – rajono vykdomasis komitetas. Arkivysk. Reinys į tai atsiliepė neigiamai, pabrėždamas, kad toks komitetas svetimas Bažnyčiai ir jos struktūrai.

1947 m. birželio 12 d. arkivyskupas areštuotas.

Apie arkivysk. Reinio areštą pasakojo Teklė Kačiukaitė: „(Aš) iš Telšių buvau atvykusi į Vilnių perduoti maisto areštuotiesiems – vysk. Ramanauskui ir kun. Olšauskui. Kadangi pažinau arkivysk. Reinį, pas jį apsistojau pernakvoti. Arkivysk. buvo išėjęs teikti Sutvirtinimo sakramento Šv. Ignoto bažnyčioje. Jam grįžus, netrukus į butą įžengė kultų reikalų įgaliotinis – Gailevičius – su keturiais saugumiečiais. Vos įžengė pareiškė, kad arkivysk. Reinys areštuojamas. Arkivysk. kažką pasiėmė iš rašomojo stalo stalčiaus, tada priėjo prie manęs ir pasakė: „Neverk. Melskis už mane ir mano priešus. Nesitikiu gyvas iš jų rankų grįžti.“ Jis buvo nuvežtas į žinomus KGB rūsius.“

Lapkričio 15 d. nutaria:

„Reinį, Mečislovą, Jeronimo sūnų, už talkinimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją įkalinti kalėjime 8 metams, terminą skaičiuojant nuo 1947 m. birž. 12 d. Jam asmeniškai priklausantį turtą konfiskuoti.“

Kalėdų dieną arkivysk. Reiniui pranešamas Ypatingojo pasitarimo sprendimas. Su ypatingu konvojumi griežtai izoliuotas nuo kitų kalinių, jis išvežamas į Vladimiro kalėjimą.

Jis ten kentėjo iki 1953 m. lapkričio 8 d., kada iškeliavo į amžinybę ir buvo palaidotas bendrame kalinių kape.

Apie arkivyskupo būklę buvo galima suprasti iš negausių laiškų seseriai Julijonai.

Teklė Kačiukaitė (ji – ta, kuri matė arkivysk. areštą) pateikė tokį pasakojimą:

Kartą pas ją atėjo toks suvargęs vyriškis, pavarde Burneika, ir jis papasakojo apie sunkias kalinimo sąlygas Vladimiro kalėjime. Kartą atvedė į jo kamerą arkivyskupą, kuris prašė, jeigu sugrįžčiau į Lietuvą, kad surasčiau Teklę ir padėkočiau už viską. Dar prašė pasakyti visiems, kad kalėjime labai daug kentėjo.

Vokietijos užsienio reikalų ministerijos tarėjas, liuteronas vardu Gottholdas Starke, kurį laiką kalėjęs vienoje kameroje kartu su arkivyskupu, prisimena:

„Jis savo žmones ir savo tautą labai mylėjo. Su dideliu susirūpinimu ir būgštavimais, bet kartu ir tvirtu pasitikėjimu Dievo gailestingumu jis žvelgė į savo Tėvynės ateitį, dėl kurios, kaip ir tikimas sūnus, jis jau antrą kartą buvo paaukojęs savo laisvę. Jis daug melsdavosi įvairiu dienos metu. Jo laikysena yra tikro Bažnyčios šventojo laikysena. Jo autoritetas sklido per kalėjimo sienas, iš vienos griežtai izoliuotos celės kiton. Aš pats gavau daug iš šios prakilnios asmenybės, kurioje jungėsi tvirtas tikėjimas, didelis mokslas, krikščioniškoji meilė ir nusižeminimas.

Netgi ir kalėjimo prižiūrėtojai liudija, kad jis išliko geros širdies žmogus. Pats neprarasdavo vilties, sugebėdavo kitiems padėti, nuoširdžiai užjausti, paguosti, slaugyti sergančius.“

Arkivyskupo Mečislovo Reinio mintys, ryžtas bei auka ir šiandien aktualūs. Jis tikrai turi ką pasakyti žmogui, besiblaškančiam pasaulėžiūrų kryžkelėse.

Baigiu su arkivyskupo žodžiais: „Nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai.“