Antanas Obcarskas (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Šį savaitgalį, birželio 1, 2 dienomis, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Voicekas“ premjera. Spektaklio koncepcijos autorius ir režisierius Antanas Obcarskas su dramaturgu Laurynu Adomaičiu naujam gyvenimui prikėlė vokiečių rašytojo Georgo Büchnerio (1813–1837) kūrinius ir susiejo juos su tyčine, pasaulį sukrėtusia Andreas Lubitzo sukelta katastrofa. Pasak režisieriaus, Büchnerio kūrybos bruožai ir amžinai likęs jaunas žvilgsnis į neteisybę yra didžiausias įkvėpimas mąstant apie Voiceką kaip idėją. Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio režisierių Antaną Obcarską.

Klausti apie „Voiceką“ – tas pat, kas klausti apie Tavo gyvenimą: nežinia, kas svarbiausia ir kur kelio pradžia. Jau porą metų Tu nesiskiri su „Voiceku“, iš pradžių rūpinaisi Georgo Büchnerio „Voiceko“ ir „Lenco“ naujais vertimais, o juos gavęs nenusiraminai, toliau į juos gilinaisi, artinai prie savęs. Koks tai procesas?

„Voicekas“ atėjo visai natūraliai. Reikėjo pasirinkti medžiagą, kuri pasiduotų interpretacijai ir leistų pasisakyti vienu ar kitu klausimu. Büchnerio klausimas – kas žmonėse meluoja, svetimauja, vagia ir žudo? – pasirodė neatsakomas, todėl pasidarė įdomu. Büchnerio žmogaus suvokimas, situacijų matymas išliks amžinai jaunas, jis dėl ankstyvos mirties neturėjo progos jo pakeisti. Liko jauno kūrėjo žvilgsnis į būtent tokią žmogaus situaciją ir jį kiekvieną dieną ištinkančią teisybę, kuri nelabai pasikeitė ir šiandien. Büchnerio „Voicekas“ ir paties Büchnerio kūrybos bei asmens bruožai yra spektaklio kūrimo idėja, kurią bandyta maksimaliai artinti prie nūdienos.

Baigei filosofijos mokslus, pradėjai studijuoti režisūrą, bet netrukus studijas palikai ir atėjai į teatrą. Kodėl? 

Aš iš teatro ėjau studijuoti filosofijos ir režisūros, nebuvau iš jo išėjęs. Teatre pradėjau dirbti dar 2009 metais ir dirbu iki šiol. Bestudijuodamas filosofiją vaidinau spektakliuose, asistavau režisieriams, vėliau užsiėmiau prodiuserio veikla (nuo 2011 m. esu teatro „Utopia“ direktorius). Atsiradus tinkamai progai stojau į Eimunto Nekrošiaus vadovaujamą režisūros kursą. Kodėl viskas taip išėjo? Negaliu atsakyti, matyt, taip norėjau.

Netrukus pasirodys „Voicekas“. Tu esi šio spektaklio koncepcijos autorius, bet teksto neišdrįsai rašyti, šį darbą patikėjai kolegai filosofui Laurynui Adomaičiui. Kodėl?

Tirdamas „Voiceką“, supratau, kad ši medžiaga labai šiuolaikiška, tačiau privalu ją išvaduoti iš senamadiškų žodžių ir stereotipinio, egzistencinio nervinimosi. Aš būčiau sugadinęs savo paties sumanymą ezoteriškais ir vingiuotais pasisakymais, o mano Voicekas reikalavo galutinio ir visapusiško paprastumo. Su Laurynu Adomaičiu aptariau visų scenų režisūrinius užmanymus, personažus, o jis man nebeleido keisti nuomonės šimtąjį kartą bei viską surašė. Tekstas pasidarė paprastas, nervinimasis pasislėpė po kasdienėmis situacijomis, o didįjį liūdesį įprasmino pauzės tarp žodžių ir žmogaus būklėje.

Atrodo, kad Tu tapatiniesi su vienu ar kitu personažu. Kas jis?

Taip, tai yra Marijos ir Voiceko vaikas.

Paprastai menininkai bando nustatyti savo kūrybos vietą ir išskleisti individualią meno sampratą. Kaip ir iš ko Tu formuoji naujojo spektaklio struktūrą?

Abejoju, ar galiu atsakyti į šį klausimą, žinoti savo kūrybos vietą ir meno sampratą. Man tai darbas, kurį turiu šiandien dirbti. Nesilaikau griežtų principų, greičiau juos pritaikau kiekvienai dienai. Darau, kaip atrodo stipriausia ir yra sąžiningiausia pasirinktos medžiagos atžvilgiu.

Büchnerio „Voicekas“ plėtojamas remiantis jo novele „Lencas“. Abiejuose kūriniuose labai ryškios natūralumo transformacijos. Autorius ne tik kalba apie natūralumu „kvėpuojančios“ gamtos grožį, bet jį išskleidžia įtaigia menine-literatūrine forma, ypač „Lence“. Pasąmonėje neatsitrauki nuo Büchnerio. Kas spektaklyje lieka iš jo?  

Lencas lieka keleto įvaizdžių forma. Ten yra vaizdingai papasakoti vieno rašytojo ėjimo į beprotystę išgyvenimai, kurie supriešinami su ramiais ir galingais gamtos peizažas. Gerai pagalvojus, galima įžvelgti Büchnerio pasipiktinimą tokia pasaulio tvarka: nuostabi, galinga ir rami gamta vienoje pusėje, o kitoje – gležnas poetas, kurio viduje daužosi audros ir darosi nebeįmanoma gyventi. Kodėl pasaulis susitvėrė būtent taip, jog kažkam reikia daužytis ir kratytis beprotystės gniaužtuose, kurie tėra tos pačios gamtos išdava? Sunku susivokti tame, bet Büchneris suvokė, jog gamtos neįveiksi ir jai nepasipriešinsi.  

Ar remiesi kokiais nors filosofais, interpretuodamas „Voiceką“? 

Labai stengiausi to išvengti.

Ar Tavo Voicekas ieško būdų būti anapus savasties?

Anapus savasties būti turbūt reikštų nebebūti Voiceku. Žinoma, Voicekas ieško būdų nebebūti Voiceku, bet tam jam trūksta didžiadvasiško ryžto. Vienas įdomesnių susivokimų šiame kūrybiniame procese buvo savo paties menkumas. Aš galiu rytais sau prižadėti kažko nebedaryti, kas man galbūt kenkia (pvz. nebegerti arba nebepersivalgyti), bet vakare kartosiu tą patį. Voiceke ryžto užtenka tik keltis ir eiti į darbą, bet nesikeisti.

Koks Tavo Voiceko procesualumas? Kaip vyksta žmogiškumo atitolinimas?

Procesas paprastas – išgryninta pjesės „Voicekas“ idėja, nutarta, jog Voicekas dar tikrai nenumirė ir aibė voicekų vis dar vaikšto tarp mūsų. Surastas galimas Voiceko atitikmuo dabartyje – pilotas Andreasas Lubitzas ir jo paskutinis skrydis. Ar šis atitikmuo tikslus? Sunku pasakyti, parodys darbo vaisiai. Žmogiškumo atitolinimas niekaip nepavyko, nes viskas, kas nutinka blogiausio (ar geriausio) – nutiko per žmonių nesusilaikymą, nesusivaldymą ir pasidavimą gamtai. Turbūt tai ir yra dabarties žmogiškumo žiaurumas, nes vis labiau mėginama priešintis savo pačių norams.  

Kokiais posūkiais vaikšto Tavo personažai? 

Primityviais, tokiais pačiais kaip ir aš pats, kai einu į darbą. Išsukti iš kelio ir padaryti tai, ko iš tavęs nesitikėtų – tai pernelyg herojiška. 

Ar Tau svarbu pasaulį apversti aukštyn kojom, ar brėžti beprotybės punktyrą?

Beprotybė per stiprus žodis. Aš stengiuosi pamatyti, ką iš tiesų norima pasakyti tokiomis frazėmis kaip „labas, kaip jums sekasi“? Noriu išgirsti, kas įvyksta tarp žodžių, kokia chemija ir kokie postūmiai ar hormonai mus verčia elgtis vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, jausti pagiežą ir neapykantą, bet sakyti, jog myliu. Beprotybė yra užsisukti ir nemokėti kalbėti neįprastai. Kiekvieną kartą, kai prasižioju, galiu tikėtis, kad pasakysiu būtent tai, ką dabar pasakiau.