Ne pirmą kartą istorijoje Katalikų Bažnyčia pasisako pasaulietinio gyvenimo klausimais. Ne pirmą kartą teisingai įvardina iššūkius, pasiūlo sprendimų. Šįkart kelia klausimą, kodėl nekeičiame žaidimo taisyklių, jeigu jos naudingos tik keletui?

Dokumentas „Ekonomikos ir finansų klausimai“ yra „galinga pasaulinės ekonominės rinkos kraštutinumų kritika”. Jis gerokai „išplečia tradicinį katalikų socialinį mokymą ir nuostabiai papildo daugelį Pranciškaus bei jo pirmtakų pareiškimų“ – taip neseniai pasirodžiusį Vatikano dokumentą apibūdino Stephenas Schneckas, buvęs Amerikos Katalikų universiteto politikos tyrimų ir katalikų studijų instituto direktorius.

Gegužės 17 d. Vatikano spaudos centre pristatytą dokumentą „Oeconomicae et pecuniariae quaestiones“ parengė dvi institucijos – Tikėjimo mokymo kongregacija ir Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterija.

Publikacija sulaukė tikrai nemenko ekspertų dėmesio. Komentatoriai sutartinai giria puikią jo kalbą ir aiškią struktūrą: priešingai, nei buvo įprasta lig šiol, tekstą išties smagu skaityti, jis pasižymi tikslumu.

Kritikai teigiamai vertina faktą, kad dokumento svarstymų neapsunkina konservatyvios ar progresyvios ekonominės teorijos, nors aiškiai juntama konservatyvi emfazė, pabrėžianti laisvę, asmens teises ir raginimą siekti didesnio finansinio skaidrumo, valdymo bei atsakomybės.

Išsakytos mintys vertinamos kaip rimtas bei konstruktyvus indėlis į šiuo metu visuomenėje vykstančius debatus. Apžvalgininkų nuomone, panašūs pastarojo meto dokumentai finansų ir ekonomikos temomis „linkę gerokai perdėti arba sako dalykus, kurie paprasčiausiai nėra faktinė tiesa“, kaip teigia ekonomistas Philipas Boothas, kurio komentarą publikavo portalas NCR. Deja, tokie akivaizdūs trūkumai nukreipia dėmesį nuo svarbiausios žinios. Šis laiškas panašios klaidos nedaro. Tad apie ką jis?

Ekonomika žudo?

Gerai pamename dažnai cituojamus popiežiaus Pranciškaus žodžius, kad dabartinė „ekonomika žudo“. Vatikano ekspertai plėtoja šią radikalią kritiką, suteikdami jai teologinį pagrindą. 

Daugiau nei 16 puslapių tekste pateikiamas bendras globalios rinkos sistemos vaizdas ir kai kurie techniniai finansų sferos aspektai, pasak autorių, didinantys visuotinę nelygybę. Akivaizdu, teigiama, kad rinkos, būdamos galingasis ekonomikos propeleris, „nėra pajėgios reguliuotis pačios“.

„Atėjo laikas atgauti tai, kas yra autentiškai žmogiška“, – sako jie. Kompetentingų ir atsakingų veikėjų pareiga – „vystyti naujas ekonomikos ir finansų formas, kurias reguliuotų taisyklės, siekiančios įtvirtinti bendrąjį gėrį“.

Ekonomika yra žmogaus veikla, tad ji negali būti atskirta nuo etikos. „Keinso ekonomika ir neo-klasikinė ekonomika atskyrė ekonomiką nuo etikos tam, kad sutelktų dėmesį į konkrečias ekonomikos problemas“ – rašo britų ekonomistas Philipas Boothas. Ir tai gerai veikė, tačiau tik tam tikrą laiką. „Panašiai kaip tada, kai lankydamiesi meno galerijoje susitelkiame į vieną paveikslo dalį, galiausiai turime šiek tiek atsitraukti, kad pamatytume visą paveikslo grožį“.

Ekonomika ir finansai neatsiejami ir nuo žmonių tarpusavio bendravimo bei bendradarbiavimo, o šis neįmanomas be etikos normų. „Pastarojo meto dokumentuose panašios diskusijos dažniausiai sumišusios su kraštutinumais asmenų, tikinčių į laisvąją rinką, arba, priešingai, kalbančių apie globalizacijos ir rinkos žlugimą.“ Šįkart viskas kitaip, mano autorius. Dokumente pripažįstama ir svarbi pažanga tam tikrose ekonominės gerovės srityse.

Primenama mūsų atsakomybė suprasti, kad morališkai nepriimtinas ir siekis pasinaudoti nelygybe savo pačių naudai - amoralu pasipelnyti, kenkiant kitiems.

Viena iš labiausiai kritikos sulaukusių finansinių praktikų yra užsienio sąskaitų naudojimas, siekiant išvengti turto apmokestinimo: „Šiandien daugiau nei pusę komercinio pasaulio organizuoja asmenys, kurie mažina savo mokesčių naštą, perkeldami pajamas iš vienos vietos į kitą“, – teigiama tekste. Akivaizdu, kad tokiu būdu faktinė ekonomika praranda gyvybiškai svarbius išteklius, kuriama ekonominė sistema, pagrįstas nelygybe.

Tai yra žalinga pilietinei visuomenei.

Dokumento autoriai pasitelkia itin griežtus žodžius, kalbėdami apie finansų sistemos profesionalų rengimą, kai paramos sulaukia tie verslo vadovai, kurie yra „gabūs, tačiau godūs ir nesąžiningi“.

Tokiu būdu kuriama ir skleidžiama giliai amorali kultūra, kurioje dažnai „nedvejojama nusikalsti, jei tik numatoma nauda viršija numatomą bausmę“.

Šventojo Sosto dokumente išsakomi rimti įspėjimai dėl pasaulinės finansų krizės. Naujausios TVF ir JAV prekybos ir plėtros konferencijos (UNCTAD) ataskaitos atspindi Vatikano dokumentą, kuriame teigiama:

„Neseniai įvykusi finansų krizė galėjo suteikti progą sukurti naują ekonomiką, daugiau dėmesio skiriant etikos principams, ir naują finansinės veiklos reglamentą, kuris neutralizuotų piktybines ir spekuliacines tendencijas, pripažintų faktinės ekonomikos vertę ... atsakymas atrodo kartais panašus į grįžimą prie trumparegio egoizmo... kuris ištrindamas iš savo horizonto bendrąjį gėrį taip pat ištrina ir pastangas kurti bei skleisti gerovę, panaikinant šiandien taip išryškėjusią nelygybę“.

Ar tikrai finansų krizę sukėlė reguliavimo stoka?

Spekuliacija yra kritikuojama ir, panašu, yra laikoma atsakinga dėl finansų krizės. Manoma, kad skirtinga bankų veikla turėtų būti atskirta. Tai ginčytinos, tačiau „visišikai respektabilios pozicijos“, mano ekonomistas Philipas Boothas.

Panašiai kaip 1931 m. enciklikoje, „Quadregesimo Anno“ daugiausia dėmesio skiriama valstybės (ir globaliam) reguliavimui. Tačiau ši opcija nėra perdėtai pabrėžiama, nenutylimi ir visi sunkumai. „Autoriams derėjo atkreipti dėmesį į tai, kad krizė įvyko epochoje, kai galiojo tarptautinis bankų sistemos reguliavimas, kuris skatino krizę sukėlusį elgesį, taip pat į tai, kad krizė apskritai nebūtų galėjusi kilti, jei ne didžiuliai reguliuojami ir valstybinio garantinio investavimo sandoriai JAV“, – sako mokslininkas.

„Neaišku, ar buvo rimtai apmąstyta tai, kur prasideda ir kur baigiasi reguliavimo institucijos vaidmuo. Tačiau dokumentas yra parašytas tokiu tonu, kuris gali paskatinti panašius apmąstymus, užuot vedęs į destruktyvius debatus“, – pripažįsta autorius.

Nepaisant išsakytos kritikos, Philipo Bootho nuomone, dokumentas skleidžia nuostabią žinią mūsų universitetams. Jame rašoma, jog itin pageidautina, kad tokios institucijos kaip universitetai ir verslo mokyklos į savo studijų programas privalomai įtrauktų elementus, skatinančius studentus suprasti ekonomiką ir finansus, žvelgiant į žmogų kaip visumą ir vengiant redukcionizmo, kuris mato tik tam tikras žmogaus plotmes. Tam reikalinga etika. Bažnyčios socialinė doktrina šiuo požiūriu būtų labai naudinga.

Būtini ir nepakeičiami ištekliai

Ne vienas komentatorius, sveikindamas dokumento pasirodymą ir naują jo kokybę, išsakė viltį, jog šis tekstas – atnaujinto Vatikano dėmesio ekonomikos sferai pradžia. Kad sulauksime tolesnės analizės ir pasiūlymų, kompetentingo krikščionių balso ir debatų su visuomene.

Matydami šiandienos ekonomikos ir finansų sistemų iškrypimą ir masyvumą, galėtume jausti pagundą pasiduoti cinizmui, manyti, kad esame bejėgiai, ką nors pakeisti.

Tačiau dokumento autoriai jau dabar kreipiasi į kiekvieną jo skaitytoją, ragindami žengti reikiamus žingsnius.

Matydami šiandienos ekonomikos ir finansų sistemų iškrypimą ir masyvumą, galėtume jausti pagundą pasiduoti cinizmui, manyti, kad esame bejėgiai, ką nors pakeisti. Tuo tarpu, „kiekvienas iš mūsų gali padaryti tiek daug, ypač jei neliekame vieni. Daugybė asociacijų, kilusių iš pilietinės visuomenės, šiuo požiūriu, yra sąžinės ir socialinės atsakomybės rezervuaras, be kurio mes negalime išsiversti“.