Užsilipus ant aukšto kalno/Martyno Vingrio asmeninio archyvo nuotr.

Kelio, tolių ir naujų kraštų pažinimo išsiilgę, mudu su bendražyge Ieva ilgai nesvarstę išvykstame. Lietuvoje žiema pasidžiaugti suspėjome, keliausime šiltesnių kraštų link.  Šįsyk nebuvo itin svarbi konkreti kryptis. Turėjome 3 pagrindinius kriterijus: pirma – ieškojom šilto krašto, kur nakvodami lauke nešaltumėm, antra – nebrangių bilietų į jį nusigauti, trečia – įspūdingo pėsčiųjų tako. Visus 3 kriterijus labiausiai atitiko Izraelis ir per jį besidriekiantis Izraelio nacionalinis pėsčiųjų takas arba, hebrajų kalba, Shvil Izrael.

Bilietai į Izraelį, šalį, nuo Lietuvos nutolusią 3000 kilometrų, netikėtai pigūs. Skrydis į vieną pusę mums tekainavo vos po 40 eurų (beje, ilgėliau pasekus skrydžių kompanijų pasiūlymus, nuskristi galima ir perpus pigiau!). Bilietą turime tik į vieną pusę. Planuojame čia pabuvoti apie mėnesį laiko, bet galbūt pajusime, kad norime grįžti anksčiau. O gal ir užsibūsime – leidimas būti Izraelyje suteikiamas 3 mėnesiams. 

Kaip žinia, Izraelis šalis nedidukė, pamanytum, kad sunku atrasti veiklos visam mėnesiui. Dažniausiai poilsiaujantieji turistai šioje šalyje laiką leidžia Negyvosios, Raudonosios, Viduržemio ar Galilėjos jūros kurortuose, daugelis aplanko Jeruzalę ir kitas biblines vietas, grožisi didmiesčių prabanga. Jei apie mūsų su Ieva keliones girdėjote anksčiau, turbūt žinote, kad drybsojimo kurortuose mes nepraktikuojame, didmiesčių, kiek įmanoma, vengiame, o pirmenybę skiriame pobūviui gamtoje, atokesniems kaimeliams, bei vietinių gyventojų kasdienybės pažinimui.

Taigi, šįsyk mudu imamės Izraelio nacionalinio tako (INT) – 1200 km ilgio sužymėto pėsčiųjų maršruto, vingiuojančio per visą Izraelį nuo Raudonosios jūros pietuose iki Libano sienos šiaurėje. Anot National Geographic, šis takas yra vienas iš 20-ties gražiausių takų pėstiesiems. Keliaujame įsitikinti tuo patys!

Dykuma/Martyno Vingrio asmeninio archyvo nuotr.

Atvykimas į Izraelį

4 valandos lėktuve ir apie mūsų krašte tuo metu tvyrojusią -15 laipsnių temperatūrą gali tik prisimint. Gali ir neprisimint. Atvykstame apie 6 val. vakaro ir dar lėktuve paraitotomis kelnėmis, marškinėliais trumpomis rankovėmis, mūvėdami sandalais kulniuojame į pasų kontrolės punktą. Izraelis, kaip žinia, ypatingą dėmesį skiria šalies saugumui – patys įvairiausi klausimai ir gana ilgi pokalbiai tikėtini atvykstant į šią šalį. Priėjus pasų tikrinimo namelį apklausos prasideda: „Kokiu tikslu atvykote į Izraelį?“. Atsakome, jog tenorime pakeliauti Izraelio nacionaliniu taku. Pasienietė dedasi pirmą sykį apie šį taką girdinti: „Kas tai? Iš kur apie jį sužinojote? Gal kas iš jūsų draugų buvo ir pasakojo apie tai? O gal ką pažįstate iš izraeliečių?“. O mes ir pasakojam, kad tai žinomas kelias, daug kas juo keliauja, internete daugybė pasakojimų ir stebimės, kad pareigūnė apie jį negirdėjusi. Rodome žemėlapį, pasakojame, kad turime palapinę ir visą kitą turistinę įrangą. Jau atrodė, kad pavyko įrodyti, jog mes paprasti turistai. Pasienietė dar sykį įdėmiau praverčia mūsų pasus, o tada veidas dar labiau surūstėja, akys įtariai prisimerkia: „Prieš kiek laiko buvote Irane ir ką ten veikėte?“. Čia ir supratome, kad į Izraelį taip greitai nepateksime. Tarp Irano ir Izraelio draugiškais santykiais nė iš tolo nekvepia (į Iraną apskritai nėra galimybės patekti turint Izraelio antspaudą pase), todėl kiekvieną pabuvojusį Irane nuodugniai išklausinėja.

Kelionės suregistravimas/Martyno Vingrio asmeninio archyvo nuotr.

Prisėdome laukimo salėje, o kad mūsų šis pasisėdėjimas užsitęs, supratome, kai mums atnešė po didžiulį sumuštinį ir vandens. Gali net pajusti savotišką belaisvio dalią: pasų neturime, esame svečioje šalyje – nei kur išeisi, nei namo pargrįši. Na bent jau badaut čia mums neteks, bet va valgyti kaip tyčia tuo metu ir nesinorėjo. Tiesa, žinojome, kad net ir pabuvojusius Irane po ilgų apklausų Izraelis įsileidžia. Žinojome, o vis tiek neramu.

Mus atskirai tikrino ir apklausinėjo bent 3 skirtingi pareigūnai. Klausimai patys įvairiausi, bet daugiausiai apie Iraną: „Ar bendravote Irane su vietiniais? Ar ryšius palaikote iki šiol?“. Galiausiai susidomėjo mūsų telefonais. Tiksliau – ar neturime iraniečių numerių juose. Neturim. Komiška situacija buvo kai aš, paprašytas parodyti telefoną, iš kišenės ištraukiau savąjį, ištiesiau, o tardytoja tik pavartė rankose, įtariai pasižiūrėjo į mane ir griežtu tonu įsakė: „O dabar duok tikrąjį telefoną“. Nebuvo lengva įrodyti, o pareigūnei patikėti, kad pasaulyje dar yra žmonių, besinaudojančių ne išmaniaisiais telefonais. Po to tais pačiais klausimais kamantinėjo Ievą, užsirašinėjo ir tikrino, ar mūsų atsakymai sutampa. Sutapo. Ir ką gi, po 3 valandų apklausų, atėjo tarsi susigėdęs pareigūnas, atsiprašė mūsų už ilgoką užlaikymą, ištiesė mudviejų pasus ir įteikė leidimus įžengti į Izraelio žemę (į pasą antspaudo nedėjo). Šalom, Izraeli, mes jau čia!

Martyno Vingrio asmeninio archyvo nuotr.

Kelias prasideda? Dar ne!

Paminėsiu, kad Uvda oro uostas, kuriame mes nusileidome, yra pietinėje Izraelio dalyje, vidury dykumos, o iki arčiausio miesto Eilato – kurorto prie Raudonosios jūros – 60 kilometrų. Įprastai čia kyla ir tupia tik kariniai lėktuvai, bet kol Eilatas pasistatys naują oro uostą, šiuo naudojasi ir keleiviniai lėktuvai. Taigi, išėję iš oro uosto aptvarų, atsidūrėme vidury dykumos. Viešasis transportas nevažiuoja, nors, teisybės dėlei, mums ir važiuoti nėra kur.

Žinome, kad nuo oro uosto iki Izraelio tako žymos ~10 kilometrų kulniuojant keliu. Žemėlapy pasitikriname ar ton pusėn susiruošėme, o oro uosto apsaugos darbuotojui sukeliame žavesio antplūdį: „oho, jūs labai drąsūs, jei vidury nakties keliausite dykuma“. Tamsu nors akin durk, o eiti gera – juntam kaip oro uosto apklausų įtampa atslūgsta ir po truputėlį susipažįstame (tik kol kas dar ne regimąja jusle) su Izraeliu. Ir štai, INT žymą prieiname dar prieš 12 valandą nakties. Statomės palapinę, o prieš miegą sukertame oro uoste gautus sumuštinius su tunu. Šios dienos tikslas įveiktas – INT žymos pasiektos!

Tiesa, ryte paėjėję kelis kilometrus Izraelio taku supratome, kad esame tokioje atkarpoje, kuri veda palei kelią. Didžiulė dalis Izraelio pietuose esančios Negevo dykumos skirta kariuomenės reikmėms, todėl yra užtverta ir pėsčiųjų turistų neįsileidžia. Dėl to takas ir veda palei kelią. Nutarėme, kad savąjį žygį verta pradėti nuo Mitzpe Ramon – dykumų miestelio, kur Izraelio takas jau driekiasi per laukinę dykumą. Iki miestelio ~50 kilometrų. Ką gi, išbandysim kaip keliauti autostopu seksis Izraelyje. Puikiai! Neužilgo sustoja mašinėlė ir mes jau kely į Mitzpe Ramon. Beje, keliauti autostopu Izraelyje visiškai įprasta, daugelis vietinių kitaip ir nekeliauja.

Keliauninkų teigimu, vasario pabaiga-kovas yra pats geriausias metas keliauti Izraelio taku iš pietų į šiaurę. Šiaurėje tuo metu „gūdi žiema“, o temperatūra gali nukristi net ir žemiau 10 laipsnių šilumos. O pietuose šiuo metu dar nėra itin karšta, dykumoje galima atrasti vandens šaltinių, be to, keliautojų sezonas neprasidėjęs. Oro temperatūra vasarį čia tokia, kaip Lietuvoje birželio vidury – šalčiausiomis naktimis  apie 12 laipsnių. Kita vertus, daugelis renkasi keliauti iš šiaurės į pietus dėl to, kad dykumos ruožas laikomas pačiu sudėtingiausiu, daugiausiai ištvermės ir pasiruošimo reikalaujančiu etapu. Dykumą pasiliekama pabaigai tarsi desertas – nors ir sunkiausias išbandymas, bet įspūdžių paliekantis daugiausiai. Ką gi, mes iššūkiams pasiruošę, o desertą galime suryti ir anksčiau.

Martyno Vingrio asmeninio archyvo nuotr.

Pagaliau kelyje!

Pasiekę Mitzpe Ramon paskaičiavome, kad išeisime dykumon maždaug 6 dienoms. Dienos ėjimo atstumas – 20-25 kilometrai. Maždaug tokiais atstumais suskirstytas visas takas – etapo pabaigoje prieisi kempingo aikštelę ir legaliai galėsi statytis palapinę ir kurti laužą. Maistu reikia apsirūpinti visoms 6 dienoms, o vandens kas 2-3 dienos turėtų būti kur pasipildyti. Pagrindiniu žygeivišku maistu dar Lietuvoje buvom pasirūpinę (pasiteisino Lietuvos kariuomenės sauso maisto davinių koncervai), o vandens prisipylėm po 4 litrus. Ir pagaliau kely – nuo šiol mūsų dienos suplanuotos. Tereikia sekti oranžine, mėlyna ir balta spalvomis dryžuotą žymą.

Eiti dykuma sunku, o bene didžiausias iššūkis – svilinantis dykumos karštis. Tik randame kokį šešėlį – naudojame atokvėpio valandėlei. Tik kad tų šešėlių maža. Tuoj pat išryškėjo ir didžiausia mūsų klaida – į šį žygį išsiruošti nepasiėmus kremo nuo saulės. Mano storžieviška oda ne itin jautri saulės išdaigoms, tad tik truputėlį sopėjo veidą pirmosiomis dienomis. Ievai pasisekė mažiau – jos oda į saulę sureagavo pakeisdama ne tik spalvą, bet net ir pačios Ievos antropologinį tipą. Iš skaisčiaveidės europietės vieną rytą Ieva nubudo saulės ir vėjo nugairinta tibetiete. Tiesa, po kelių valandų vėl sugrįžo į sau įprastinį pavidalą.

Martyno Vingrio asmeninio archyvo nuotr.

Beje, dykuma daugeliui turbūt asocijuojasi su 3 dalykais: karščiu, lygumomis, ir smėliu. O čia, Negevo dykumoje, yra tik vienas iš šių stereotipinės dykumos komponentų – karštis. Smėlio visai nedaug, o lygumas atrasi nebent išdžiūvusių upių slėniuose arba vaikštinėdamas krateriais (taip, būtent kraterių slėniais takas ir vingiuoja pirmomis mūsų žygio dienomis. Nors tai, kad vaikštai krateriu, supranti tik tada, kai apie tai kur nors perskaitai). Šioje dykumoje didžiausią plotą sudaro kalnai, uolienos, upių vagos su skardžiais ir kitokie geologiniai dariniai. O takas, žinoma, sužymėtas taip, kad būtinai reikėtų arba leistis į gilius tarpeklius, arba ropštis į aukščiausius kalnus. Kojoms gana rimtas išbandymas ir, atrodytų, malonumo čia maža, bet vis dėlto akims tie atsiveriantys toliai – tarsi nektaras ir ambrozija.

Kelyje nuolat sutinkame kalnų ožius (lot. capra ibex), kurie, keista, bet visiškai nesibaido mūsų ir tik tingiai sukioja galvas mus palydėdami savais keliais. Dar įdomiau, ką gi jie valgo – aplink nė jokios žalumėlės, o jei ir yra koks sauskrūmis, tai jis tiek perdžiūvęs, kad paliestas, atrodo, net dulka.

Kuprinė, ypač pradžioje, kai maisto ir vandens atsargos dar nebuvo pradėtos intensyviai doroti, pečius gerokai spaudė, kartais net taip, kad sunkoka kvėpuoti. Būdavo, kad besileidžiant per siaurą tarpeklį įstringi su visa kuprine, o einant žemyn siauru žvyruotu taku ir vos truputėlį slystelėjus kurpinė tik dar gerokai pastūmėja į priekį. Bet koks neapsakomas lengvumo jausmas užplūsta kuprinę nusiėmus. Į kalną tarsi skriste užskrendi, kojos net šokčioja ir pačios keliasi aukščiau, nejusdamos svorio naštos. Beje, paminėsiu, kad šis pėsčiųjų žygis buvo dar vienas takas, kurį įveikiau mūvėdamas vien tik sandalais. Man tokia avalynė visiškai pasiteisino, nė sykio nebuvau rimčiau suklupęs, o paslysti pasitaiko visiems – ir su kalnų batais, ir basiems. Gal tik kanopėtųjų apavas čia pranašumo turi. Ožiai tarsi būtų prisirišę – be baimės, paskubomis, bet be mažiausios klaidelės, raižo sau siaurutėlėmis kalnų ir tarpeklių briaunomis ir turbūt nė nesusimąsto apie nukritimo galimybę.

Ožių jaunikliai/Martyno Vingrio asmeninio archyvo nuotr.

Vanduo dykumoje

Nešamą vandenį pataupydami ir naudodami tik atsigėrimui, per pirmas 3 dienas mes be vargų išsitekome. Nemanykite, kad vandeningųjų patiekalų nesigaminome: vakarais virdavomės sriubas, košes ir arbatas, o rytais būtinai kavos. Tik šiems virimams naudojome vandenį rastą dykumoje. Kartais pasisemdavome užsilikusio skaidraus lietaus vandens nuo duobėtų akmenų, kartais prieidavome oazes, kur atrasdavome vos ne vos pulsuojančius šaltinėlius.

Ir vis dėlto geriamasis mudviejų vanduo sparčiai artėjo link pabaigos. Tikėjomės jo pasipildyti vietoje, pavadintoje „Afran srovės šaltinis“. Deja, ten ne tik šaltinio, bet net ir šlapios vietos nebuvo ir tik pavadinimas šlapiai skambėjo. Taigi, ketvirtą dieną po pietų mums buvo belikę ~0,5 litro vandens ir jokio vandens telkinėlio, net ir mažiausios balos pakely nesitaikė prieiti. Dar labiau sunerimti mus privertė sutiktas keliautojas paklausęs, ar mes pasiruošę rytojui. Anot jo ir turistinių gidų ryt laukia pati sunkiausia visos kelionės diena – kopimas į itin aukštą ir statų kalną. Paklaustas, kiek jis turi vandens, gana kukliai atsakė: 6 litrus. 6 litrus vienam žmogui, vienai dienai??? Supratome, kad reikės mums imtis kažkokios vandens apsirūpinimo operacijos. Pats logiškiausias sprendimas buvo paėjėti 5 kilometrus iki kiek didesnio žvyrkelio, ir pasistengti susitranzuoti tą vieną iš kelių per dieną galbūt pravažiuojančių automobilių, kuris ir pavėžintų mus iki vandens šaltinio.

Beje, gal kyla klausimas, kaip kiti žmonės išgyvena ir vandeniu apsirūpina šiame dykumos etape. Yra 3 pagrindiniai būdai. Vieni vandenį nešasi visam numatytam laikui. Yra net ir tokių, kurie siekdami palengvinti savo pečių naštą, vandenį per dykumą vežasi dviračiais vežimėliais. Prisipažinsiu, kai bandau įsivaizduoti tą vežimaitį dardantį kalnų takeliais, gaunasi gana komiškas vaizdelis. Antras būdas – vandenį užsikasti dykumoje patiems. Keliauninkai prieš pradėdami keliauti apvažiuoja dykumą automobiliu ar keturračiu ir tik jiems žinomose vietose užsikasa vandens butelius, o kai jau prieina pėsčiomis – išsikasa. Trečias būdas – užsisakyti vandens tiekimo paslaugą iš tuo besiverčiančių vietinių, arba, pavadinkime juos, vandentiekių. Jie su savo galingais keturračiais tau vandens atveš į bet kurią vietą. Vandenį užkasa, tą vietą nufotografuoja, nuotrauką tau nusiunčia. Belieka pačiam priėjus išsikasti ir mėgautis vandenėliu. Tiesa, nepigiai atsieina ši paslauga – visam dykumos etapui praeiti vienam žmogui kainuoja daugiau nei 200 eurų.

Tarpeklis/Martyno Vingrio asmeninio archyvo nuotr.

Taigi, mes vandens beveik nebeturėjome, kiek paniurę spūdinom galvodami, kaip nuvykti jo pasipildyti. Ir tada, o stebukle!, mūsų sutiktas draugužis Šlioma šaukia: „Ei, jums pasisekė! Aš radau vandens“. Pamatėme jį stovintį prie griovio ir pagalvojome, kad kažkokiu būdu tame griovy yra užsilikę vandens. Ir tai gerai – išsivirinsime, gal ir nebus pats skaniausias vandenėlis, bet troškulį gi numalšint tiks puikiai. O, ką jūs, nieko panašaus! Nei virinti, nei kitaip filtruoti pagriovių vandens mums neteko. Priėję prie to griovio sunkiai patys patikėti galėjome – butelių kalnas. Buteliai pirktiniai, neprasuktais kamšteliais, o jų ten daugybė! Pasirodo, kad prieš tą sunkųjį dykumos etapą daugelis būtent ten užsikasa savuosius vandens butelius. Dažniausiai užsikasa daugiau nei reikia, todėl dalį vandens palieka kitiems. Vėliau netoliese esančioje nakvynės aikštelėje butelių radome ir dar daugiau. Viena vertus, gamtoje palikti plastikiniai buteliai prilygsta šiukšlėms, bet mums tai buvo tikras lobis. Seniai buvau taip besidžiaugiąs vandenėliu, todėl nutariau gerokai palėbauti – vos ne vienu ypu iškliukinau 2 litrų vandens butelaitį.

Vandeningieji nuotykiai šiomis dienomis mums dar nesibaigė. Kitą rytą vos tik susikrovus savąją mantą ir pasiruošus eiti, dangų užpildė išties tamsūs debesys. Bet čia juk dykuma, pamanėme, lietaus gi nebūna, o apniukę dangūs mums juk dar geriau – nebus taip karšta.  Ir vis dėlto buvome teisūs tik dėl vieno. Taip, čia dykuma. Bet lietaus būna. Dar ir koks lietus – pratrūko dangus ir pripildė kalnus vandens. Iš visų pakalnių pradėjo srūti upeliūkščiai ir lietis į didesnius vandenis, o šie, savo ruožtu, intakines sąjungas skelbė su kitomis stambesnėmis upelėmis ir taip virtinė upių, apie kurias dar vakar nė pagalvoti nebūtumėm išdrįsę, užpildė dykumą. Supratome, kad keliauti toliau nepavyks – ypatingai slidu, vandens vietomis iki kelių, o jei ir randi kur pėdą pastatyti, tuoj pat klimpsti į molį. Buvome nuėję apie 5 kilometrus. Atgal, atrodo, grįžti irgi tiek pat, bet ėjome, o tiksliau klampojome ir bridome, turbūt 3 kartus ilgiau nei pirmyn. Bet giedrių minčių ir džiugesio šiuo potyriu netemdė ne tik vandeniu persisunkę rūbai ir kuprinė, bet ir tai, kad vos tik parėjome į savo pradinį tašką, debesys ėmė sklaidytis ir saulė reikštis pro juos. Nors ir praleidome aukščiausią dykumos kalną, bet patirtį turėjome išties neeilinę. Vietiniai vėliau mums pasakojo, kad lietus dykumoje toks retas atvejis, kad čionykščiai važiuoja pasigrožėti lietumi ir upeliais srūvančiais iš kalnų. O mums neplanuotai šį reiškinį pamatyti pasisekė. Ką čia pamatyti – sudalyvauti jame. O dar labiau pasisekė, kad nereikėjo mūsų sraigtasparniu pargabenti į sausumą, kaip neretai nutinka dykumoje plūstant potvyniams.

Audra dykumoje/Martyno Vingrio asmeninio archyvo nuotr.

Laužai ir nakvynės

Kaip suprantate, dykumoje nė žolyno nerasi, o ką jau kalbėti apie tikros medienos malką, todėl, atrodytų, ir laužo susikurti iš ko nebus. Žinojome tą iš anksto, bet dujinės viryklės nesivežėme – svoris nemažas, vietos užima daug, o dykumoje mes planuojame pabuvoti tik savaitę. Tolimesniuose etapuose turėtų būt iš ko laužams liepsnoti. Be to, dūmelio poskonis pagardina net ir visiškai paprastą patiekalą, o dujinė viryklė šio prieskonio pasiūlyti negalėtų. Tiesa, pasirūpinome sauso spirito tabletėmis. Iš tiesų vandeniui šildyti jų taip ir nepanaudojome, bet labai pravertė rytais po lietaus ar smarkios rasos greičiau užsikurti laužą. O materiolo laužui įkurti atrasdavom visuomet, beje, niekuomet neteko laužyti ir taip skurdžios dykumos augmenijos. Prisirinkdavome paliktų laužų nuodėgulių, malkoms suskaldytų euro padėklų dalelių (kaip pastebėjome, tai yra vienas pagrindinių malkų šaltinių Izraelyje), rasdavome  stovyklautojų paliktų medinių iešmelių, pagaliukų nuo ledų ar cukraus vatos.

Malkų prisirinkdavome net ir rytinės kavutės laužui. Susiklostė taip, kad neatsiejamas ryto ritualas – kavos gėrimas (Lietuvoje kavos ilgą laiką nevartojau), o kol vanduo kaista – lengva kūno prasitampymo mankštelė. Kažin ką malonesnio galima būtų sugalvoti ryte dykumoje, negu pasitikti saulėtekį palengva gurkšnojant kavą su laužo dūmo prieskoniu. 

Kėlėmės visuomet su saule – 6 ryto mes jau ir skleidžiam savo žaliosios gryčelės duris. Šitoji pati palapinė jau mums tarnauja itin ilgai – naktų čia pernakvota maždaug tiek, kiek metuose dienų. Ir dar tarnaus! Šiaip jau ilgokai prieš išvykdami svarstėme, ką imti: palapinę ar tentą. Kritulių Izraelyje lyg ir nedažnai tebūna, o skorpionai, gyvatės ir kiti landūs gyviai dar miega žiemos miegu. Vis dėlto į rankinio bagažo matmenis kuprinė su palapine viduje įtilpo, todėl pasiėmėme. Ir neapsirikome! Jau pirmomis naktimis nesmarkūs, trumpi, bet vis dėlto lietūs mus vis užklupdavo – kiek gi tereikia, kad miegmaišis peršlaptų. Tento niekaip nebūtumėme ištempę – medžių ar dar kokių objektų prie kurių būtų įmanoma jį pritvirtinti čia nerasi. Paryčiais dažnai krisdavo smarki rasa, o vakarais zvimbdavo uodai. Žalioji mūsų trobelė, tarsi tvirtovė!

Martyno Vingrio asmeninio archyvo nuotr.

Beje, šio tako vienas iš akcentų – nemokamos nakvynės pas žmones, gyvenančius netoliese Izraelio tako. Tokie geradariai priimantys keliautojus vadinami kelio angelais (angl. Trail angels), o nemokamas nakvynes atrasti galima specialioje Izraelio kelio programėlėje, skirtoje išmaniesiems telefonams. Toje programėlėje yra ir žemėlapiai, ir visų kelio etapų informacija, ir kempingų aikštelės, ir sužymėtos vandens vietos. O pas kelio angelus apsinakvoti visai paprasta  – užtenka prieš atvykstant susisiekti ir, jei neužimta, nakvynę turėtumei gauti. Tiesa, greičiausiai teks šiek tiek iš kelio išklysti ir pakeleivingomis mašinomis nusigauti iki nakvynės vietos, o kitą dieną tokiu pat būdu pargrįžti į kelią (kitokį transportą čia vargiai besutiksi). Pasinaudojome sykį tokia nakvyne ir mes, po dykumos etapo grįždami į žmonių pasaulį.

xxx

Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad dykuma mums paliko bene didžiausią įspūdį iš viso Izraelio Nacionalinio tako. Asketiškas tas gamtos stebuklas – vien skurdi uoliena aplink. Ir, žiūrėk, paradoksas: būtent čia pajunti pilnatvės ir pasitenkinimo viskuo, ką turi, jausmą. Dykumoje esi toli nuo visko – toli nuo civilizacijos, nuo žmonių, nuo patogaus gyvenimo, nuo kasdienių rūpesčių ir bėdų. Bet turbūt, kad esi arčiau savęs. O dar gamtos ir žmogaus vienovės pajautimas čia pat tvyro. Ir tada supranti, kiek iš tiesų, žmogau, mažai tau tereikia. Belieka tik pritarti Imanueliui Kantui: „viskas, ko mums reikia, yra žvaigždėtas dangus virš mūsų ir moralės jausmas mumyse“.