Rohintono Mistry romanas – ne tik vienos šeimos reikalų istorija

Rohinton Mistry „Šeimos reikalai“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. Viršelio dailininkė – Asta Puikienė.

Visas pasaulis dviejų kambarių bute... Mistry aprašo šeimos meilę, aplink ją ir sukasi mūsų pasaulis.

„Globe and Mail“

Kai užaugame, mums atrodo, kad žinome viską. Manome, kad seniai kuoktelėję. Metams bėgant, sukaupiame per daug išdidumo. Jis mus ir pražudo.

Rohintonas Mistry (1952 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių autorių, indų tautybės rašytojas, gyvenantis Kanadoje, dėl savo literatūrinės sėkmės ir tekstų kokybės lyginamas su Salmanu Rushdie.

Trys iš jo romanų buvo nominuoti „Booker“ premijai. Lietuvių kalba išleista „Trapi pusiausvyra“ („Tyto alba“, 2015 m.) laikoma viena geriausių kada nors parašytų knygų apie Indiją. Romanas „Šeimos reikalai“ vėl panardina mus į šios šalies gelmes. Pasakojimas apie tris parsų šeimos, gyvenančios Mumbajuje, kartas, pribloškia savo tikrumu.

Svarbiausia gyvenime – šeima. Svarbiausias šeimoje – Narimanas, visų gerbiamas patriarchas. Tačiau šitos šeimos harmonija – labai trapi: senukas serga. Dukra ir anūkai iš visų jėgų stengiasi prižiūrėti tėvą, bet ankštuma ir nepriteklius griauna visas pastangas. Senasis patriarchas vis giliau grimzta į prisiminimus apie savo pirmąją uždraustą jaunystės meilę, žentas visus pinigus pralošia Mumbajų užvaldžiusioje loterijos karštinėje – atrodo, kenčia visi... Tačiau būtent rūpinimasis senu tėvu pakeičia šeimos narių elgesį, priverčia juos kitaip pažvelgti į gyvenimą, keičia jų likimus. Šeimos narių tarpusavio meilė, išmintis, perduodama iš kartos į kartą, nuolankumas ir atsidavimas vieni kitiems, parama sunkią akimirką ir yra tai, kas daro mus žmonėmis.

Šeima yra visas pasaulis, šeima, o ne kas kita, yra mūsų gyvenimo pamatas. „Šeimos reikalai“ – tai ne tik vienos šeimos reikalų istorija, tai ir nepaprastai įspūdingas šiuolaikinio Mumbajaus portretas. Jaudinantis, alsuojantis gyvybe, spaudžiantis ašaras ir veriantis iki širdies gelmių.

Ar Vilniuje gyveno toks ponas Piekielnis?

François-Henri Désérable „Toks ponas Piekielnis“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Neseniai pasirodė jaunosios kartos prancūzų rašytojo François-Henri Désérable'io romanas „Toks ponas Piekielnis“. Naujausias autoriaus romanas, bea abejo, bus vienas didžiausių pastarųjų metų atradimų lietuvių skaitytojams. Romaną iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Knygos vertėjas Dainius Gintalas pristatydamas knygą trumpai pasakoja jos istoriją: „Taip jau nutiko, kad buvęs profesionalus ledo ritulio žaidėjas, o dabar šaunus prancūzų rašytojas François-Henri Désérable'is (g. 1987) pakeliui į Minską atsidūrė Vilniuje, besibastydamas po miestą J. Basanavičiaus gatvėje netyčia užtiko mylimo rašytojo Romaino Gary atminimo lentą ir, prisiminęs frazę iš jo kūrinio „Aušros pažadas“ apie liūdną pelę poną Piekielnį, nusprendė išsiaiškinti, kas tas asmuo buvo, koks galėjo būti ir ar iš viso toks žmogus gyveno, – taip gimė romanas „Toks ponas Piekielnis“ („Un certain M. Piekielny“), bent jau tokia yra kūrinio pasakotojo versija. Tai žaismingas ir kartu liūdnas, paprastas ir intelektualus, autobiografinis ir tiriamasis pasakojimas apie Vilnių, Vilniaus žydus, Vilniaus getą, nacius, Antrąjį pasaulinį karą, nacių okupuotą Prancūziją, Londoną, ten įsikūrusį generolo Charles'io de Gaulle'io Prancūzijos išvadavimo štabą ir, žinoma, apie poną Piekielnį bei R. Gary.“

François-Henri Désérable'io romaną „Toks ponas Piekielnis“ pristato lietuvių literatūros tyrinėtojas, vertėjas Vytautas Bikulčius:

„Ar pamenate Romaino Gary romano „Aušros pažadas“ VII skyrių, kur pasakotojas kalba apie poną Piekielnį, mažą, į liūdną pelę panašų žmogeliuką su parudavusia nuo tabako barzdike? Būtent jis paprašė pasakotojo, kad šis sutiktiems didiems žmonėms pasakytų, jog Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos gatvės 16-ajame name, gyveno toks ponas Piekielnis.

Tad ar reikia stebėtis, kad jaunas prancūzų rašytojas François-Henri Désérable'is, atsitiktinai patekęs į Vilnių ir išvydęs paminklą rašytojui R. Gary, kuris jame įkūnytas kaip devynmetis berniukas, rankose spaudžiantis kaliošą, prisimena šį romaną iš mokyklos programos ir nutaria išsiaiškinti, ar toks ponas Piekielnis iš tiesų gyveno minėtame name, ar jį tik sukūrė rašytojo fantazija.

Nejučiomis romanas „Toks ponas Piekielnis“ tampa savotišku tyrimu, kuriame susipina tikrovė ir išmonė. Rašytojas imasi atkurti pono Piekielnio paveikslą. Jis šį personažą įsivaizduoja kaip tipišką to meto žydą su juodu redingotu ir liemene, kurios kišenėlėje pūpso kišeninis laikrodis, baltais marškiniais ir per trumpu kaklaraiščiu, juodomis kelnėmis su petnešomis ir gerai nublizgintais batais. Autorius spėja, kad jam buvo tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties metų, o profesija greičiausiai – kirpėjas. Bet autorius taip pat įsitikinęs, kad Piekielnis – viengungis, bevaikis ir tikriausiai griežęs smuiku.

Nors F. H. Désérable‘is daugiausia dėmesio skiria ponui Piekielniui, romane išryškėja trys klodai – įsivaizduojamo Piekielnio istorija, rašytojo R. Gary literatūros linija, susijusi su jo romanu „Aušros pažadas“, ir paties F. H. Désérable'io gyvenimo intarpai.

Lietuvos centrinio valstybinio archyvo atsakymas autoriaus nenudžiugina, nes jis skelbia, kad nuo 1921 m. iki 1925 m. Didžiosios Pohuliankos gatvės 16 name, kur gyveno Romanas Kacewas (R. Gary) ir Mina Kacew, neaptikta jokių pono Piekielnio pėdsakų. Tačiau, kai sužino, kad tikrasis kiemas, kuriame su motina gyveno Romainas, šiandien priklauso 14 namui, neskuba atsisakyti minties, kad iš tiesų gyveno toks ponas Piekielnis.

Autorius atkreipia dėmesį, kad be fikcijos neapsiėjo ir paties R. Gary gyvenimas. Jis cituoja tą „Aušros pažado“ epizodą, kuriam motina su savo sūnumi priversta palikti Vilnių, nes bankrutavo: jų baldai areštuojami, ir mažasis Romainas prisimena „lenką (...) lydimą dviejų klapčiukų, kurie atrodė tarsi išžengę iš Gogolio raštų“. F. H. Désérable‘is neatsitiktinai pabrėžia, kad R. Gary buvo skaitęs garsųjį rusų rašytoją ir būtent Gogolis galėjęs nulemti Piekielnio atsiradimą „Aušros pažade“: juk pjesėje „Revizorius“ Bobčinskis prašo Chlestakovo, kad šis Peterburgo didikams ir net imperatoriui pasakytų, kad tokiame mieste gyvena Piotras Ivanovičius Bobčinskis. F. H. Désérable‘io tyrimas įgyja netikėtą posūkį, nes autorius akivaizdžiai įsitikina, kad ponas Piekielnis – tik R. Gary fantazijos vaisius.

Kita vertus, F. H. Désérable'is prisimena, kad ir jis pats patikėdavo išgalvotais personažais, nes jie jam atrodė lyg iš tikro egzistavę žmonės. Rašytojas primena, kad ir H. de Balzacas, gulėdamas mirties patale, šaukėsi gydytojo Bjanšono – jo sukurtos „Žmogiškosios komedijos“ personažo.

Tad kur baigiasi tikrovė ir kur prasideda išmonė? Gal išmonė tėra „subjektyvi tikrovės variacija“? Tarsi norėdamas įtvirtinti išmonės pergalę prieš tikrovę, F. H. Désérable‘is suranda netikėtą išeitį. J. Basanavičiaus gatvės 18 namo kieme sutikta senutė, pasirodo, pažinojo poną Piekielnį. Jis miręs karo metais, tačiau jo tikroji pavardė buvusi Džengelis...

Plėtodamas R. Gary liniją F. H. Désérable‘is atskleidžia, kad tikrovė ir fikcija pynėsi ir „Aušros pažado“ autoriaus gyvenime. Prisimenama ir rašytojo susikurta pavardė Gary, svarstoma, kada jis galėjo priminti generolui de Gaulle'iui apie poną Piekielnį (šitaip šio romano autorius kuria fikcijos fikciją), užsimenama apie brolių Goncourt'ų premiją už „Dangaus šaknis“ ir mistifikaciją, kai R. Gary, prisidengęs Ajaro pavarde, antrąsyk pelnė tą pačią – Goncourt'ų – premiją už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“. Šitaip F. H. Désérable'is dar sykį patvirtina, kad literatūra turi savo jėgą, nes tikrovę imituojanti fikcija, neretai priimama už gryną pinigą.“

Karo belaisvio pareiga – pabėgti

Paul Brickhill „Didysis pabėgimas“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Paulo Brickhillo atsiminimus „Didysis pabėgimas“. Šioje knygoje autorius pasakoja neįtikimą istoriją apie tai, kaip daugiau nei 600 vokiečių stovykloje „Stalag Luft III“ kalinamų belaisvių sutelkė jėgas, kad paspruktų.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į vokiečių nelaisvę pateko daug britų, amerikiečių, kanadiečių, kitų Vakarų šalių karių. Karo lakūnams buvo sukurtos atskiros belaisvių stovyklos, viena jų – „Stalag Luft III“. Čia belaisviai neketino sėdėti rankas sudėję ir suplanavo pabėgti.

„Per karą kiekvieno karininko pareiga, nors jam likimas lėmė tapti karo belaisviu, visais įmanomais būdais stengtis pabėgti“ – knygoje „Didysis pabėgimas“ rašo Paulas Brickhillas. Suplanavę pabėgimą iš „Stalag Luft III“, belaisviai atliko neįtikimą darbą: plikomis rankomis ir primityviais įrankiais jie kasė tunelius, padirbinėjo pasus, gamino netikrus ginklus, siuvo vokiečių karininkų uniformas – jų prireiktų ištrūkus. Pabėgimui vadovavo legendinis Rogeris Bushellis, dar žinomas kaip Didysis X. Jo ilgiau nei metus kruopščiai rengtai operacijai ruoštasi taip slaptai, kad įtarieji vokiečių sargybiniai nieko nesužinojo. Pagaliau atėjus lemiamai nakčiai, sekundžių tikslumu suplanuotas pabėgimas pradėtas įgyvendinti. Deja, ne viskas vyko pagal planą...

„Didysis pabėgimas“ – tai istorija apie žygdarbį įveikus didžiulius sunkumus. Ji įrodo, kad niekas nesutrukdys grupei vyrų, kad ir kokios tautybės jie būtų, siekti savo tikslo. Padariniai gali būti tragiški, tačiau dirbdami drauge žmonės gali pasiekti viską.

Lietuvių skaitytojams bus įdomu, kad vienas iš bėglių buvo britų karinėse oro pajėgose tarnavęs lietuvių pilotas kapitonas R. Marcinkus. Kartu su grupe likimo draugų lietuvis buvo pagautas prie Dancigo (dab. Gdanskas, Lenkija) ir sušaudytas 1944 m. kovo mėn.

Pagal šią knygą 1963 m. pastatytas žymus „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas filmas „Didysis pabėgimas“ (The Great Escape).

Virtuvės šefas Paryžiuje

David Lebovitz „Apartamentas“. Vilnius: „Vaga“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Nenartavičiūtė.
 
Bestselerių „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ ir „Mano Paryžiaus“ virtuvė autorius, visame pasaulyje garsus virtuvės šefas Davidas Lebovitzas ir toliau tęsia pasakojimą apie savo gyvenimą Paryžiuje – šįkart, nusprendęs žaviajame šviesos ir meilės mieste įsigyti bei įsirengti nuosavus namus, jis susiduria su begale rūpesčių, patiria virtinę nuotykių ir išsiaiškina daug naujų prancūziškos kultūros, visuomenės, maisto ir kasdienio gyvenimo ypatumų. Jais visais – kaip visuomet, dosniai ir žaismingai – dalijasi su skaitytojais.
 
Pradėjęs nuosavo būsto paieškas, o vėliau jo remontą, Davidas Lebovitzas neįsivaizdavo, kad susidurs su logikai ir protui kartais sunkiai pasiduodančiomis aplinkybėmis, specifiniu statybininkų darbo grafiku ir etika. Nė minutės neprarasdamas jam būdingo puikaus humoro jausmo, savo pasakojimą jis gardina naujais paryžietiškos virtuvės receptais, net ir karščiausiose batalijose dėl grindų, sienų ar santechnikos nepamiršta to magiško jausmo, kuris prieš daugelį metų įkvėpė jį atsikraustyti į Paryžių ir susikurti čia tikrus namus.

Otto von Bismarcko provaikaičio išpažintis

Heinrich von Einsiedel „Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Iš vokiečių kalbos vertė Ramunė Grigonytė.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – geležiniu kancleriu vadinto Vokietijos vienytojo Otto von Bismarcko provaikaičio Heinricho von Einsiedelio atsiminimus „Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis“.

1942 m. rugpjūčio 30 d. Stalingrado fronte jaunas Liuftvafės pilotas H. von Einsiedelis patenka į sovietų nelaisvę. Čia po patyčių ir smūgių, idėjiškai paveiktas Raudonosios armijos komisarų, vyras nusprendžia pasirašyti jų parengtus propagandinius lapelius, kuriuose abejojama Vokietijos pergale.

Po kurio laiko Bismarcko provaikaitis įtraukiamas į antifašistinės vokiečių belaisvių organizacijos kūrimą. Šią organizaciją prižiūrėjo sovietų saugumo karininkai. Jauno aristokrato nepasitenkinimas nacių režimu, siekis išvaduoti Vokietiją nuo Hitlerio pamažu virto susižavėjimu marksizmu.

Aprašydamas idėjų kaitą, vidines abejones ir svarstymus H. von Einsiedelis stengiasi paaiškinti savo veiksmų motyvus, tarsi pasiteisinti pokario kartoms. Prieš skaitytojų akis iškyla sudėtingi vokiečių belaisvių tarpusavio santykiai: karininkai svarsto, ar neišduoda priesaikos Trečiojo reicho fiureriui ir kancleriui, „raudonieji“ belaisviai nekenčia „rudųjų“, siekia patraukti į savo pusę neapsisprendusius, stovykloje nuolat rezgamos intrigos.

Pradėjęs dirbti nacionaliniame komitete „Laisvoji Vokietija“ H. von Einsiedelis mato, kaip belaisvius veikia sovietų propaganda, kokiam tikslui įkurta antifašistų mokykla. Knygoje jis vaizdžiai aprašo į SSRS nuo nacių režimo pabėgusių užkietėjusių stalinistų, W. Ulbrichto ir E. Weinerto, veiklą, pasakoja, kaip į savo pusę pavyko patraukti Stalingrade pasidavusios 6-osios armijos vadą feldmaršalą F. Paulusą, iš pradžių nesileidusį su raudonaisiais agitatoriais į jokias kalbas.

Į Vokietija H. von Einsiedelis paleidžiamas 1947-aisiais, prabėgus dvejiems metams po Trečiojo reicho sutriuškinimo. Čia jis dirba prokomunistinio laikraščio „Tägliche Rundschau“ žurnalistu, įstoja į Kremliaus kuruojamą Vokietijos vieningąją socialistų partiją. Tačiau pamažu buvęs karo belaisvis vis labiau nusivilia prievartiniais komunizmo Rytų Vokietijoje diegimo metodais, skundais, represijomis, tarp komunistų išvešėjusiu karjerizmu. 1948 m. gruodį jis priima sprendimą trauktis į vakarinį Berlyno sektorių, o iš ten – į Vakarus.

Herkaus Kunčiaus „Lietuviškos apybraižos“ apie neregėtą Lietuvą

Herkus Kunčius „Lietuviškos apybraižos“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

Senųjų mitų griovėjas ir naujųjų alegorijų kūrėjas rašytojas Herkus Kunčius knygynuose pasirodžiusiu savo romanu „Lietuviškos apybraižos“ ryžosi atgaivinti šiandien jau primirštą žanrą.

Apybraižą literatūrologai apibūdina kaip kūrinį, kuriame dokumentiškai tiksliai ir kartu vaizdžiai pasakojama apie konkrečių žmonių poelgius ir charakterius, nurodant tikras pavardes, tikslius vietovardžius, griežtai laikomasi dokumentinio tikrovės atspindėjimo metodo, atkuriami veikiančiųjų asmenų dialogai bei monologai. Šis žanro apibūdinimas puikiai tinka visoms septynioms, dokumentiškumo principu pagrįstoms romano istorijoms. Tačiau autorius, kaip jam būdinga, apybraižos žanrą taip iškreipia, kad šis įgauna visai naują matmenį – laikantis žanrinės stilistikos ir žaismingai manipuliuojant faktais sukuriama ironiška, karnavališka kvazitikrovė, kurios centrinė ašis – legendomis apipinta Lietuva.

Romano istorijų veikėjai – puikiai mums visiems žinomos istorinės asmenybės, įvairiu metu ilgesniam ar trumpesniam laikui apsilankiusios mūsų šalyje. Lietuva, regima labai skirtingų personažų akimis, tampa gaivališko karnavalo arena. Ironiškai skamba romano pradžioje pateiktas Česlovo Milošo epigrafas, kuriame Lietuva pavadinta mitų ir poezijos žeme, šalimi, kur per šimtmečius tarpusavyje sugyveno įvairios kalbos ir religijos.

Apybraižos sudėtos chronologiškai, pradedant XVIII amžiumi ir baigiant atkurtosios mūsų nepriklausomybės aušra. Kilus Šiaurės karui, į Lietuvą pagaliau išsiruošia Rusijos caras Petras I, išsiskiriantis ne tik ūgiu bei jėga, bet ir turintis puikų humoro jausmą, mėgstantis smagiai draugijoje „pašposauti“ ir neabejingas dailiajai lyčiai. Rumšiškėse Jonines mini Prancūzijos imperatorius, karvedys Napoleonas. Gelgaudiškio vaikų namuose bręsta būsimasis pasaulinio garso psichiatras Hanibalas Lekteris, apie kurį, pasak rašytojo, prikalbėta daug netiesos. Ne pramogauti, o megzti ryšių į Vilnių atvyksta pasaulinio proletariato vadas Vladimiras Leninas. Klaipėdos kraštą prijungtus prie III Reicho, mūsų uostamiestį aplanko Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris. Minint LTSR 40-metį, mūsų šalyje vieši TSKP CK sekretorius, atsakingas už žemės ūkį, Michailas Gorbačiovas. Žlugus komunizmui, 1992 m. į Lietuvą – pamokyti, kaip vietiniams žmonėms nuo šiol elgtis ir gyventi – atvyksta Monako princesė Karolina.

Kaip teigia H. Kunčius, už efemeriškos realybės durų visada lieka daug nesuspėtų pastebėti ir suprasti dalykų. Tekant laikui, vieni įvykiai nugrimzta užmarštin, o kiti atgimsta mitais ar legendomis. Šiandien niekas negali pasakyti, koks pasaulis buvo prieš šimtą ar daugiau metų, nes istorija mėgsta meluoti, o dabartis ją gundo suvokti savaip. 

Antiteroristinės operacijos Rytų Ukrainoje dalyvių liudijimai

Maksim Muzyka, Andrij Palval „Savur Mohyla: karių atsiminimai“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Iš rusų kalbos vertė Vitalijus Michalovskis.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Karas Ukrainoje“ knygą „Savur Mohyla: karių atsiminimai“ – dviejų autorių, antiteroristinės operacijos Rytų Ukrainoje dalyvių Maksimo Muzykos ir Andrijaus Palvalio liudijimus apie 2014 m. vasaros pabaigoje – rudens pradžioje vykusius karo veiksmus. Pasakojama, kaip paprasti, jokios karinės patirties neturintys vaikinai, kilus grėsmei Ukrainos teritoriniam vientisumui, savanoriškai stojo į kariuomenę.

Likimas juos nubloškė į Savur Mohylą, priešo iš trijų pusių apsuptą, Šėtono kalnu pramintą aukštumą, dėl kurios aršūs mūšiai tarp sovietų ir vokiečių vyko dar Antrojo pasaulinio karo metais. Prasidėjus antiteroristinei operacijai, Savur Mohylos šlaitus ir viršuje esantį memorialinį kompleksą kontroliavo Rusijos remiamų vietos smogikų pajėgos. Nedideli reguliariosios Ukrainos kariuomenės padaliniai ir pulkininko Igoriaus Gordijčiuko vadovaujami savanoriai gavo įsakymą žūtbūt užimti aukštumą.

Iš Kijevo kilęs M. Muzyka aprašo, kaip vyko Savur Mohylos šturmas ir kaip aukštuma po daugelio nesėkmingų bandymų galiausiai buvo užimta, o charkovietis A. Palvalis dalijasi prisiminimais apie didvyrišką kalno gynybą atsidūrus apsupties žiede, vykstant pragariškiems artilerijos ir reaktyvinės ugnies sistemų „Grad“ apšaudymams, vis labiau senkant geriamojo vandens atsargoms. Autorius pasakoja, kaip po tankų atakos griuvo Antrojo pasaulinio karo dalyviams atminti pastatyta stela, kaip žuvo ar buvo sužaloti jo bičiuliai, kaip gynėjus kamavo dvejonės: ginti prakeiktą, krauju aplaistytą aukštumą ar bandyti trauktis.

Supratusi, kad Šėtono kalno neišlaikys, o ir nėra prasmės ginti visiškai apsuptą, nuolat atakuojamą vietovę, dvi ukrainiečių karių grupės nusprendė slapčia trauktis. Viena su pulkininku I. Gordijčiuku pasiekė Ilovaiską, čia pateko į mėsmalę, o kita, kurioje buvo A. Palvalis, po daugiadienio alinamo žygio per neatsargumą įkliuvo Ukrainoje veikiančiam reguliariosios Rusijos kariuomenės padaliniui.

Tik per stebuklą A. Palvaliui pavyko pasprukti iš nelaisvės ir, palikus miegančius draugus supančiotomis rankomis, trauktis vienam. Darydamas didžiulius lankstus, keliaudamas naktimis, o paskui ir dienomis, autorius vis tolo nuo pavojingos karo zonos.

Savo paties nuostabai, A. Palvalis pripažino, kad priešo kontroliuojamoje teritorijoje sutikti žmonės, sužinoję, kad prieš juos – Ukrainos savanoris, daugiau norėjo padėti nei pakenkti. Pagaliau per didžiulius vargus, nusivylimus ir mažyčius džiaugsmus Savur Mohylos kovotojas sugrįžo namo.

 

Kaip sustabdyti laiką ir šimtmečius trunkančią meilę

Matt Haig „Kaip sustabdyti laiką“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. Dailininkė – Ilona Kukenytė.

Aš esu senas – toks senas, koks senas būna medis, jūrų moliuskas ar renesanso paveikslas.

Paaiškinu: gimiau daugiau nei prieš keturis šimtus metų.

Mattas Haigas – vienas populiariausių ir originaliausių šiuolaikinių Didžiosios Britanijos rašytojų, žurnalistas ir scenarijų autorius, savo kūriniuose sugebantis meistriškai supinti vaizduotę ir realybę. Jis kuria ir vaikams, ir suaugusiesiems, visi jo romanai suaugusiesiems ekranizuoti. Šiuo metu M. Haigo knygos išverstos į daugiau nei 30 kalbų. „Kaip sustabdyti laiką“ – dvylikta autoriaus knyga, tapusi bestseleriu Jungtinėje Karalystėje.

Tomas Hazardas saugo pavojingą paslaptį. Nors jis ir atrodo kaip paprasčiausias keturiasdešimtmetis, iš tiesų jo amžius siekia keletą šimtmečių. Jis vaidino drauge su Šekspyru, plaukiojo jūromis su kapitonu Kuku ir gėrė koktelius su Fransiu Skotu Ficdžeraldu. O dabar jis – vienos Londono mokyklos istorijos mokytojas, galintis papasakoti apie praeitį kaip niekas kitas, juk jis viską matė savo akimis! O kur dar žavi ir paslaptinga prancūzų kalbos mokytoja, su kuria ima megztis artimesni santykiai...

Tačiau Tomo paslaptis – ne vien jo amžius. Jis niekam negali išsiduoti, kad jo gyvenimą valdo paslaptingos draugijos taisyklės, svarbiausia iš kurių skelbia: niekada neįsimylėk. Bet kai skausmingi praeities prisiminimai ir draugijos vado reikalavimai ima griauti naująjį Tomo su dideliu vargu susikurtą gyvenimą, pasirodo, kad meilė, kurios jis negali patirti, yra vienintelis dalykas, kuris gali jį išgelbėti. Ir Tomui tenka rinktis – likti įstrigusiam praeityje ar nepaklusti tam, kam jis buvo ištikimas tiek šimtmečių.

„Kaip sustabdyti laiką“ – originalus ir įtraukiantis romanas apie savęs praradimą ir atgavimą, apie neišvengiamą būtinybę keistis ir apie šimtmečius trunkančią meilę.