Gedimino Kajėno nuotrauka

Tęsiame straipsnių ciklą apie įvairias liaudies pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai praktikas. 

Giesmės apie Marijos tarpininkavimą (užtarimą) 

Nuo seno žmonių buvo skirstomi gyvenimo tarpsniai: vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė, arba gimimas (gimtuvės), vestuvės (santuoka) ir mirtis (laidotuvės). Kiekvieną šių įvykių lydi atitinkami ritualai, apeigos, kurių tikslas – padėti žmogui sklandžiau pereiti iš turėtos į dar nepatirtą poziciją ir išgyventi religinės bei socialinės padėties pokyčius. 

Katalikų liaudies pamaldumo pasaulėžiūroje vyrauja nuomonė, kad žmogų nuo pat atėjimo į pasaulį iki išėjimo iš jo jį lydi angelas sargas ir Dievo apvaizda. Skirtingais tarpsniais žmogus kreipiasi į Švenčiausiąją Trejybę dėkodamas jai už suteiktas malones ar prašydamas jų. Prašydamas malonių ar užtarimo žmogus kreipiasi ir į tarpininkus: Dievo Sūnaus Motiną Švč. Mergelę Mariją, angelus bei šventuosius. 

Malonių (užtarimų) prašymus lydi maldos ir giesmės. Jų gausa pasižymi budėjimo prie mirusiojo (šermenų) metas, kuris įeina į laidotuvių laiką – laikotarpį nuo mirties iki palaidojimo ar net iki mirusiojo metinių minėjimo. Skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose gausu šermeninių apeigų, maldų bei giesmių. Tai 14-os stočių Kryžiaus kelias, Žemaičių Kalvarijos Kalnai, Švč. Jėzaus vardo rožinis, psalmės už mirusiuosius ir giesmės apie Jėzaus, Marijos bei šventųjų tarpininkavimą (užtarimą). Visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose per šermenis Švč. M. Marijos tarpininkavimo (užtarimo) yra prašoma kalbant ir giedant maldą „Viešpaties angelas", Sūduvos (Suvalkijos) krašte – Švč. M. Marijos rožinio maldą, Švč. M. Marijos litaniją ir giesmes „Užgeso žvaigždė", „Marija Magdalena", „Vainikėlis" [„Karunka"]). 

Malda „Viešpaties angelas" 

Pirmosios žinios apie maldą „Viešpaties angelas“ siekia 1263 metus, kai Pizoje vykusi Generalinė pranciškonų kapitula, kuriai vadovavo šv. Bonaventūras, nusprendė įpareigoti brolius, kad jie ragintų žmones vakarinių maldų Compieta metu skambinant varpams kalbėti maldą „Sveika, Marija“, nes tuo metu (vakare) įvykęs Angelo Apreiškimas Marijai. 

1318 m. popiežius Jonas XII šiai maldingai vakaro praktikai, kuri tuo metu buvo vadinama „Angelo pasveikinimu“, suteikė atlaidus. Paprotys paplito po visą Europą, jį papildė skambinimas varpais ryte bei pietų metu ir maldos „Sveika, Marija“ kalbėjimas. 1584 metų šaltiniuose teigiama, kad varpais skambinama tris kartus per dieną: ryte ir vakare Mergelei Marijai pasveikinti, o vidurdienį – Viešpaties kančiai prisiminti. 

Šią maldos praktiką XVI a. popiežius Grigalius XIII (1572-1585) įvedė visoje Katalikų Bažnyčioje. Kaip reikia kalbėti arba giedoti „Viešpaties angelą“, moko M. Daukša savo 1595 m. katekizme. Vėlesniais laikais meldžiantis už mirusiuosius prie maldos „Viešpaties angelas“ pridedamas ir „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“. Nuo XX a. pradžios, kai po gedulingų maldų bažnyčioje ir kapinėse imta laikytis Romos ritualo, „Viešpaties angelas“ ir „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“ naudotos kaip maldos už mirusiuosius. Šią pamaldumo išraišką greitai perėmė liaudis, savaip perdirbdama grigališkojo choralo melodiką. Nuo tada liaudies tradicija tapęs maldų „Viešpaties angelas“ ir „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“ giedojimas buvo lyg varpo garsas, palydint mirusiuosius į amžinąją kelionę. Žemaitijoje, giedant „Viešpaties angelą“ ir „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“, pritariama tautiniais (kanklėmis) ir akademiniais (varinėmis triūbomis) muzikos instrumentais. 

Malda „Viešpaties angelas" susideda iš 3 maldų „Sveika, Marija“, prieš kiekvieną jų Įsikūnijimo paslapties trumpo paminėjimo (Lk 1, 28-35; Lk 1, 38; Jn 1, 14) ir pabaigos maldos:

VIEŠPATIES ANGELAS apreiškė Marijai: 

„Tu pradėsi iš Šventosios Dvasios". 
Sveika, Marija... 

„Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal Tavo žodį". 
Sveika Marija…

Ir Žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų. 
Sveika Marija...

Melski už mus, Šventoji Dievo Gimdytoja,
kad taptume verti Kristaus pažadų. 

Meldžiame Tave, Viešpatie, 
įliek į mūsų širdis savo malonės, 
kad, Angelui apreiškus, pažinę Tavo Sūnaus įsikūnijimą, 
būtume per Jo kančią ir kryžių nuvesti į prisikėlimo garbę.
Per Kristų, mūsų Viešpatį. 
Amen.