Grace Madeline nuotr. Unsplash.com

Nuo amžių amžinųjų žmogus siekia laimės. Apie tai mums kalba pasakos, filosofija, religija ir … pacientų eilės, nusidriekusios prie psichoterapeuto kabineto. Naujausia psichologės – psichoterapeutės Linos Vėželienės knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ kelia klausimus apie trukdžius, neleidžiančius džiaugtis gyvenimu. „Ieškodama atsakymų, susitelkiau į sielos ligas, įvairiuose šaltiniuose vadinamas charakterio ydomis ar silpnybėmis, o krikščionybėje – nuodėmėmis. Man ši krikščioniškos teologijos sąvoka tiko labiausiai, todėl ir ėmiausi rašyti apie nuodėmes kaip apie gilumines psichologinių negalavimų priežastis“, – teigia L. Vėželienė. 

Gegužės 29 d. šią knygą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje gausiai susirinkusiai publikai pristatė jos autorė Lina Vėželienė, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė, poetė Ilzė Butkutė, kunigas Julius Sasnauskas OFM, Egzistencinės terapijos centro vadovas, psichologas-psichoterapeutas Robertas Petronis. 

„Ši knyga bus skaitoma ne vieną kartą, ji nėra lengvas kelias. Mano galva, tai yra instrumentas, kuriuo galima daug ką pakeisti,“ - tokia įžvalga diskusiją pradėjo jos moderatorė Lolita Varanavičienė. Pasak pačios knygos autorės L. Vėželienės, knygą reikia skaityti kaip grožinę pažintinę – joje šmaikščiai, lengvai ir sąmojingai nagrinėjamos septynių sielos ligų apraiškos, cituojami garsūs psichologai, filosofai ir dvasiniai mokytojai, neįkyriai patariant, kaip įveikti visus sunkumus ir be baimės atsiverti tikram ir sveikam gyvenimui. 

Lina Vėželienė

„Nuodėmes pavadinau sielos dėmėmis, nes tai arčiau mano profesijos ir arčiau man suprantamo termino, - sakė Lina Vėželienė. - Nuodėmės yra dėmės, kurios užstoja žmogaus vidinį grožį.“ Rašant knygą autorei teko išgyventi visą silpnybių ir ydų puolimą, o tai tapo puikia medžiaga rašyti apie tai, ką turime ir su kuo kovojame visi. „Išgyvenau visą puikybės skalę: nuo mesijo iki apsišaukėlio, tą skyrių rašant šokinėjo viskas aukštyn ir žemyn, išgyvenau tuos du puikybės veidus. Rašydama apie tinginystę labai tingėjau. Rašydama apie pavydą, sumišusį su godumu, pavydėjau autoriams, kurie gali parašyti daug knygų, kai aš du metus rašiau vieną knygą...“ - šypsojosi autorė. 

Poetė Ilzė Butkutė L. Vėželienės knygai yra padovanojusi terminą „žiemkenčiai“. Šis terminas atsiranda skyriuje apie rūstumą. Dažnai, pasiteiravę sutikto pažįstamo apie tai, kaip jis laikosi, išgirstame: „Pakenčiamai. O kam dabar lengva?“ Tai tipiškas „žiemkenčio“, įsitikinusio, kad gyvenimas yra nesibaigianti kančių grandinė, atsakymas. Knygos autorė tokius vadina „viskuo nepatenkintais tobulumo reikalautojais, įdėmiai skaičiuojančiais visų ydas ir trūkumus.“ Tokie negali priimti juos mylinčių žmonių meilės, reikalaudami jos iš tų, kurie jų nemyli. Pasak L. Vėželienės, kartą palikti „žiemkenčiai“ privalo įsižeisti visam gyvenimui ir niekuomet nepriimti pasiūlymo kurti artimesnius santykius. Jie niekada neprašo pagalbos, didvyriškai, kitiems matant, kentėdami savo kūno ir sielos ligas. Jie nuolat randa, ką kaltinti dėl savo kančių ir prastai susiklosčiusio gyvenimo. 

„Žvelgiant iš psichiatrijos pozicijų, žiemkenčiai – tiesiog mazochistinės asmenybės, savo veiksmais ir gyvenimo būdu sąmoningai siekiančios patirti kančią. Bet kodėl šis asmenybės sutrikimas pas mus taip atkakliai puoselėjamas? Tarsi mazochisto gyvenimas, kupinas kančios, būtų svarbiausias asmenybės brandos rodiklis…“ - savo knygoje teiraujasi autorė. 

Pasak poetės Ilzės Butkutės, gyvename pataikavimo, liaupsinimo laikais, kai žmonės ieško stebuklingos piliulės, kuri suveiktų per vieną naktį. „Lina siūlo visiškai kitą kelią – jos knyga ir visi tekstai siūlo žmogui paimti save už pakarpos iš to išgeibimo, didžiulio žiemkentiškumo, pamatyti save naujais rakursais. Siūlau pabūti su tais tekstais, nebijoti būti sąžiningu su pačiu savimi,“- diskusijoje teigė poetė. 

Pasak Lolitos Varanavičienės, knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ bus labai nesėkminga komerciškai, kadangi ji prieštarauja tam, ko moko visi brangūs seminarai:kaip tapti pirmu, kaip suvaldyti kolektyvą per trisdešimt minučių ir pan. „Ši knyga moko: skaityk dvi naktis, įtarinėk savo artimuosius, ar jie serga puikybe, ar jie rūstūs. Ji kitokia, nei knygos, kurias matome matomiausių knygų sąraše...“ 

„Kai man būna blogai, einu pas tą, kuris mane myli... Ne pas kunigą, ne pas terapeutą...“ 

Linos Vėželienės knyga padeda atrasti bendrą kalbą skirtingų pažiūrų žmonėms: psichologams, religijos psichologams, socialinės, dvasinės, sielogydos srities specialistams. Pati autorė teigia vengusi peržengti psichoterapijos ir sielogydos slenkstį, stengdamasi likti savo kabinete, į kurį ateina ir tikintys, ir netikintys, ir religingi, ir ne visai, o taip pat ir fanatikai. „Nepastebėjau, kad labai skirtųsi puikybės, pavydo lygmuo, visos tos septynios ydos. Tad knyga būtų tinkama bet kam, kam įdomu“, - teigė Lina Vėželienė, paklausta, kokiai auditorijai skirta jos knyga. Šiai nuostatai pritarė ir psichologas Robertas Petronis, nemanantis, kad knyga skaitytina tikintiesiems ir neskaitytina netikintiems. Pasak Ilzės Butkutės, skirtumas tik tas, kad tikintiesiems nutinka daugiau stebuklų. 

„Kai man būna blogai, einu pas tą, kuris mane myli... Ne pas kunigą, ne pas terapeutą...“ Tai gražiausia frazė kunigui Juliui Sasnauskui, kėlusiam klausimą, kas yra sveikas žmogus. „Šv. Teresėlė ar Šv. Kryžiaus Jonas mūsų dienomis būtų laikomi sutrikusiomis asmenybėmis. Tačiau nacį Eichmaną (Adolfas Eichmanas buvo Žydų galutinio klausimo autorius – red. pastaba) bent keli jį tyrę psichiatrai yra pavadinę psichiškai sveiku. Man nėra idealas sveikas žmogus...“ - sakė Julius Sasnauskas. 

Kaip atsakas ateina pačios Linos Vėželienės įžvalga: „Iš esmės ši knyga apie meilę. Dirbdama psichoterapinį darbą atradau dėsningumą: kiek žmogus geba mylėti ir kiek yra kitų mylimas, tiek jis ir sveikas.“ 

*** 

Žmonės paniškai bijo pokyčių – ypač vedančių į šviesą, ramybę, sveikatą. Tai iš tiesų iškalbingas fenomenas. Žmonės nebijo to, kas akivaizdžiai kenkia ir veda į pražūtį: svaigintis, nuodytis, mirtinai persidirbti. Jie nebijo žaloti vienas kito agresyviais emociniais išpuoliais, neatsisako bendrauti su smurtautojais, leidžiasi išnaudojami manipuliuotojų. Bet žengti link prašviesėjimo? Ačiū, ne. Kaip gyvenau, taip ir gyvensiu. Tarytum siekti šviesos ir puoselėti dorybes būtų didelė gėda. Siekti meilės, išminties, tvirtumo, susivaldymo nesinori. Tingisi, neapsimoka, nes vis tiek niekas nepasikeis. O bandei?“ (Lina Vėželienė, „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“, leidykla „Tyto alba“, Vilnius, 2018 m.)