Scena iš rež. Agatos Duda-Gracz spektaklio „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“. Grego Noo-Wako nuotrauka.

Antrasis tarptautinis teatro festivalis TheATRIUM, vyksiantis Klaipėdos dramos teatre birželio 2–25 dienomis, išsiskiria ypatingu dėmesiu šiuolaikiniam lenkų teatrui: per lenkų teatro dienas bus parodyti trys spektakliai, o aktoriams lenkų specialistai ves kūrybinio meistriškumo dirbtuves. Šią programą remia Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje.

Programoje dalyvaus lietuvių teatro spektakliai: žiūrovų laukiamas LNDT Oskaro Koršunovo režisuotas „Tartiufas“, du Klaipėdos dramos teatro spektakliai: Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikai“ ir latvio rež. Elmaro Senkovo spektaklio „Mama Drąsa“ premjera; po visą pasaulį keliaujančių šokio teatrų spektakliai: „Padi Dapi Fish“ ir prancūzų choreografo Albano Richard‘o premjera „Pareiškiu – Brandir“, naujausias „Auros“ spektaklis „Sprendimas“.

Plačiau pristatome festivalio svečių programą.

Festivalį atidarys italų duetas „Musica Nuda“

„Musica Nuda“ (liet. „nuoga muzika“) – Petra Magoni (vokalas) ir Ferruccio Spinetti (kontrabosas) – bendradarbiauja su garsia įrašų firma „Blue Note“ nuo 2008 m. Jie groja prestižiškiausiose pasaulio salėse (Paryžiaus „Olimpija“, San Karlo teatras Neapolyje), jų koncertų geografija plati: Italija, Prancūzija, Vokietija, Ispanija, Olandija, JAV, Tunisas, Kinija, Izraelis.

Per metus duetas surengia 150 koncertų; per 12 metų išleido aštuonis studijoje įrašytus albumus, du gyvos muzikos ir vieną DVD albumą. Praėjus dvejiems metams po to, kai išleido pastarąjį albumą, duetas grįžta su nauju projektu, įtvirtinančiu dvylikos metų sėkme pažymėtą karjerą. „Musica Nuda“ scenoje – tai gyvas muzikinis nuotykis.

Birželio 2 d. 18.30 „Musica Nuda“ koncertas Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.

Teatro NO99 dovana Estijai šimtmečio proga – spektaklis „Revoliucija Nr. 34“

Pernai festivalyje daug žiūrovų simpatijų pelnė režisierių Ene Liis Semper ir Tiito Ojasoo vadovaujamos estų trupės NO99 spektaklis „Purvas Nr. 43“. Energingi ir šmaikštūs estai kas kartą kalba aktualiomis temomis. Savo spektaklius skaičiuodami atskaita nuo šimto iki nulio (sukūrus 100-ąjį trupė išris) pasiekė skaičių 34.

„Revoliucija Nr. 34“ – tai naujas teatro NO99 pastatymas, trupės įkūrėjų Ene-Liis Semper ir Tiito Ojasoo pastatymas: NO99 dovana Estijai valstybės šimtmečio proga. Jie su trupe galvojo ne apie 1917 metų revoliuciją, bet apie revoliuciją kaip vieną įstabiausių, sukrečiančių visuomenės gyvenimo reiškinių – įvykį, kuris griauna ir kuria, kuriame yra daug destrukcijos, siaubo ir grožio, liūdesio ir vilties.

Pasak menininkų, šiandien prieš mus atsivėrusi neperžengiama praraja, ir mes neturime, ko griebtis, kad ją peržengtume. Tik kodėl nevyksta nė viena revoliucija? Kokia ji turėtų būti? Kaip turėtume ją daryti? Revoliucijos niekada nebūna sukonstruotos, apskaičiuotos, jos visada – nepakeliamos padėties padarinys. Niekas negali analizuoti revoliucijos. Tik gali žinoti, kad revoliucijos yra, ir tikėtis arba tikėti, kad galbūt revoliucija bus išeitis.

Ką daryti, kai žmogus žino, kad vienintelis kelias – revoliucija, bet jis nuklotas kūnais ir pelenais?

Birželio 5 d. 18.30 „Revoliucija Nr. 34“ Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.

Scena iš rež. Elmaro Senkovo spektaklio „Mama Drąsa“. Klaipėdos dramos teatro nuotrauka.

PREMJERA festivalyje! Latvių režisieriaus Elmaro Senkovo „Mama Drąsa“ (pagal Bertoldo Brechto „Motušę Kuraž“)

Elmaras Senkovas 2014 m. gavo Latvijos geriausio metų režisieriaus apdovanojimą, o 2015 m. jo „Antigonė“ pripažinta geriausiu Metų mažos formos spektakliu. Spektaklyje su Klaipėdos dramos teatro trupe Elmaras kalba apie pragarišką karo mechanizmą, kurį verčia suktis verslo interesai. Karas vyksta visada, tik jis atrodo kažkur toli. B. Brechtas pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ pradėjo rašyti 1938 m., kai fašistinė Vokietija ruošėsi karui; jos veiksmas nukelia į XVII amžių.

Pasak dramaturgės R. Bugavičiūtės, ir dabar Europoje vyksta karas, militaristinės jėgos kasdien demonstruoja savo galią, mes gyvename šaltojoje karo zonoje. Spektaklio kūrėjams labiausiai rūpi, kaip jauni žmonės ir jų artimieji šiandien žiūri į tarnybą kariuomenėje, kokia šiandien gyvybės kaina. B. Brechto „Motušėje Kuraž“ dera žmogiškumas, verslumas ir apsukrumas, o karas – jos pragyvenimo šaltinis.

Spektaklyje daug žaidimo elementų, dialogo su žiūrovais akimirkų, itin svarbi gyvai atliekama muzika. Režisierius nusprendė palikti labai nedaug originalaus pjesės teksto ir tik pagrindinius veikėjus, dėmesį sutelkti į karo temą apskritai. Kuriant spektaklį trupė bendradarbiavo su Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Butigeidžio Dragūnų Batalionu.

Birželio 6, 7 d. 18.30 Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.

Gruzinų spektaklis „Tėvų susirinkimas“: ką reiškia būti tėvais?

Ne dažnai Lietuvoje būna proga pamatyti jauniausios gruzinų menininkų kartos scenos kūrinius. Birželio 8, 9 d. pamatysime šios kartos režisierių Mikheilo Charkviani ir Davito Khorbaladzės su trupe „Open Space“ sukurtą spektaklį „Tėvų susirinkimas“. Gruzinų menininkų susivienijimas „Open Space of Experimental Art“ įkurtas 2016 m., svarbiausias jo siekis – plėtoti Gruzijos vizualųjį ir scenos meną. Trupės režisieriai – Mikheilas Charkviani (g. 1990 m) ir Davitas Khorbaladzė (g. 1993 m.).

„Tėvų susirinkimas“ – antras „Open Space“ spektaklis. Kūrybinės grupės nariai pasakoja apie save ir dalijasi emocine patirtimi su žiūrovais, o žiūrovai, prisimindami savo patirtį, padeda jiems susivokti savyje. Menininkai kviečia kartu pasvarstyti: ką reiškia būti tėvu? Kaip mūsų gyvenimus gali pakeisti koks nors nedidelis dalykas? Kokie reikalavimai galioja aplinkoje, kuri kupina lyčių stereotipų, ir kaip aplinka verčia mus keisti mūsų siekius? Koks vyro vaidmuo kalbant apie lyčių lygybę? Ko privalome atsisakyti, kai leidžiame pasauliui riboti savo troškimus ir varžyti mus nusistovėjusiomis normomis?

Spektaklis kupinas ne tik aktorių energijos, bet ir daugiabalsio gruzinų dainavimo.

Birželio 8, 9 d. 18.30 „Tėvų susirinkimas“ Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.

Scena iš rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Kalės vaikai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikai“ pagal Sauliaus Šaltenio pjesę

Spektaklio premjera įvyko šiemet sausio 10 d. Rokiškio profesionalių teatrų festivalyje jis pripažintas geriausiu, o aktorius Donatas Švirėnas apdovanotas už geriausią nepagrindinį vaidmenį; festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“ aktorė Karolina Kontenytė apdovanota prizu už geriausią moters (Lotės) vaidmenį.

Pjesė, dramaturgo parašyta pagal to paties pavadinimo savo romaną, ypač aktuali dabar – laikotarpiu, kai atkurta Lietuva įžengė į šimtmetį. Ji nukelia į XVIII a. Mažąją Lietuvą, pietvakarinę etnografinės Lietuvos dalį, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai. Spektaklyje susipina daugybė klodų: istorinė Lietuvos praeitis, sakmės, prietarai, burtai, užkalbėjimai ir raganavimai, senųjų pagoniškų mitų atgarsiai, Šventojo Rašto nuotrupos. Mitologija ir buitis, mirtis ir gyvenimas, amžinybė ir kasdienybė – viskas organiškai persipina.

Santūrumu, giliomis ir kiek prigesintomis emocijomis, asketiška ir kartu nekrošiškai talpia simbolika spektaklis „Kalės vaikai“ tiksliai perteikia Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos dvasią.

Birželio 10 d. 17 val. Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.

Šokio teatro „Padi Dapi Fish“ ir choreografo Albano Richard‘o „Pareiškiu – Brandir“

Atsistoti ir garsiai pasakyti: „Žiūrėkite, koks aš esu“, reikalauja drąsos ir laisvės pojūčio, o stebėti tokį asmenybės, bendruomenės ar net tautos manifestą – visada jaudinantis ir įkvepiantis įvykis. Šiame šokio spektaklyje žiūrovai galės iš arti pažvelgti į individo ir tautos siekį besąlygiškai būti savimi ir laikytis niekieno neprimestų nuostatų bei vertybių. Kaip išsaugoti save, nepaisant socialinių, politinių, etinių, religinių aplinkybių?

„Pareiškiu – Brandir“ – tai garsaus Prancūzijos šiuolaikinio šokio choreografo Albano Richard‘o kartu su prancūzų ir lietuvių šokėjais sukurtas spektaklis, skirtas Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui.

Birželio 13 d. 18.30 Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.

Spektaklis „Opiumas“: sukurtas už žiūrovų surinktas lėšas

Festivalyje bus parodytas Minsko vizualaus ir scenos menų centro „Art Corporation“ spektaklis „Opiumas“ pagal dramaturgo V. Koroliovo pjesę, režisierius – Aleksandras Marčenko. XXII tarptautiniame teatro festivalyje „Belaja Veža“ Breste apdovanotas kaip geriausias mažos formos kūrinys, o šalies kritikų įvertintas kaip geriausias 2016 m. spektaklis apie karo Ukrainoje padarinius.

Spektaklio atsiradimo istorija – unikali, verta dėmesio ir todėl, kad atspindi dabartinę menininkų ir intelektualų padėtį Baltarusijoje. Minske teatro žiūrovai surinko daugiau negu 45 mln. rublių tam, kad pamatytų spektaklį apie karą Ukrainoje ir gyvenimą Rytų Baltarusijos mieste Rogačiove. 136-ių neabejingų teatralų surinktos sumos pakako scenografijai ir kostiumams sukurti; jiems tokiu būdu pareiškus solidarumą su spektaklio kūrėjais 2016 metų balandžio 15 d. įvyko pirmo Baltarusijoje už žiūrovų surinktas lėšas spektaklio premjera.

Baltoje erdvėje dėžės su žemėmis, kur užkasami ir atkasami daiktai: pasakojama ligotos motinos ir dviejų jos sūnų gyvenimą Rogačiove. Vyresnįjį atleidžia iš darbo, įsidarbinti pavyksta tik laidojimo paslaugų firmoje duobkasiu. Padirbėjęs ten, jis nusprendžia keliauti į kariaujančią Ukrainą kasti apkasų, kad nors taip uždirbtų šeimai pinigų. Jaunesnysis ruošiasi stoti į aukštąją mokyklą: į nemokamas studijas, nes neturėtų kuo mokėti už mokslą. Tačiau patenka į kitokį – stereotipų ir išankstinių nuomonių – karą.

Tai dokumentinio teatro spektaklis, kitaip vadinamas mockumentary – prasimanyti įvykiai, pateikti kaip tikrovė: mėginimas apmąstyti tai, kas vyksta visuomenėje. Kūrėjai skatina pagalvoti, kuris karas baisesnis – tas, kuris vyksta mūsų galvose, ar – pasaulyje.

Festivalyje įvyks Klaipėdos dramos teatre latvių režisieriaus Elmaro Senkovo sukurto spektaklio „Mama Drąsa“ premjera, šio spektaklio tema taip pat karas ir pragariškas jo mechanizmas. Tema, kuri dabar tvyro ore. Kviečiame išgirsti svarbią menininkų žinią.

Birželio 17 d. 17 val. „Opiumas“ Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje.

Šokio teatras AURA pateikia „Sprendimą“

Mus tiesiogiai veikia įvairių sistemų primesti stereotipai, elgesio modeliai, lūkesčiai, kuriuos esame priversti atitikti. Dažnai jaučiamės įstrigę, suvaržyti ir nesuprasti. Tačiau nepasiduodame, lukštenamės iš mus kaustančio kiauto ir veržiamės pirmyn. Laikas priimti sprendimą – išrėkti mintis, išjudinti kūną ir išsilaisvinti. Tačiau koks instinktyvaus šio laisvės troškimo likimas? Kur yra riba tarp išsilaisvinimo ir chaoso?

Apie visa tai judesiu, šokiu kalbės tarptautinė šokio teatro AURA trupė, jos vardų sąrašas įspūdingas: Blake Seidel (JAV), Chiara Corbetta (Italija), Clara Giambino (Prancūzija), Erik Zarcone (Italija), Evgenii Kalachev (Rusija), Jasper Narvaez (Filipinai), Julija Mintautė (Lietuva), Matthew Livingston (JAV), Marine Fernandez (Prancūzija), Mei Chen (Kinija). Choreaografė Birutė Letukaitė, kompozitorius Antanas Jasenka, vokalistas Ilja Gun (grupė Royce).

Birželio 19 d. 18.30 Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.

Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Tartiufas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Molière‘o „Tartiufas“ pagal Oskarą Koršunovą

Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų nevengia jokių priemonių. Žinoma, spektaklyje jis neapsimetinėja šventuoliu, greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikiams už moralę, kuria ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas.

Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur pinigai: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus geba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur klesti tartiufizmas. Scenoje pamatysite Giedrių Savicką, Rasą Samuolytę, Nelę Savičenko, Salvijų Trepulį ir šaunius LNDT trupės aktorius.

Birželio 20 d. 18.30 kultūros centre „Žvejų rūmai“.

Šiuolaikinio lenkų teatro dienos 

„Ktulu šauksmas“: atsargiai, praeitis grįžta!

Pernai pirmame festivalyje du kartus parodytas talentingojo lenkų režisieriaus Michało Borczucho (g. 1979) ir Varšuvos „Nowy Teatr“ spektaklis „Apokalipsė“ sužadino didelį žiūrovų susidomėjimą. Spektaklis, paremtas italų režisieriaus Piero Paolo Pasolini biografija ir garsios italų politikos žurnalistės Orianos Fallaci interviu, patraukė išskirtiniu estetiškumu, aktorių meistriškumu; 2016 m. jis apdovanotas pagrindiniu prizu Krokuvoje vykusiame teatro festivalyje „Boska Komedia“ („Dieviškoji komedija“).

Šiemet žiūrovai galės pamatyti naujausią M. Borczucho su „Nowy Teatr“ trupe pastatytą spektaklį pagal Howardo Phillipso Lovecrafto kūrybą „Ktulu šauksmas“. Amerikiečių literatūros klasikas, vadinamas siaubo, keistosios literatūros atstovu H. P. Lovecraftas savo novelėse sukūrė režisierių sužavėjusį Ktulu mitą: tai dievybė iš amžių glūdumos, pasirodžiusi Žemėje ankščiau už žmogų. Dabar senieji dievai grįžta skleisti siaubo ir klaiko. Režisieriaus ir dramaturgo manymu, žmogaus būklę dabartiniame pasaulyje geriausiai gali atskleisti vaizduotės ir siaubo pasaulis.

Režisieriui įdomiausia Ktulu mite – beprotybė ir senieji dievai, pagrindinė spektaklio temos. H. Ph. Lovecrafto tekstai jam tampa pagrindu tyrinėti šiuolaikinio racionalaus žmogaus (mokslininko, istoriko ar menininko) beprotybę, nuopuolį ir žavėjimąsi mirtimi. Nors civilizacija nuolat daro pažangą, žmonija lieka įklimpusi praeityje, o praeitis grįžta su keršto troškimu ir su nostalgija: atsargiai! Tačiau, nepaisant viso pasaulio siaubo, žmogus stengiasi užpildyti atotrūkį tarp savęs ir tikrovės.

Spektaklyje kuriamos įtraukiančios metaforos, sapno atmosfera, yra komiškų pasažų. Pasak kritikų, M. Borczuchas savo teatro kalba pastatė puikų, protingą ir įdomų spektaklį, kuris prabyla į žiūrovą labiau reginiais ir atmosfera negu žodžiais: nieko nereikia aiškinti, tiesiog pasinerti ir pajusti.

Birželio 22 d. 18.30 „Ktulu šauksmas“ Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.

Scena iš rež. Agatos Duda-Gracz spektaklio „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“. Grego Noo-Wako nuotrauka.

Vestuvės Kamyko kaime

Patarimas: svarbiausia – neišeiti iš salės per pirmąsias dešimtį minučių, nesupratus žaidimo taisyklių. Grubumas ir brutalumas, kičas – visko čia yra. Sunku apibūdinti spektaklio žanrą: jis juokingas kaip komedija, šiurpus kaip tragedija, kandus kaip farsas ir lyriškas kaip melodrama. Viskas viename – viskas apie mus, žmones, gyvenančius juokingus, šiurpius, lyriškus gyvenimus.

Spektaklio režisierė ir scenografė Agata Duda-Gracz (g. 1974) mėgsta dirbti su realybe, savaip ją preparuodama, supildama į vieną indą humorą su žmogiškąja tragedija. Jei ištversite dešimt minučių, atsivers subtilus Agatos Dudos-Gracz jautrumas, pamažu, su žmogišku supratimu ir užuojauta tyrinėjant, kodėl veikėjai tokie, kaip tokiais tapo.

Agata Duda-Gracz – viena svarbiausių dabartinės Lenkijos režisierių. Pati rašo tekstus savo spektakliams, kuria jiems puikią, tapybišką scenografiją ir kostiumus. Pasak teatro kritiko Tadeuszo Nyczeko, kartais atrodo, kad ji gal net ne režisuoja, o tapo scenoje paveikslus – skirtingai nuo daugumos šiuolaikinių režisierių – apie tai, kur esame, kokie esame, iš kur atsiradome ir kas mūsų laukia.

Pastaraisiais metais A. Dudos-Gracz Lenkiojoje statomi spektakliai pelno pagrindinius prizus. Ne išimtis ir „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ – viename svarbiausių Lenkijos tarptautinių teatro festivalių „Boska Komedia“ Agata Duda-Gracz už šį spektaklį pelnė geriausios režisierės titulą. Šiemet jai įteikta ir prestižinė Lenkijos tarptautinės teatro kritikų draugijos įsteigta Tadeuszo Żelenskio-Bojaus vardo premija, tarp kurios laureatų ir dramaturgas Sławomiras Mrożekas, kino režisierius Andrzejus Wajda.

Spektaklio pagrindu tapo Lenkijoje nutikusi šiurpi istorija: 1976 m. Zrembino kaime grupelė vyrų užmušė tris žmones, tarp kurių buvo vaikas ir nėščia moteris. Kaip vėliau paaiškėjo, skerdynės prasidėjo nuo to, kad kažkas pavogė dvi vestuvėms nupirktas dešros rinkes. Įvykį abejingai stebėję vietiniai gyventojai teisme prisiekė nieko nematę ir net bandė dangstyti žudikus.

„Juokas su siaubo pamušalu, popkultūra kaip kičo okeanas ir kartu mūsų pasaulio audinys.“ (Jacekas Wakaras, teatro kritikas)

„Vienos išraiškingiausių ir lengviausiai atpažįstamų teatrinės kalbos kūrėja Lenkijos teatre.“ (Jacekas Sieradzki, teatro kritikas)

Birželio 15, 16 d. 18.30 Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.

Aktorių meistriškumo dirbtuvės su teatro CHOREA įkūrėjais

Birželio 18–21 dienomis festivalis rengia meistriškumo dirbtuves profesionaliems aktoriams. Jas ves CHOREA teatro atstovai: režisierius, daugelio meninių, mokomųjų projektų autorius ir vedėjas, šio teatro įkūrėjas Tomaszas Rodowiczius, 1974–1979 m. bendradarbiavęs su legendiniu lenkų režisieriumi Jerzy Grotowskiu; ir Tomaszas Krzyżanowskis, kompozitorius, muzikantas, vokalistas, multiinstrumentalistas.

Kompozitorius nuo 2004 m. vadovauja teatro CHOREA muzikiniai daliai, yra šio teatro chorvedys. Dirbtuvių tikslas – subūrus 25 aktorių grupę žadinti jų organiškumą: lavinti kūną ir judesį, balsą, muzikalumą ir ritmo pojūtį. Drauge darbuosis aktorė, teatro judesio mokytoja, kovos menų specialistė Elina Toneva. Grupė stengsis sukurti vientisą meninį veiksmą, ir, jeigu kūrėjai sutiks, jis bus viešai parodytas birželio 21 dieną teatro Mažojoje salėje.

Kur gyvena garsas?

Per Jonines žiūrovų laukia nauja patirtis: J. Slovackio teatras iš Krokuvos visai dienai įsikurs teatro Didžiojoje salėje. Tai koncertas-instaliacija, sukurta vieno įdomiausių šiuolaikinių Lenkijos kompozitorių Wojteko Blecharzo. Kūrinys, kuris nėra nei spektaklis, nei koncertas, bet ir ne paroda, kviečia žiūrovus su atlikėjais ir aktoriais drauge kurti garso namus ir juose pabūti.

Žiūrovai sėdės prie daugiau negu 40 specialiai šiam koncertui sukonstruotų instrumentų ir laikydamiesi kūrėjų nurodymų patys kurs garsus. Įvairiausius: galinčius įtraukti, nuraminti, suerzinti, atverti atminties užkaborius. Norintieji tik klausyti galės stebėti, žiūrovai gali laisvai rinktis – jie nulems, kaip išsidėstys ir suskambės „Garso namų“ elementai. Šiam nuotykiui nereikalingas joks muzikinis pasiruošimas: pakanka sekti aktorių nurodymus ir mėgautis garsu.

Birželio 24 d. 14, 16 ir 18 val. Klaipėdos teatro Didžiojoje salėje. Spektaklis tinka žiūrovams nuo 12 metų.

Festivalį birželio 25 dieną uždarys žavingų britų koncertas – mažųjų havajietiškų gintarų orkestras „The Ukulele Orchestra of Great Britain“

Pakaks pasakyti, kad šie sąmojingi, virtuoziški muzikantai grojo Anglijos karalienės Elžbietos II 90-ojo jubiliejaus pokylyje. Jie mielai bendrauja su žiūrovais, yra laukiami visame pasaulyje, o groja nuo Ludwigo van Beethoveno iki airių liaudies dainų ar „Nirvanos“ kūrybos. Jų koncertas – tikra šventė!

Kviečiame susipažinti su šiuolaikinio teatro kūrėjais festivalyje TheATRIUM birželio 2–25 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

Bilietus platina Tiketa.lt, jų galima įsigyti ir teatro kasoje (Teatro g. 20).