Marcelė Kubiliūtė. Lietuvos istorijos instituto biblioteka

Lietuvos žvalgė Marcelė Kubiliūtė 

Š.m. birželio 13 d. minėsime Marcelės Kubiliūtės – legendinės Lietuvos žvalgės, vienos aktyviausių Vilniaus vadavimo sąjungos narių, Vyčio kryžiaus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino, Vytauto Didžiojo ordinų, Šaulių žvaigždės kavalierės 55-ąsias mirties metines. Šiandienos žmonės nedaug žino apie moterį, 1919-aisiais išgelbėjusią atsikuriančią Lietuvos valstybę. 

Mūsų laikus pasiekė Marcelės Kubiliūtės „Atsiminimai“. Ketveriuose mokykliniuose sąsiuviniuose Marcelė Kubiliūtė aprašė savo gyvenimą nuo gimimo iki 1950-ųjų metų, kuomet jau buvo grįžusi iš Sibiro tremties. 1999 m. Lietuvos istorijos institutas išleido knygą „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro...“, į kurią knygos sudarytoja dr. Nastazija Kairiūkštytė įtraukė šiuos „Atsiminimus“ kartu su 1998 m. gegužės 1 d. vykusios mokslinės konferencijos, skirtos Marcelės Kubiliūtės 100-osioms gimimo metinėms, pranešimais. Marcelės Kubiliūtės „Atsiminimuose“ atsiskleidžia drąsios ir tuo pačiu labai kuklios moters,  dalyvavusios svarbiausiose kovose dėl Tėvynės nepriklausomybės, paveikslas. 

Panelė su lape 

XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje Vilnių okupavusi lenkų valdžia ieškojo „panelės  su lape“. Tokią geltonos lapės apykaklę, pasak prof. Viktoro Biržiškos, laikraščio „Glos Litwy“, į kurį kreipdavosi lenkų skriaudžiami lietuviai, redakcijos vedėjo, Vilniuje turėjo gal vienintelė moteris – Marcelė Kubiliūtė, kuri tuo metu slapstėsi Elžbietos Banytės pavarde. Kas buvo Marcelė Kubiliūtė ir kodėl ji buvo tokia svarbi lenkų okupantams, kad ją suimti iš Varšuvos buvo iškviesti du agentai, galėję atpažinti ją iš išvaizdos? 

Atsakymas glūdi lenkų karinės organizacijos POW (Polska Organizacja Wojskowa), 1914 m. įkurtos Juzefo Pilsudskio, nesėkmėje. Ši organizacija 1919 m. vasarą pradėjo rengti jaunos Lietuvos Respublikos vyriausybės perversmą. Kiekviename Lietuvos mieste ir miestelyje buvo kuriamos POW kuopos su štabu laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune, turėjusiu vadovauti sukilimui, kuriam į pagalbą būtų atskubėjusi lenkų kariuomenė.  Visai operacijai vadovavo lenkų kariuomenės viršininkas, II -ojo skyriaus majoras Mariamas Koscialkovskis, visiškai pasitikėjęs savo padėjėju, aplenkėjusiu žemaičiu Petru Vrublevskiu, atsakingu už sukilimo organizaciją. 

Marcelė Kubiliūtė savo „Atsiminimuose“ rašo, kad, artėjant sukilimo datai, Petrui Vrublevskiui labai pagailo Lietuvos, „tik kuriančios, kurią lenkai nori klasta užimti“. Savo nerimu dėl Lietuvos P. Vrublevskis kartą pasidalino su Aldona Čarneckaite, „Glos Litwy“ redaktore, kuriai, kaip kalbama, jis simpatizavo. „Jei kas man padėtų, ištikimas lietuvis ar lietuvė, sukliudyčiau lenkų planus, išgelbėčiau savo gimtinę nuo POW sukilimo, atidengčiau POW organizaciją ir jų štabą, kuris randasi Kaune, Kalnų, dabar S. Nėries, gatvėje. Ten randasi ginklų sandėlis, visi dokumentai, instrukcijos“ ( iš Marcelės Kubiliūtės „Atsiminimų“). 

A. Čarneckaitė tuo metu jau buvo sekama. Ji pasiūlė savo bičiulei Marcelei, su kuria nuolat matydavosi spaudos reikalais, imtis rizikingo užmojo padėti sužlugdyti lenkų sukilimą. Marcelė Kubiliūtė buvo supažindinta su Petru Vrublevskiu. Prasidėjo slapti pasimatymai nuolat keičiamose susitikimo vietose: Lietuvių mokslo draugijoje, knygyne, cerkvėje, pas Mykolą Biržišką. Petras Vrublevskis žinojo, kuo jis rizikuoja. Pažadėjęs perduoti visus slaptus dokumentus paprašė tik vieno dalyko: kad Lietuvos valdžia jį išsiųstų į mokslus užsienyje.  Deja, Lietuvos valdininkai neištesės savo pažado žmogui, išgelbėjusiam Lietuvą nuo pražūties – nuopelnus prisiims kiti. Vėliau jis priekaištaus dėl to Marcelei. 

Slaptus POW dokumentus reikėjo išnešti iš II -ojo skyriaus patalpų. Buvo padarytas raktas, o sargas išsiųstas pailsėti. P. Vrublevskis kartu su dokumentais ir instrukcijomis paėmė truputį pinigų – kad pirmiausia būtų pasigesta jų, o ne dokumentų. Abu su Marcele visą naktį rūšiavo dokumentus, vėliau,  paryčiais, persirengęs civiliniais drabužiais Petras Vrublevskis, prieš visus įvykius pakeitęs pavardę į Jono Daukanto, iškeliavo link demarkacinės linijos, skyrusios Vilnių nuo likusios Lietuvos dalies. 

Svarbiausieji dokumentai tą pačią dieną buvo perduoti kartu su Tautų Sąjungos kontroline komisija atvykusiam Ignui Jonynui, kuris nugabeno juos į Kauną. O M. Koscialkovskis savo padėjėjo ir pinigų pasigedo tik po dviejų dienų. Vilnius buvo sukeltas ant kojų, krėtė Mykolą Biržišką, Lietuvių mokslo draugiją, bendrabutį, kuriame gyveno Marcelė Kubiliūtė. Visa kaltė galiausiai buvo suversta Aldonai Čarneckaitei, prieš kelias dienas išvykusiai į Kauną. 

Kauniečiai surado POW štabą Kaune, įkurtą vieno lenko darže, bunkerį su ginklais, instrukcijomis ir sąrašais asmenų, turėjusių perimti valdžią Lietuvoje. Daug lenkų buvo suimta, tačiau prasidėjo represijos ir Vilniuje: buvo uždarinėjamos lietuvių mokyklos, areštuojami mokiniai, uždaryti lietuviškieji laikraščiai, užkirstas kelias lietuviams į universitetą. 

1920 m. liepos 10 d. Lenkija galų gale pripažino Lietuvai Vilnių, o su sovietais sutartis dėl nepriklausomos Lietuvos su sostine Vilniumi buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. generolo L. Želigovskio būriai įžygiavo į Vilnių, prasidėjo lietuvių ir lenkų mūšiai. Marcelė Kubiliūtė lankė lietuvių karius belaisvius, organizavo jų pabėgimą. Slaugė sergančius, laidojo mirusius, dažnai viena gabendama mirusio kareivio karstą iš Žvėryno ligoninės į Rasų kapines. 

Aplink tvyrojo teroras ir baimė, o lenkai pradėjo įtarinėti Marcelę dirbant „jų nenaudai“, nes apie visus lenkų kariuomenės judėjimus sužinodavo ir Kaunas. Marcelė, pasivadinusi Elžbieta Banyte, dar du metus gyveno Vilniuje, Labdarių gatvėje. Vakarais ji susitikinėdavo su reikalingais žmonėmis, teikusiais jai žinias apie lenkų veiklą Vilniuje ir kariuomenės judėjimą. Tačiau netrukus kilpa pradėjo veržtis - lenkai jau žinojo, kad po Elžbietos Banytės pavarde slepiasi žvalgė Marcelė Kubiliūtė. 1922 spalio mėnesio 22 d. Marcelė traukiniu paliko Vilnių ir po kelių dienų kirto demarkacinę liniją netoli Salako. 

„Dirbsiu, kiek bus jėgų, Tėvynei...“ 

Jonė Ladigaitė – Ardžiūnienė, Stefanijos Ladigienės dukra, iki šiol Marcelę Kubiliūtę atsimena kaip labai šviesią asmenybę. „Ji dažnai pas mus ateidavo. Man ji atrodė graži, linksma, šviesiaplaukė, elegantiška, visus pažindavo, su kiekvienu gražiai bendraudavo. Mamytė Marcelę ypatingai vertino, nes ji suvaidino didžiulį vaidmenį Lietuvos istorijoje. Jos buvo labai artimos – jau nuo labai senų laikų.“ 

1898 m. liepos 28 d. Tindžiulių kaime, Panemunėlio valsčiuje ūkininkų Juozo ir Marijonos šeimoje gimusi jaunylė Marcelė nuo mažų dienų patyrė sūrų sunkaus darbo skonį. Labai norėjo mokytis, tačiau, tėvams neišgalint jos leisti į mokslus, vyriausiasis brolis Juozas 1912 m. Marcelę pasikvietė į Vilnių. Čia ji lankė lietuviškąją dviklasę mokyklą, o vakarais mokėsi. Baigusi mokyklą Marcelė pradėjo dirbti laikraščio „Viltis“, kurį leido Antanas Smetona, administracijoje. Brolis Juozas buvo šio laikraščio bendradarbis, tad Marcelės pasaulėžiūra formavosi patriotiškų žmonių aplinkoje. Užėjus Pirmajam pasauliniam karui Marcelė, brolio patarta, pasitraukė kartu su kitais mokiniais į Rusiją. Apsigyvenusi Petrapilyje pradėjo lankyti moksleivių susirinkimus, kur susipažino su poetu Juliumi Janoniu. Labai juo žavėjosi, užjautė dėl silpnos sveikatos, netgi siūlė išvykti pasigydyti į Jaltą, tačiau šis atsakęs, kad „kai nuversime carą, ramiau sėdėsiu sanatorijoje“. Brolis Juozas irgi sunkiai sirgo - Marcelei teko lankyti jį ligoninėje jau prasidėjus Vasario revoliucijos neramumams. Liga buvo neišgydoma, brolis mirė. Marcelė sunkiai išgyveno brolio Juozo, kuris jai buvo ir brolis, ir tėvas, ir auklėtojas, netektį. 

Faksimilė iš Marcelės Kubiliūtės „Atsiminimų"

1918 m. vasario 16 d. Vilniaus Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Marcelė grįžo į Vilnių ir pasinėrė į įvykių sūkurį. 1918 -1920 metais Vilnius net aštuonis kartus ėjo iš rankų į rankas: savo valdžią jam skelbė lietuviai, lenkai, rusų vadovaujami bolševikai. Marcelė Kubiliūtė „Atsiminimuose“ rašė, kad ji jau buvo nutarusi, kad pasiliks Vilniuje ir dirbs Tėvynės labui. 

Vilniaus reikalais ji rūpinosi ir dirbdama Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje Kaune, būdama Vilniaus vadavimo sąjungos, jungusios vilniečius su kitais Lietuvos gyventojais, nare. Marcelė Kubiliūtė buvo atsakinga už knygų, leidinių, piniginės paramos siuntimą į Vilnių. Kartu su Vilniaus vadavimo sąjungos Moterų sekcijos narėmis rūpinosi žmonėmis, pabėgusiais iš Vilniaus. Daugiausia tai buvo jauni žmonės, kuriems reikėjo padėti įsikurti, susirasti darbą. 

Tuo metu Marcelei teko ir dirbti, ir mokytis. 1936 m. išlaikiusi baigiamuosius egzaminus Kauno Vytauto Didžiojo universitete ji labai norėjo pasinerti į Lietuvos istoriją ir archeologiją, tačiau svajonės teko atsisakyti neturint išteklių užsiimti mėgstama veikla.  

1940 -aisiais, sovietams okupavus Lietuvą, Marcelės veikla Užsienio reikalų ministerijoje baigėsi. Pradėjusi dirbti Socialinių liaudies reikalų komisariate 1940 -ųjų gruodį persikėlė į Vilnių. 1941-ųjų gegužį Marcelei likimas suteikė progą pradėti dirbti Lietuvos SSR Mokslų akademijos Istorijos skyriaus sekretore. Vėliau, karo metais, ji dirbo MA Literatūros institute Antakalnyje. 

1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų sąjungą. Birželio 23 d. Kaune įvyko sukilimas, buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė. Vilniaus lietuviai įkūrė sukilimo štabą, kurio nare tapo Marcelė Kubiliūtė, įkūrusi štabe Raudonąjį Kryžių. Po birželio 23 d.  įvykusio sukilimo  Vilniuje buvo įkurtas Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, tarp kurio 8 narių buvo Marcelė Kubiliūtė. Istorikė dr. Nastazija Kairiūkštytė savo pranešime „Kuo Marcelei Kubiliūtei buvo Vilnius ir jo kraštas“ rašo, kad „lietuviai Vilniuje stengėsi turėti kuo daugiau realios valdžios. 1941 m. liepos 9 d. slaptame gestapo biuletenyje rašoma: „Tą neaiškią padėtį lietuviai aktyvistai siekė savaip išnaudoti, o ypatingai Vilniaus miestui duoti grynai lietuvišką išvaizdą...“ 

Rugpjūčio 5 d., naciams įvedus civilinį valdymą, buvo uždrausta komiteto ir visų lietuviškųjų organizacijų veikla. Tuomet Marcelė Kubiliūtė įsitraukė į pogrindinę Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, platino laikraščius „Nepriklausoma Lietuva“, „Į laisvę“ ir kitus. Padėjo gelbėti žmones iš gestapo nagų: jos pastangomis buvo išgelbėtas Liudo Giros sūnus Vytautas Sirijos Gira, buvęs komisaras Jonas Glušauskas ir kiti. Už pagalbą jai iki šiol dėkinga išgelbėta žydaitė Irena Veisaitė, kurią ji atvedė pas Stefaniją Ladigienę. 

 „Aš žinojau, kad yra vieta, tik ne man, tremtinei, buvusiai kalinei. 

1944 -aisiais grįžę sovietai pradėjo represijas. Rugpjūčio 17- osios naktį apgaulės būdu - neva tai buto, kuriame tuo metu glaudėsi M. Kubiliūtė, dokumentų sutvarkymo reikalais - Marcelė buvo suimta. Ją išvežė apsivilkusią vienais apatiniais baltiniais, užsimetus vasarinį paltuką. Ji buvo kaltinama dalyvavavimu antisovietinėje veikloje, tačiau tokiems kaltinimams ji priešinosi – jų nepalaikė ir apklausti liudininkai. Priešingai, visi minėjo jos pastangas gelbėti žmones nuo gestapo. Tačiau byla buvo kurpiama, Marcelei grėsė 10 metų lagerio. 1945 m. liepos 7 d. Marcelė Kubiliūtė SSSR NKVD Ypatingojo susirinkimo sprendimu buvo nuteista 5 metams tremties, įskaičiuojant laiką nuo 1944 m. rugpjūčio 22 d., praleistą laukiant nuosprendžio. 

Tremtyje Tiumenėje ir Akmolinsko ( Kazachijoje) apskrities Atbasaro miestelyje Marcelė Kubiliūtė praleido tris metus. Negalėjo dirbti sunkių darbų, nes Vilniaus kalėjime krisdama išnėrė riešą. Pagalbos niekas nesuteikė, sąnarys blogai suaugo, ranka pradėjo tirpti. Tremtyje  Marcelei teko dirbti siuvyklose, nuolat keičiant gyvenamas vietas. Sveikata blogėjo – prisidėjo ir kojos trauma, tad Marcelei buvo pasiūlyta vykti į šiltesnį kraštą – Kazachstaną. 

Į Lietuvą ji grįžo 1949 -ųjų spalį. „Atsiminimuose“ ji rašė, kad buvo išvargusi „fiziniai ir dvasiniai“, be jokio turto, nes visi daiktai buvo dingę. Marcelę priglaudusi gydytojo Stasio Čepulio šeima labai rūpinosi jos sveikata, E. Čepulienė „žiūrėjo, kaip motina“. Pradėjusi atsigauti Marcelė nuėjo pas Kostą Korsaką, MA Literatūros instituto direktorių, prašydama priimti į tą patį darbą, kuriame dirbo prieš suėmimą. Šis nusijuokė, atsakęs, kad vietų nėra. Tą patį atsakė ir MA viceprezidentas Juozas Žiugžda. 

„Aš žinojau, kad yra vieta, tik ne man, tremtinei, buvusiai kalinei. Tai baisus žmogus, kaip galima savo vardą tepti, priimant tokią darbininkę į savo įstaigą“ ( iš M. Kubiliūtės „Atsiminimų“). Nuo moters, savo gyvenime gelbėjusios daugybę žmonių, veidus šalin suko sutikti buvę pažįstami. O ir pati Marcelė tuo metu išgyveno dvasinį vienišumą.  „Penki metai nenormalaus gyvenimo pakeitė psichiką“ ( iš M. Kubiliūtės „Atsiminimų“). Galiausiai giminaičiai padėjo įsidarbinti Tauragės kelių eksploatacijos ruožo valdyboje sąskaitininke. 1956 m. grįžusi į Vilnių dirbo ligoninėje, tačiau tuo metu prasidėjo kaulų tuberkuliozė, o vėliau - ir onkologinė liga. Nuo 1958 m. iki 1960 -ųjų metų Marcelė Kubiliūtė gulėjo Vyžulionių kaulų - sąnarių tuberkuliozės ligoninėje, kurioje ją lankė iš Sibiro tremties sugrįžusi Stefanija Ladigienė su dukra Jone. Savo senai bičiulei Stefanijai Marcelė paliko „Atsiminimus“, kuriuos vėliau Jonė perdavė Lietuvos istorijos institutui. 1963 m. birželio 13 d. Marcelė Kubiliūtė užmerkė akis. 

„Jos pasiaukojimo žodžiais neapimsi. Ji buvo didelis žmogus ir tokia mirė. Užmiršimas jos aukos nesumažins“. ( Aldona Čarneckaitė – Birutienė)

Vilniaus savivaldybė baltas