David Almond, „Dangaus Akys“. Leidykla „Nieko rimto“, 2018. Vertė: Danguolė Žalytė.

Kartą gyveno būrelis keistokų vaikų globos namuose.

Pagrindinė veikėja Erina Lo pasakoja pirmuoju asmeniu. Erina retkarčiais pasikalba su mama, nors ji yra mirusi. Mamai jai sakė: „Mes ateiname į šį pasaulį iš tamsos. Nenutuokiame, iš kur atėjome. Nesuprantame, kur einame. Bet kol esame čia, pasaulyje, jei mums užtenka drąsos, suplasnojame sparnais ir skrendame.“ Skridimu čia tikriausiai vadinamas toks gyvenimas, kai po truputį įgyvendiname savo svajones ir gal net pradedame suprasti, kur einame. Nesvarbu, net jei taip ir nėra, jei tikime tuo – to ir pakanka.

Vieną dieną Erina su savo draugais Sausiu Karu ir Peliuku išplaukia iš globos namų.

David Almond knygos „Dangaus akys“ viršelis

Sausis Karas yra maždaug Erinos amžiaus ir truputį ją įsimylėjęs. Padirbęs plaustą, jis planuoja plaukti tik su Erina, bet Peliukas įsiprašo kartu. Ant rankos jis turi tatuiruotę su žodžiais: prašome pasirūpinti manimi. Ją Peliukui padarė tėvas, prieš jį palikdamas.

Ši tatuiruotė man priminė Michaelio Bondo knygą „Meškiukas Pedingtonas“. Ponai Braunai stotyje randa meškiuką. Ant meškiuko kaklo užkabinta kortelė su užrašu: Prašom pasirūpinti šiuo meškiuku. Ačiū.

Norisi rūpintis jais, nes, kaip sako Sausis: „Pasaulis toks didelis. Tu kaip mažiausias kūdikėlis ir vienui vienas.“ Kai kuo nors rūpiniesi, sau atrodai daug didesnis, svarbesnis ir nebėra laiko galvoti apie vienišumą. Dėl to žmonės ir buriasi į poras, šeimas. Todėl ir Sausis negalėjo palikti Erinos. Regis, jei priklausai kokiai nors grupei, tai jau nesi toks vienas. Bet viduje juk visi vieniši. Vienintelis žmogus, su kuriuo jautiesi truputį mažiau vienišas, yra mama.

Draugai planuoja plaukti vis tolyn ir tolyn į laisvę, bet užplaukia ant Juodųjų Sąnašynų. Kai plauki be vedlių ir irklų, dažniausiai taip ir nutinka. Įdomūs tie Juodieji Sąnašynai. Nelabai aišku, iš ko jie susidarę – galbūt iš naftos. Ten tikriausiai suneštos ir visos miesto šiukšlės. Iš jų atsirado ir Dangaus Akys. Tai mergaitė, turinti plėves tarp pirštų ir neįprastai kalbanti. Pavyzdžiui, ji sako „stingų stingiausias“, vietoje miręs. Dar ji vartoja žodžius „klajūnas vanduo“, „žinguokite“, „nusigandinę“. Ir dar jai viskas „žavėtina“.

Tai, kad ji turi plėves tarp pirštų bei neįprastai šneka, suteikia nejaukumo jausmą ir padaro šią knygą keista. Nebeaišku, ar čia mokslinė, ar maginė fantastika. Mergaitę iš Sąnašynų ištraukė senolis. Įdomu, kad ta, kuri regi laimę per visokius purvus, yra rasta miesto atliekų sąnašyne.

„Dangaus Akys vadinamos Dangaus Akimis, nes pro visus pasaulio sielvartus ir rūpesčius mato Dangų, plytintį anapus.“Visa knyga beveik vieni rūpesčiai ir sielvartai. Dangaus Akys yra laimingiausia šioje istorijoje. Visa knyga yra niūri ir liūdnoka. Tikriausiai norėta išryškinti, kokia laiminga yra Dangaus Akys. Jei tau viskas „žavėtina“, tai gali būti laimingas visur.

Teksto autorius Jorigis Gapšys yra Vilniaus Valdorfo mokyklos 7 klasės mokinys.