Pexels.com nuotr.

Šeštoje klasėje porą mėnesių praleidau ligoninėje Vilniuje. Kartais savaitgaliais leisdavo mums grįžti į namus, apie kuriuos nuolat galvodavome ir sapnuodavome ir kuriuos bent trumpam užmiršdavome tik mokydamiesi ar siausdami. Pamenu, kad ankstų pirmadienio rytą, kai autobusu su tėčiu vėl traukdavome į Vilnių, svajojau turėti magišką galią sulėtinti laiką. Sutelkdavau žvilgsnį į sekundinę laikrodžio rodyklę ir bandydavau kažkokia galia ją pristabdyti. Tačiau turėjau tik galią derėtis, kai laukiant antro troleibuso prie traukinių stoties, sugebėdavau įtikinti tėtį, kad gal geriau dar kokius tris praleidžiam ir važiuojam ketvirtu. Arba penktu, prieš tai dar aplankius makdonaldą. Taip tiesiog stūmiau nuo savęs mane apglėbiančią vienatvę. 

Kartą į mūsų palatą paguldė Kolią. Atrodė liūdnokai –apšašęs, alkanas. Pamenu, kad vietoje kramtomosios gumos kartais kramtydavo nuo spintelės nusiluptus lipdukus. Buvo gal antroko ar trečioko amžiaus. Buvo zbitkininkas, o mes visa tai dar pakurstydavome už kokią išdaigą apdovanodami jį saldainiais. Kovodavome prieš sistemą Kolios rankomis. Tačiau ne apie tai. Ligoninėje Kolia atsigavo, o kartą mes jo paklausėme, ar nori namo. Gyveno jis tabore. Nedvejodamas atsakė, kad taip ir pakilo eiti pas budinčią daktarę, kad jį tuojau pat išrašytų. Nepavyko. Tačiau kartą pas Kolią per sniegą atkulniavo tėtis ir jį iš tiesų išrašė. Koks jis buvo laimingas, kaip su tėčiu skubėjo sniego padengtu apšalusiu taku, kad net sugavo kokius tris zuikius. Nežinau, ką vėliau jam teko išgyventi. Tikiuosi, kad pavyko pabėgti nuo nepriteklių. Tiesa, nežinau. Tačiau, tą dieną puikiai supratau, kad jokia šilta palata, sotūs valgiai ar tikra kramtomoji bei gausūs saldainiai Koliai nepakeitė tėčio, kuris jį labai mylėjo. Be jo vakarais verkdavo, dienomis kartais tiesiog ilgai žiūrėdavo kažkur pro langą į tolius.

Prisimindamas Kolią, dabar galvoju apie tuos tėčius, kurie naiviai galvoja, kad vaikui neskirtą laiką galima kompensuoti nupirkus kokį tai išmanųjį įrenginį, kuriame vaikas galėtų tiesiog paskęsti, ar kokiomis kitomis dovanomis. Kasdienybėje neskirto laiko nekompensuosi ir jokiomis vienkartinėmis atostogų kelionėmis, kad ir kokios nuostabios jos bebūtų. Prarasto kasdienybės džiaugsmo nekompensuosi niekuo.

Yra tėčių, kurie to kol kas nesupranta. Arba pamiršo. Tokiems yra skirta Benji Davieso knyga „Nojus ir banginis“. Taip, tai vaikiška knyga, tačiau ji kiekvieną tėtį, kuris šią knygą perskaitys kartu su savo vaiku privers pačiam sau užduoti klausimą, ar pakankamai laiko skiriu savo atžalai. Knyga pasakoja apie berniuką Nojų, kuris, tėčiui ilgam išplaukus į vandenyną žvejoti, lieka vienas dideliame name. Kartą jis randa ant kranto išmestą mažą banginuką, kurį karučiu parsiveža namo ir apgyvendina vonioje. Nojus rūpinasi banginuku ir tarp jų užsimezga nuostabi draugystė, kuriai vis tik lemta baigtis. Grįžęs tėtis paaiškina Nojui, kad banginuko namai yra vandenynas ir jį reikia paleisti. 

Tačiau ši sūnelio draugystė su banginuku padeda pačiam tėčiui suvokti, koks vienišas jautėsi jo sūnus, kaip jam trūko bendravimo su tėčiu, kartu praleisto laiko žaidžiant, kalbantis, mokantis žvejoti ar tiesiog tinginiaujant. Kiekvienas mūsų turime rasti laiko sustoti ir apmąstyti, ar teisingai susidėliojame savo prioritetus, ar tai, kas atrodo taip neatidėliotinai būtina, iš tiesų yra tai, kas svarbu ir esminga. Darbas ar net įvairūs hobiai neretai ima parazituoti šeimos sąskaita, kai artimiausi žmonės ima girdėti tik „palauk“, „ne dabar“, „pavargau, tai ne“ ir pan.

Ką džiaugsmingiausio prisimenu iš savo vaikystės su tėčiu? Atsakymas paprastas – kartu praleistą laiką. Ir nesvarbu, ar tai buvo tiesiog pokalbis, ar kelionė į stadioną palaikyti „Ekrano“, ar pasivaikščiojimas, ar, smagiausia, atostogos prie jūros. Svarbu, kad kartu, kad bendravimas augina ryšį, kurį tirpdo būtent laiko stygius tiesiog pabūti drauge, kai kiekvienas iš inercijos juda savo keliu, kol pagaliau supranta, kad atitolo, susvetimėjo, kad reikia atsigriebti, atkurti. 

Aišku, skaitant apie Nojų ir banginuką, kyla klausimas, kodėl tėtis taip vėlai pastebėjo, jog sūnus jaučiasi vienišas. Atsakymą jaučiu savyje – vyrams dažnai sunkiai sekasi įvardinti savo ir skaityti kitų jausmus. Nebent viskas būna parašyta, kaip juodu ant balto ir neperskaityti tiesiog neįmanoma. Pats ilgą laiką, kalbant apie jausmus, žinojau tik „linksmas“, „piktas“ ir „liūdnas“ ar veikiau „nusivylęs“, bet, neduok Dieve, ne pažeidžiamas, nes vyras turi būti stiprus. Tėtis apie jausmus taip pat daug nekalbėdavo, tad ir dabar vis dar mokausi pažinti tiek save, tiek savo mylimų žmonių jausmus. Nes neatpažinimas neretai įskaudina, nuvilia, o to norisi mažiausiai. Tad labai norėčiau ir linkėčiau, kad tėčiai mokytųsi ir mokytų vaikus kalbėti apie jausmus, mokytųsi tuos jausmus skaityti. Gal tada tėčiai, kaip ir priklauso, o ne banginiai būtų geriausi vaikų draugai.