Birželio 3 d. minime šv. Simoną iš Lipnicos.

Šv. Simonas gimė Lenkijos miestelyje Lipnicos Murovanos tarp 1435 ir 1440 metų. 1454 metais įstojo į Krokuvos Jogailos universitetą.

Jo dvasinei brandai didelės įtakos turėjo Krokuvoje pamokslavęs italas pranciškonas Jonas iš Kapestrano (1386–1456) (Giovanni da Capistrano, vėliau taip pat paskelbtas šventuoju), kuris savo gyvenimo pavyzdžiu ir mokymu patraukė gausybę jaunų žmonių, kai kuriems iš jų išugdęs pranciškoniškąjį pašaukimą. XV a. viduryje šis šventasis įkūrė pranciškonų observantų vienuolyną Krokuvoje ir pavadino jį neseniai kanonizuoto Šv. Bernardo Sieniečio vardu. Todėl šiame konvente gyvenę mažesnieji broliai žmonių pradėti vadinti „bernardinais“, ir šis vardas pranciškonams prigijo Lenkijoje ir Lietuvoje.

Sužavėtas pranciškoniškojo idealo, į šią vienuoliją kartu su dešimtimi kitų studentų 1457 metais įstojo ir šv. Simonas. Apie 1460 metus šv. Simonas gavo kunigystės šventinimus. Kurį laiką ėjęs gvardijono pareigas Tarnovo mažesniųjų brolių bendruomenėje, jis galutinai įsikūrė Stradomo konvente Krokuvoje, kur išgarsėjo kaip puikus pamokslininkas, pasižymėdamas tvirtu tikėjimu ir išmintimi.

Kaip ir jo sekimo pavyzdžiai šv. Bernardas Sienietis ir šv. Jonas iš Kapestrano, brolis Simonas skleidė pamaldumą Jėzaus Vardui ir jo dėka atsivertė daugybė nusidėjėlių. Jis tapo pirmuoju pranciškonu, 1463 metais paskirtu pamokslininku į Krokuvos karališkąją Vavelio katedrą. Vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, dalyvavo šv. Bernardino Sieniečio palaikų perkėlime į jam dedikuotą naują bažnyčią, pranciškonų vienuolijos generalinėje kapituloje Italijoje. Romoje aplankė apaštalų kapus. Nepaisydamas grėsusių pavojų kaip piligrimas nukeliavo į Šventąją Žemę.

Jo meilė broliams ir seserims ypač pasireiškė per 1482 metais Krokuvą užklupusią maro epidemiją, kai pranciškonai be atvangos darė viską, ką galėjo, rūpindamiesi ligoniais. Brolis Simonas, supratęs, kad atėjo „palankus metas“ aukotis dėl kitų, net ir gyvybę atiduodant, lankė sergančiųjų ir mirštančiųjų namus, gydė juos, teikė sakramentus, skelbė raminamą Dievo žodį. Pats netrukus užsikrėtęs mirtina liga, su ypatingu kantrumu išgyveno kentėjimus, trokšdamas būti palaidotas po bažnyčios slenksčiu, kad visi jį galėtų trypti. Šeštąją ligos dieną, 1482 m. liepos 18-ąją, numirė.

Šv. Simoną iš Lipnicos popiežius Inocentas XI (1611–1689) palaimintuoju paskelbė 1685 m. vasario 24 d. Jo kanonizacijos bylą popiežius Pijus XII (1939–1958) leido pradėti 1948 m. birželio 25 d. Dekretą apie įvykusį stebuklą su palaimintojo Simono užtarimu popiežius Benediktas XVI (g. 1927 m.) patvirtino 2006-ųjų gruodžio 16 d. Šventuoju paskelbtas 2007 m. birželio 3 d.

Lietuvos dailės muziejaus fonduose nuo 1958 m. saugomi paveikslai iš Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios. Viename iš jų, sukurtame XVII a. pabaigoje, pirmame plane vaizduojamas Šv. Simonas iš Lipnicos su bernardinais. Tolimesniame plane bažnyčios fone šv. Simonas sodina medį šaknimis į viršų. Šalia taip pasodintas medis jau su lapais.

Parengė Juozapas Blažiūnas