unsplash.com nuotrauka

Ištrauka iš Popiežiaus Pranciškaus 2017 m. gegužės 24 d. bendrosios audiencijos katechezės Emauso mokinių vilties kelias:

Šiandien norėčiau aptarti dviejų Emauso mokinių patirtį, kurią pasakoja Luko evangelija (plg. Lk 24, 13–25).

Jėzaus susitikimas su tais dviem mokiniais atrodo visiškai atsitiktinis: jis primena vieną iš daugybės susitikimų gyvenime. Du mokiniai eina užsigalvoję, o prie jų prisijungia nepažįstamasis. Tai Jėzus; tačiau jų akys negeba jo atpažinti. Ir štai Jėzus pradeda savo „vilties terapiją“. Tai, kas vyksta tame kelyje, yra vilties terapija. Kas ją taiko? Jėzus.

Pirmiausia jis klausia ir klausosi: mūsų Dievas įkyriai nesiveržia. Nors jis žino jų nusivylimo priežastį, tačiau duoda jiems laiko giliai savo viduje ištirti juos užvaldžiusį kartėlį. Iš čia kyla išpažinimas, kuris yra savotiškas žmogiškosios egzistencijos refrenas: „O mes tikėjomės… O mes tikėjomės“ (plg. 21 eil.). Kiek liūdesio, kiek pralaimėjimų, kiek žlugimų yra kiekvieno žmogaus gyvenime! Iš esmės visi esame truputį tokie, kaip anie du mokiniai. Kiek kartų gyvenime turėjome viltį, manėme esą per žingsnį nuo laimės, o paskui pasijusdavome parblokšti ant žemės, nusivylę. Tačiau Jėzus keliauja su visais praradusiais pasitikėjimą žmonėmis, žengiančiais nuleista galva. Eidamas su jais jis diskretiškai geba grąžinti jiems viltį.

Jėzus pirmiausia kalba jiems per Raštus. […]

Po to Jėzus kartoja abiem mokiniams kertinį kiekvienos Eucharistijos gestą: ima duoną, laimina, laužo ir dalija jiems. Ar toje gestų sekoje neglūdi visa Jėzaus istorija? Ar kiekviena Eucharistija nėra taip pat ženklas, kokia turi būti Bažnyčia? Jėzus mus ima, laimina, „laužo“ mūsų gyvenimą – nes nėra meilės be aukos – ir duoda jį kitiems, duoda visiems.

Jėzaus susitikimas su dviem Emauso mokiniais yra trumpas. Tačiau jame glūdi visa Bažnyčios paskirtis. Jis mums sako, jog krikščioniškoji bendruomenė neužsidaro tvirtovėje, ji keliauja gyvenimo aplinkoje, keliauja keliu. Ten sutinka žmones, turinčius viltį ir nusivylusius, kartais smarkiai. Bažnyčia klauso visų istorijų, tokių, kokios kyla iš asmeninės sąžinės skrynios, kad po to dovanotų gyvenimo Žodį, meilės liudijimą, meilę, ištikimą iki galo. Tuomet žmonių širdyse iš naujo įsižiebia viltis.

Mes visi savo gyvenime turėjome sunkių, tamsių momentų; tokių momentų, kai ėjome liūdni, susimąstę, priešais matydami ne horizontą, o tik sieną. O Jėzus visuomet yra su mumis, kad duotų mums viltį, sušildytų mūsų širdis. Jis sako: „Eik pirmyn. Esu su tavimi. Eik pirmyn.“ Čia ir yra visa į Emausą vedančio kelio paslaptis: nors atrodo priešingai, esame visą laiką mylimi, Dievas niekuomet nenustoja mūsų mylėjęs. Jis visuomet eina su mumis, visuomet, taip pat ir skausmingiausiais momentais, net blogiausiais, netgi pralaimėjimo momentais: ten yra Viešpats. Ir tai yra mūsų viltis. Eikime pirmyn su ta viltimi! Nes jis yra su mumis ir visuomet eina su mumis.

Klausimai meditacijai:

  1. 1.Ar leidžiu Jėzui „prisiliesti“ prie manęs, su juo pasikalbėdamas/-a maldoje, išsakydamas/-a viską, kas glūdi mano širdyje, niekur nebėgdamas/-a ir nieko neslėpdamas/-a? Ar suvokiu, jog Jis - mano draugas, pats artimiausias, atidavęs net savo gyvybę už mane, - kad tik turėčiau gyvenimo su Dievu pilnatvę (Jn 10:7-10), t.y., būtent tą galimybę būti Jo draugu/-e? Ar pasinaudoju šia galimybe?
  2. 2.Ar leidžiu Jėzui apšviesti mano gyvenimą, skaitydamas/-a Šventąjį Raštą ir apmąstydamas/-a, kas jame perteikta, bei prašydamas/-a, kad Viešpats per savo Žodį kalbėtų į mano širdį tai, kas man reikalinga?
  3. 3.Ar priimdamas/-a sakramentus, kalbėdamasis su dvasios vadovu/-e, važiuodamas/-a rekolekcijų ir kitais būdais stengiuosi suteikti Viešpačiui progų eiti su manimi mano gyvenimo keliu ir iš naujo įžiebti viltį bei uždegti širdį?
  4. 4.Ar padedu kitiems jų gyvenimo kelionėje neprarasti vilties? Ar kiek galėdamas/-a einu tą kelionę su jais, kaip Kristus eina su manimi?

Malda: Viešpatie Jėzau Kristau, suteikęs mums įstabią savo Kūno ir Kraujo Švenčiausiajame Sakramente dovaną, padėk giliau suvokti, kokį lobį Tavo Bažnyčia kasdien gauna Perkeitimo metu, per šv. Mišias. Padėk mums uoliai ir pagarbiai priimti Šventąją Komuniją ir patiems būti Tavo perkeistiems - kad vis labiau į Tave panašėtume savo darbais ir tiesos liudijimu. To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Konkretūs žingsniai, ką galiu padaryti:

1. Kai susitinku su žmonėmis (namie, darbe, mokykloje, universitete, gatvėje arba kur tik esu) ir turiu galimybę bei truputį laiko, pasiteirauti, kaip tas žmogus gyvena, ir klausytis, ką jis/ji sako. Norint iš tikrųjų klausytis reikia „išeiti“ iš savęs, trumpam pamiršti save, nepulti pertraukinėti, „piršti“ savo požiūrio, iškart siūlyti sprendimų ar, vos kažką žmogui pasakius, tuoj pat pereiti prie savo minčių ir patirčių dėstymo. Tikras kito klausymasis yra labai didelė dalis jo/jos priėmimo bei palaikymo (tiesiog dėmesiu) ir leidžia žmogui išsikalbėti, pasijusti suprastam, patirti, jog jo išgyvenimams yra „erdvės“ mano pasaulyje

2. Ne tik protu, bet ir širdimi įsiklausant į tai, kuo kitas dalinasi, stengtis suteikti tam žmogui vilties konkrečiu klausimu, pasidalinti savo patirtimi ar pasiūlyti sprendimo būdus, kurie ateina į galvą.

3. Pasisiūlyti pasimelsti už konkrečius sutikto žmogaus reikalus ir pažadą tesėti. Paaukoti Dievui kokį man nepatinkantį, nuobodesnį ar didesnių pastangų reikalaujantį darbą ta intencija (galima tiesiog pasakyti „darau tai už tą ir tą žmogų, tokį ir tokį jo reikalą, prašymą“). Esame mistinio Kristaus Kūno - Bažnyčios - nariai, taigi vieni su kitais slėpiningai, bet iš tikrųjų susiję ir vieno asmens malda ar koks nors geras darbas, atliktas iš meilės, teikia malones visiems!

Parengė Indrė Zapolskytė,
„Kataliko balsas“ iniciatyvos bendradarbė